Autorius: Auridas Gajauskas

Šiuolaikinio meno objektas kaip atsitiktinė erdvė

2017-12-17

Prisiminimai kyla be mano valios, jie atgyja ir pakeičia mane: sunku spėti viską vardinti – kažkoks žurnalas, kurį redaguoju kaip konceptualų monumentą, tada – mintis apie žaidimą, genama mano suvokimo, kad nemoku žaisti, po to – ekranas, kurį sulaužius, linijų atmintis leidžia judėti ir laisvai perrinkti jo dalis, galiausiai, atsitiktinės erdvės idėja.

Įsivaizduoju žurnalistikos blogą, veikiantį Meksikos įlankos pelkėse, nedaug teiškilusį virš vandens, tarp meldų šešėlių arba kur nors toliau nuo kelio. Virtuali ir tuo pačiu ne virtuali erdvė, laisvai sklandanti tarp ekonominių, politinių, istoriškai apibrėžtų zonų – bet kokia erdvė, kurią irgi steigiu, vos pažiūrėjęs iš namų į bet kurią parduotuvės pusę kelio link.

Gryna laisvė gali konstituotis tik atsitiktinėje erdvėje, bet tai – atsitiktinė erdvė. Ji nėra nei klausimo nei atsakymo erdvė – ji apsivalo kaip atsitiktinė.

Lapkričio viduryje plonu ledu užšalusi bala, po nedideliu beržu ir tarp nuvytusios žolės stiebų: vos kokia nereikšminga mintis ar paukštis ją pasiekia, ji tuojau pat atsinaujina – ji tapati sau amžinai ir yra vis kitokia, o nuostabiausia – ji nieko nesiekia pranešti ir nieko nereiškia.

Nuo erdvės prie vietos

Tai – ne filotopija (jusline Šliogerio filosofijos prasme artima pasaulio vietai). Atsitiktine vadinama tokia absoliučiai laisvo ir praeinančio įvykio stebėjimo vieta, kuri negali redukuoti į ontologinį prisirišimą. Tai yra vieta, kurią atrandu kaip ne-savo vietą ir tik per šį atradimą ji tampa mano suvokimui atsiverianti.

Kai poetas rašo „tik neprarask sąmonės, savyje tu turi dievo akį“, suprantu, kad neturiu „dievo akies“ (kaip kažkada Lucy Lippard kritikavo „Ocean Earth“ satelitinių nuotraukų procesinimo rezultatų paviešinimą, nurodydama, kad sukūrė žiūrovą-dievą. „Ocean Earth“ jai atsakė, kad nori, jog žiūrovas būtų ne dievas, o matytų kaip dievas), bet galbūt ją turėjau prieš gimdamas. Nesu dievas, bet galiu matyti kaip dievas ir aš nenoriu, kad tu matytum kaip dievas, bent ne anksčiau nei suvoksi atsitiktinę vietą ir erdvę.

Hannah Arendt knygos „Prieš hermeneutiką“ dalyje „Antropologas kaip herojus“ taip aprašo antropologo išvykimą į tyrimo lauką: pirmiausia jis pasiduoda egzotikos traukai, nežinomo šauksmui, o atvykęs dirba – aprašo formalius struktūrinius santykius. Šis darbas, rašo Arendt, taip pat yra „kova už savo sielą“ aplinkoje, jam yra visai kitaip svetimoje nei miestų, iš kurių jis atvyko. „Pralaimėjimas“ šitokiomis sąlygomis reikštų, kad svetimoji „kultūra“ (tiksliau – „gamta“) jį „prarytų“. Kita vertus, mūsų požiūriu, jo pralaimėjimas galėtų būti įvertintas ir kaip erdvės laimėjimas.

Tokio laimėjimo pavyzdžiu laikau Wernerio Herzogo darbą „Aguirre, the Wrath of God“ (1972). Filme rodoma 1560 m. įvykusi ispanų ekspedicija į mitologinę inkų šalį Eldoradą. Scenarijus remiasi ekspedicijos dalyvio – vienuolio dienoraščio pasakojimu. Filmo pabaigoje ant upės vandenų nešamo plausto lieka tik vienas individas – idealus (renesansinis) išdavikas Lopė de Agirė (vaid. Klausas Kinski) – toks žmogus, kuris atsargiai stebi užnugarį, o, likęs vienas, jau stebi nebe bendrakeleivius, bet iš abiejų pusių slenkantį krantų horizontą. Erdvės patirties požiūriu jis ne plaukia pirmyn, pasroviui, o leidžiasi gilyn, jo kelionė tarp žmonių ir kelionė upe susijungia, ir dabar jis keliauja ne tik upe pirmyn, bet ir laiku atgal.

