Gyvenu, vadinasi, mąstau, arba Gyvulių misija

2017-10-20

Šį rytą – tik viena mintis galvoje: joks tėvas nėra menininkas ir jokia motina nėra menininkė. Sužaisti priešingai nepavyks, nebent menininkas, jau kaip „kūrėjas“, atsirandąs per meninę praktiką, kurią jis pats su tais kultūros atstovais, drauge „auginusiais vaikus“, pakėlė iki „aukščiausiojo“, užima šitą jam (ir jiems) paskirtą vietą. 

Jei pirmąsias eilutes perskaitysite daugiskaita, lyg jos būtų iš karto adresuotos vyrui ir moteriai, niekaip negalėsite frazės užbaigti, užimdami lytims paskirtą vietą. Ji tęsis tik kaip save neigianti atomo arba Kitos lyties istorija. Bet nejau galima kalbėti apie motinas ir moteris taip pat, kaip pirmoje pastraipoje apie „pirmąją lytį“?

Aš manau, kad menininko sąvoka iš esmės pasisavina lytį, o lytis ją padeda įvesti į struktūrinius santykius, dažnai ir iš esmės ištuštindama menininko sąvoką įsitvirtinimo ir struktūrinio poveikio naudai. Galiausiai lyties pasisavinimui priešingas aktas yra tuštinama menininko(-ės) sąvoka pagal vyro ir moters lyčių skirtumą iki jų santykį visiškai pagrindžiančios pozicijos. Tai vienas iš būdų, kuriuo „užsibaigia pasaulis“ ir paskui tęsiasi jau kaip „paveldimo“ mąstymo istorija.

Nepaisant to, kokios apdovanotos morališkai, kokios dailios ir net išsilavinusios yra lietuvės moterys, savo žinias jos išmoksta pritaikyti taip ir nesuvokusios savo galios prigimties, tai reiškia – teisės į kitokią tikrovę ir tos teisės perdavimo būdo skirtumų santykio, nesąmoningai iškeldamos ir kultivuodamos lietuvišką šeimą ir lengvai bausdamos kokį ar kokią nors mažąją niekšulę pagal visus jos sprendimą palaikančius (tiksliau – inertiškai ir iš jau aptartos pozicijos menininko sąvoką dominuojančius) įstatymus.

Jei norite konkretumo – užpildykite našlaičio, nomado, mokinio, seksualinės, tautinės, akcionistinės mažumos individų ir visuomenę reguliuojančių valstybinių įstaigų ir jų darbuotojų santykius. Pamatysite, kokią neįgalinančią piramidinę, dominuojančią „pasaulio“ atlieją rasite „iškeptą“ šitoje santykių „formoje“.

Ir taip kalbu tik apie tuos santykius, kuriųna dalis yra akivaizdžiai „pažeidžiamesnė“. Šioje vietoje norėčiau įvesti paradoksaliai (todėl kritikuotinai iš ateities pespektyvos) susiformavusį „gyvenu, vadinasi, mąstau“ principą. Jis išreiškia dvi pozicijas – remiantis pirmąja, protas yra struktūriškai paveldėtas ir jo galia padeda susidoroti su iškilusiais klausimais beveik smurtine jėga. Šioje pzicijoje telkiasi „gero gyvenimo“ visuomenė: ypač ekonomistai ir vadybininkai (tarp kitko, mano manymu, ISM ir panašiose mokyklose studijas baigusiam vadybininkui dirbti meno kuratoriumi yra tas pat kas kaukolei praktikuoti budizmo mokymą). Šiai grupei priklauso gyvenimo kaip ekonominės gerovės siekiantys individai.

Antroji „gyvenu, vadinasi, mąstau“ pozicija. Kraiku (ne, ne klaiku), kaip žurnalą „October“ 2005 m. vykusiame tarptautiniame meno kritikų seminare kritikuoja James Elkins ir Michael Newman ir jų bendraminčiai. Pagrindinė „October“ rašytojų kritika: tam tikros meno istorijos gijos neišvengiamai veda per žurnalą, vadinasi, jomis sekti, nesiskaitant su „October“, yra neįmanoma. Tačiau problema ta, kad pats „October“ nesiskaito su norinčiais sekti šiomis gijomis. Taigi daug pokalbių apie žurnalą, kurio įtaka aptariama iš jo pasyviai aktyvios – daugių daugiausia egzistencinio abejingumo, ne pozityvaus draudimo ar nesutikimo – pusės. Tyla kalbančiojo požiūriu visados yra pirmesnė.

