1994 metai: galerija „Langas“, Vilnius.
1998 metai: galerija „M“, instaliacija „Sounded Room“, Molėtai.
2006 metai: Vilniaus Rotušė, paroda ,,Nepaiškinama trauka“.
2009 metai: Pamėnkalnio galerija, paroda „Paskutinė nanoversija“ Vilnius
2011 metai: galerija„ Meno parkas“, paroda“RGB liuminoforai +“, Kaunas,
1992 metai: Tarptautinis video meno festivalis, ŠMC, Vilnius.
1993 metai: „Laidojimo būdai“, ŠMC, Vilnius; „Tarp skulptūros ir objekto – lietuviškai“, ŠMC, Vilnius.
1994 metai: „Pornografija“, ŠMC, Vilnius; „Vampyro anatomija“, galerija „Akademija“, Vilnius.
1995 metai: „Mums ir visiems“, Vokiečių vaistinė, Vilnius; „Kūno dimensija“, „Meno lyga“, Vilnius (organizatorius ir kuratorius);
1997 metai: „Ground Control“, Beaconsfield, Great Britain; „Dimensija 0“, ŠMC, Vilnius (organizatorius ir kuratorius);
1999 metai: „Lietuvos dailė 1989 –1999“, ŠMC, Vilnius; „Butas 99“, autorių dirbtuvės, Vilnius;
2006 metai: „Dimensija 1“, ŠMC, Vilnius (organizatorius ir kuratorius)
2007 metai: 13 – oji Vilniaus tapybos trienalė „Dialogai“, ŠMC, Vilnius;
2009 metai: paroda II-oji Lietuvos kvadrienalė, Litexpo rūmai, Vilnius;
2011 metai: paroda „ArtVilnius-2011“ Litexpo rūmai, Vilnius
Linas Liandzbergis – netipiškas menininkas lietuvių dailės kontekste. Tapytojas, daugiau nei dešimtmetį dirbęs performanso ir video srityje, vėl intensyviai tapo. Šis fenomenas nuolat traukia dėmesį: kaip veiksmo meno formos gali veikti tradicines dailės sritis, kiek kinta modernaus ir postmodernaus meno definicijos. Lino Liandzbergio tapyba yra racionali, logiška, konstruktyvi, tarsi apibrėžta iš anksto numatyto veiksmų plano. Siužetai įvairūs, inspiruoti peizažo, muzikos temų interpretacijų ir popkultūros motyvų. Dominuoja ryškus, skambus, neretai dekoratyvus koloritas, kurį organiškai papildo išraiškingos formos ir spalvų klijuojami daiktai – maži vaikiški žaisliukai, lego konstrukcinės detalės ar dirbtinės gėlės. Jausminis tapybos pradas tarsi koduojamas kompiuterinės stilistikos vaizdų intarpais. Lino Liandzbergio paveikslai tampa ne emocijų, o intelekto užtaisu, pro kurį subtiliai skverbiasi sveikas ironiškas požiūris į pasaulį. Manau, kad skirtingos vidinio išsilaisvinimo formos teigiamai paveikė Lino Liandzbergio tapybą, kuri kryptingai praplėtė lietuviškojo ekspresyvaus kolorizmo ribas nuo popmeno apraiškų link konceptualios tapybos. Paveikslų vidinis dramatizmas dažniausiai koncentruojamas spalvinėse dėmėse, tai nėra atviras pasitaškymas emocijomis. Todėl kalbame ne apie impresijas ar egzistencines kančias, o apie būsenų selekciją ir universalų racionalų jų fiksavimą. Tai intriguoja, skatina žaisti intelektines spėliones, o subalansuota skambių tonų ritmika nuteikia ramiai ir pozityviai.
Rita Mikučionytė
Peter Doig, Neo Rauch, Gary Hume, Tiziano Vecelli, Paolo Veronese