Filmo pabaigoje matome, kad Lopė de Agirė elgiasi (funkcionuoja) kaip Michaelio Snow automatinio filmavimo kameros pirmtakas: vienu metu jungia savo vidinį ir išorinį horizontus, juos susiedamas ir grimzdamas į pačiam sau nežinomą praeitį. Savo ruožtu Herzogo kamera skrieja aplink jį ratu, pakartodama šį vertikalų judėjimą gilyn.

Atsitiktinė vieta visąlaik išsivalo nuo savo tapatumo, o istorija (vietos prisiminimas) į ją visąlaik grįžta, taip pat į ją grįžta ir kalba: tokie žodžiai kaip „myliu“ („myliu ir vėl myliu“) arba „mirtis“ („mirtis ir vėl mirtis“). Tie patys žodžiai, kurie jau yra tapę užtvankų griuvėsiais, nuskendusiomis Reino ar Nemuno upių vandens elektrinėmis, tie paties žodžiai, jungę tavo rankas ir jūras, iš kurių tos upės išteka, o dabar jau tik prateka, pažymėdamos slenksčius, seklumas ir skardžius – šie žodžiai yra neatsitiktiniai atsitiktinių vietų atspindžiai ir jų tikroji vieta yra atsitiktinė.

Simbolinės erdvės ir vietos

Toliau norėčiau prisiminti savo vaikystę, padaryti taip, lyg būčiau Jeanas Paulis Sartras ar kita „stambi žuvis“ (toks žodžių derinys, tai – stiliaus ir meilės santykio rezultatas), kuri lengvai perkeltų mano rašančią ranką į krantą, ant kurio stovi Šv. Petro ir Povilo katedros Šiauliuose altorius, o virš jo – skliautuotos lubos, priremtos lempinių žvakių šviesos ir išpaišytos balkono baliustradų šešėlių.

Nepaliestos trisdešimt, keturiasdešimt metų.

Kokios tai vietos? Jos ne tik žvilgsniui, bet ir sau yra atsitiktinės – niekaip su niekuo nesusijusios. Miestuose mūsų žvilgsniai yra giliai determinuoti simbolinės erdvės, net ne pastatų išsidėstymo – pastarieji yra tik minčių šešėliai, saugantys savo statytojų mintis ir sprendimus. Taigi neatsitiktinai atsitiktinę vietą suvokiame kur nors prie laidotuvių namų, bažnyčioje, filharmonijos ar teatro rūmuose prieš užgęstant šviesoms.

Neatsitiktinai ir aš prisiminiau atsitiktinę vietą iš bažnyčios.

Ieškodamas atsitiktinės vietos, turiu išeiti iš statytojų (rašytojų) paliktų šešėlių prietemos, turiu išeiti iš seno rašto ir pozicijų bei jų santykių pasaulio, turiu išeiti iš miškų, kurie saugo tik save ir gyvena tik dėl savęs ir savo ūglių, turiu praeiti pro paveikslus, iš kurių tamsos žiūri religingos akys, išeiti ir pabėgti, jei dar manęs neišvarė. Skubėti lėtai.

Šiuolaikinis menas ir jo transistoriškumas

Meno kritikai (Michaelis Newmanas, Davidas Hickey), o taip pat Jeffas Wallas yra pasakę, kad „yra tik šiuolaikinis menas“.

Lietuvoje (pvz., lietuviškoje „Wikipedia“) šiuolaikinis menas kartais yra tapatinamas su „dabartiniu“. Tai nėra geras apibrėžimas, jis atskiria įvairias laiko sąvokas ir istoriją. Gerai žinoma, kad kanoninių formų raida yra istoriška, o XX a. šiuolaikiškumu irgi yra eksperimentuojama. Dabarties suvokimas taip pat turi būti perklaustas ideologijos, vartojimo ir kitais kritiniais požiūriais. Šia sąmone remiantis be paaiškinimo galima iš anksto laikytis neredukcionistinės pozicijos ir suponuoti neoliberalią ar kitokią ideologiją, todėl tai, kas vadinama dabartimi, iš tiesų visai ja nebus.

Galiausiai dabarties sąmonės ir šiuolaikinio meno ryšys pasirodo kaip transistoriškas. Kai meno mąstytojai (kritikai ir menininkai) sako, kad „yra tik šiuolaikinis menas“, o taip teigia svarstydami apie tai, kad – „šiuolaikinis menas yra transistorinis“ [1], mano požiūriu, jie taip pat priartėja ir prie atsitiktinės vietos sampratos. Tiksliau – prie jos išvietinimo, vadinasi, prie atsitiktinės erdvės, per kurią ir kurioje pasirodo ir istorinis laikas.