Tylintis menininkas, tylintis rašytojas, tylintis politikas, tylintis nusikaltėlis, tylintis vaikas – kalbančiojo požiūriu, jie yra pirmesni. Kad suspėtum su jais į lėktuvą, reikia kalbėti monologais, o monologą keisti racionalia komunikacija, kuri apsaugotų santykio narių pozicijas, šiuo atveju tylintįjį nuo kalbėjimo – jis pasilieka kaip nepaliesta ir tartum neliečianti riba. Racionali komunikacija ir verslo sandėris, racionali komunikacija ir politinės derybos, racionali komunikacija ir meno kritika (meno filosofija meno kritikos atžvilgiu visuomet nepataiko į temą; ji net atrodo neadekvati, visai kaip filosofas pasirodo kvailys palyginti su įgudusia administracinį darbą dirbančia lape ar meno kritiku kiškiu, ir čia apsieikime be kasdienybės filosofijos kompresų) – taip gaminame tylinčius individus ir struktūras, kurių centre – oficialus ir viešas gyvenimas, atliekamas antrininkų, agentų, aktorių, robotų, hibridų, o taip pat menininkų ir, žinoma, tų, kurie liko nepatenkinti sisteminančia tyliosios visuomenės (norėčiau pasakyti – modernizmo) galia. Tai – keisti žmonės.

Pasakojama, kad tapytojas Paul Cézanne, kartais kur eidamas, su savimi kalbėdavosi, o vaikai, tai matydami, mėtė į jį akmenis. Pasakojama, kad daug nesuprastų žmonių pasitraukė į cirkus, o kiti, kurie nerado savo kišenėje rakto įsisukti „pagrindinio varžtelio“, galiausiai turėjo likti gyventi „virtualiuose namuose“ (be jokio interneto ar jo meno po jo ar iki jo), vaidinti, kad gyvena viešumoje, neišeidami iš namų, pamažu tapdami šeimininkais to gyvenimo, kurio neigimas seniau varė juos pirmyn, kitaip tariant, tapti savo pačių priešais. Kaip tik čia tylioji visuomenė pasirodo savo leviataniškais, tėviškais, dieviškais, geraširdiškais ir visais kitokiais sparnais, kojomis, nagais, dantimis ir čiuptuvais, užgulančiais tuo daugiau, kuo daugiau savęs pajėgia surasti savo jaunojo priešo kūne.

O dabar įsivaizduokite: kai kurių iš mūsų tokio pobūdžio susidūrimas ar susitikimas vis tiek yra pažymimas kaip sekuliaraus tolerancijos stebuklo akimirka! [i]

Grįžkime prie antrosios „gyvenu, vadinasi, mąstau“ pozicijos. Užduočiai skambant tartum „gyvulių misija“, iš anksto skliaudžiu žodyną, kuris bent kiek priartintų prie tų skirtybių ir keistuolių, prie robotų ir hibridų, našlaičių ir nepripažintų menininkų, pagaliau gal net žiurkių su kameromis, kritinio mąstymo salamandrų ir kitų. Jei žiūrėsime iš istorijos šeimininkų (taigi nurodančių, kaip suprasti praeitį, o atranka pagal atmintį ir yra kultūra) perspektyvos, galėsime nurodyti, „kas toje saloje yra“ ir „ko nėra“, galėsime racionaliai apie tai spręsti. Tam tikslui, žinoma, geriau pasidarbuos administratorė lapė ir meno kritikas kiškis bei jų požiūrius ir santykius reprezentuojanti demokratinė sistema.

Su antruoju „gyvenu, vadinasi, mąstau“ principu susijusi pozicija, kuri bet kokį tapsmo modelį, bet kokį santykį išreiškia per tradicinės šeimos struktūrą įgalinančias ir apibrėžiančias dichotomijas. Tai pozicija, kuri būties stebuklą tapatina su vaiko gimimu, jo augimu, paties žmogaus pasikeitimu šiame procese ir galiausiai perimama teise į kiekvieną nuomonę, jos valdymu ir sisteminiu nudominavimu ir palaužimu. Tai yra ta pati galia, kurią aprašiau straipsnio pradžioje, kai kalbėjau apie lyties pasisavintą meno sąvoką, taip pat ši galia labiau už viską reikalauja natūralizuoti kalbos ir gamtos santykius, tačiau visus kitus santykius uždaro to santykio reprezentacijose ir stiliuose.

Ar miškas tikrai nėra pasaulis kaip kal(b)ėjimas? Kaip manote, kur gyvena Kiti?

Joks vyras nėra menininkas, jokia moteris nėra menininkė.

 

_____

[i]  Plg. Michel Serres, The Troubadour of Knowledge.

 

Viršelio nuotraukoje stopkadras iš filmo „Koks skanus buvo mano mažasis prancūzas“ (Como Era Gostoso o Meu Francês, 1971), rež. Nelson Pereira dos Santos 

Žymos:James Elkins, Michael Newman, October, Paul Cézanne, Sibilia Tores