Štai mano atsitiktinės erdvės nuovoka mane atneša į Meksikos įlanką. Patenku čia visai atsitiktinai. Pastebiu, kokia ji neaktuali, ir netrukus – kad joje jau dalyvauja – per ją juda sprogusio „Deep Horizon“ naftos plėmai, kad jos suvokimą determinuoja statistikos duomenys, gal pirmą kartą istorijoje patekę į sporto žinių pranešėjo užrašus, kad ji ribojasi su vietinės apygardos šerifo baime (iš vidaus sustiprinta artimo mirties), kad jei dabar kils uraganas, tai sumišusi su pelkių dumblu, milijonais krabų ir pamėlynavusių ir leisgyvių paukščių, nafta bus užnešta ant Naujojo Orleano ir jo priemiesčių ir t. t.

Atsitiktinės vietos patirtis yra tik atsitiktinė. Kad surastum savo vietą istorijoje arba ekonomikos ir ekologijos procesuose nereikia rimtos socialinės ar simbolinės priežasties, reikia atsitiktinumo.

Meno kritika

Hickey laikau puikiu autoriumi ne dėl literatūrinių kūrinių ir ne dėl „nebyliosios kuratorystės“ praktikos (sąvoką išvedu iš jo pasakymo, kad dirbant kuratoriumi jam nemokama už mąstymą, nes mokama už tai, kad paroda būtų verta mąstymo; taigi, anot jo, kuruojant reikia ne kalbėjimo, filosofijos ar teorijos, bet veikimo už kalbos ribų; pavyzdžiui, eksponavimo procesą atsiejus nuo kalbos ir kalbėjimo kūrinių santykiai nebėra determinuoti iš anksto), bet dėl to, kad savo meno kritikos rašymą jis sieja ne su institucijomis, leidyklomis ir redakcijomis, o su „namu gatvėje“, kuriame jis gyvena. Šia prasme jo meno kritikos kontekstas yra atsitiktinis ir pilietinis. Hickey pozicija nėra niekaip iš anksto istoriškai, politiškai ar net geografiškai determinuota, ji paremta atsitiktine vieta ir dėl to gali lengvai būti suvokta kaip atsitiktinė ir tranzityvi erdvė bei atsitiktinis kontekstas meno kritikai.

Nežinau, kokiame mieste gyvena Hickey, bet skaičiau, kad prastus menininkus, tokius, kurie kuria „meno kūrinius, atrodančius kaip meno kūriniai“, jis siunčia „susirasti darbo į Ajovą“, o nuo Ajovos iki Luizianos, kurios pakrantėse praėjus septyniems metams nuo „Deep Horizon“ katastrofos sapnavau žurnalistikos blogą, yra vos vienuolika valandų kelio automobiliu.

Išvados

Šiuolaikinio meno objekto kaip atsitiktinės erdvės idėja pirmiausia yra kasdieniška, nes turi peržengti kasdienybės laiko ribas, kad žvilgsnis nusileistų atsitiktinai. Išeidamas iš kasdienybės, išeinu ir iš simbolinių santykių pasaulio.

Jei mano atsitiktinė sąmonės tėkmė nuneša prie Meksikos įlankos – tebūnie, mano kūno koreliatai atkurs erdvės patirtį, o jos suvokimas keisis veikiamas įvairių pranešimų – taip aš žinosiu, kaip keičiasi ta erdvė. Žinosiu, kaip joje atsiranda kalbos logika dar iki kalbos, kaip per ją judėdami ją keičia pranešimai apie pokyčius krabų industrijoje ir kaip tai veikia vietos šerifo pasirinkimus gyvenime, kaip vietinė paukščių migracija veikia statymus sporto lažybų punktuose ir kitas neįmanomas sąsajas, kurių ryšys gali būti tik atsitiktinis.

Atsitiktinės erdvės idėjos etika nutraukia nuo akių priežastinių ryšių akinius ir todėl daugybei dalykų, kurių pažinimui reikia priežasčių, galima skirti dėmesio neieškant ir nelaukiant nė vienos iš jų.

 

_____

[1] James Elkins, Michael Newman, „The State of Art Criticism“, Taylor & Francis, 2005, p. 215-216

 

Viršelio nuotraukoje stopkadras iš Wernerio Herzogo filmo „Aguirre, the Wrath of God“ (1972)

Žymos:, , , , , , , , , , ,