Šapoka Kęstutis

medinis010„Medinis“, 2001–2003

Tai alternatyvi meilės su beržo rąstigaliu ir šios meilės vaisiaus – Pinokio (Buratino) – gimimo istorija. Kaip projektas (baigiamasis magistro darbas) buvo kuriamas apie trejetą metų. Formaliai projektą sudarė istorija, pasakojama keliais formos lygmenimis – nuotraukų, piešinių, atliktų įvairių spalvų (taip pat geltona liuminescencine) žymekliais, serijomis ir ciklu didžiulių (300 x 500 cm) darbų, su išlyga vadinamų tapyba, nes tai buvo susiūtos paklodės, ant kurių žymekliais ir purškiamais liuminescenciniais dažais buvo atkartojama piešinių struktūra.

Fotografijų serijoje „meilės“ ir Pinokio gimimo istorija buvo „pasakojama“, t. y. inscenizuojama, sąmoningai tiesmukai ironizuojant, o piešiniuose (vėliau peraugo į savarankišką ciklą) ir „tapyboje“ ši istorija buvo plėtojama labiau „animacine psichodeline“ stilistika.

Čia pateikiama viena finalinių ciklo fotografijų – laiminga šeima su naujagimiu.


„Povas“, 2006, videoperformansas

povas

povas02

Tai videoperformansas, atliktas su Benigna Kasparavičiūte. Jame man „užaugo“ povo uodega ir todėl tapau labai gerbiamas ir pasitikintis savimi.

Iš tiesų videoperformanso idėja atsirado natūraliai iš to meto konteksto, tam tikros mūsų su Benigna socialinės, egzistencinės situacijos. Tai buvo tarsi požiūrio į save ir į to meto kontekstą, kurio dalimi buvome, išraiška. Kartu šiuo performansu bandėme padiskutuoti su kiek vyresnės tarpdisciplinininkų kartos (aktyviausios XX a. 10 deš.) performatyvia (kartu labai rimta) tradicija.

https://www.youtube.com/watch?v=m7FbmmBuBzg


potvynis baltas somrero veikinimu koncertas-sveikinimas kuizinui

„Potvynis / Baltas sombrero“, su Benigna Kasparavičiūte, 2006

Šiuolaikinio meno centre atsiradus pompastiškam projektui („Potvynis: naujos srovės Australijos ir Naujosios Zelandijos mene“), nusprendėme šio projekto ir, žinoma, to meto savo situacijos atžvilgiu kiek paironizuoti, parazituoti kontekstą. Kartu norėjome sukurti tokį kūrinį, kuriam užtektų tik intencijos ir šiokių tokių intelektinių pastangų (bet nereikėtų „rankų darbo“). Nusprendėme pasveikinti Šiuolaikinio meno centro direktorių šio pompastiško projekto atidarymo ir bendrai ilgo, „vaisingo“ vadovavimo institucijai proga.

Parašėme sveikinimo tekstą, sukūriau tai progai eilėraštį. Pamanėme, kad tiksliausiai idėją išreikštų grupės „Žentai“ daina „Sombrero“. Užsakėme sveikinimą BTV laidoje „Sveikinimų koncertas“. Palaukėme kelias dienas ir kūrinys televizijos laidoje „aktualinosi“ pats.

Vėliau už tam tikrą mokestį įsigijome šio sveikinimo įrašą, jis tebefunkcionuoja kaip savarankiškas kūrinys.

https://www.youtube.com/watch?v=zIp5gYVnFCc


kuriniai interjereIš ciklo „Tapyba interjere“, 2009

Projekto idėja – rasti ir nufotografuoti po įvairius (daugiausia Vilniaus) butus išsimėčiusius įvairiais laikotarpiais (1993–2005) tapytus „proginius“ savo tapybos darbus (tapytus įvairiomis progomis kam nors specialiai to paprašius) ir kartu papasakoti tų tapybos darbų atsiradimo, „užsakymo“ istorijas.

Pateikiamas vienas iš tų darbų ir jo „istorija“.

Vilnius, Vokiečių g. 15, „Aguonos“, apie 2004

<…> paskambino ir paklausė, ar negalėčiau jos gimtadieniui nutapyti paveikslo. Tiksliau, ne šiaip paveikslo, bet „perkelti vieną paveikslą į kitą“. Vienoje komercinėje galerijoje Stiklių gatvėje atsitiktinai pamatė paveikslą ir jis jai labai patiko. Bet jo įpirkti negalinti.

Vieną popietę susitikom prie darbo senamiestyje ir nuėjome į galeriją, prekiaujančią visokiais brangiais šūdniekiais, o ant sienų kabojo ir keletas brangiai įkainotų paveikslų. <…> parodė – šitas. Pasižiūrėjau – saldi, idiotiška kompozicija, daug aguonų žiedų, kaina – apie 3 tūkst. litų. Kažkur matyta tapymo maniera. Dirstelėjau į parašą, ogi tai – <…> kūrinėlis. Vos nesusivėmiau! Pamaniau – kaip galėjau taip nusiristi, kad esu priverstas kopijuoti kažkokios idiotės, kurią pamatęs pereičiau į kitą gatvės pusę, „kūrinį“? <…> pasakė, kad nebūtina daryti tikslios kopijos, bet ji norėtų daug daug raudonų aguonų, panašiai kaip šitame paveiksle, nes jos labai patinkančios, be to, puikiai derės naujų, rusvų tapetų fone.

Dirbtuvėje susiradau drobę, dažų. Nusipirkau porą dirbtinių aguonų ir pradėjau tapyti „iš natūros“. Nutapiau daugybę žiedų, kiek paspalvinau tuščius fono plotelius. Vienu žodžiu, išėjo, kaip ir tikėjausi, vizualiai gana „prabangus“ paveikslas, net, kaip pamaniau, įspūdingesnis už tą galerijoje. Nešėme į čia pat – Vokiečių gatvėje – esantį rėminimo centrą. Darbuotojos autoritetingai įsiūlė raudoną rėmą.

Paveikslą pamačiau vėliau jau pakabintą – raudonos aguonos raudoname rėme raudonų tapetų fone pagarbioje vietoje (skirta visa siena), Sergejaus Gračiovo, Marijos Cvirkienės miniatiūros ir ne tokių žinomų ar visai nežinomų sovietmečio „klasikų“ kūrinių ant kitų sienų draugijoje.


isperstas-menininkas koliazas

Koliažai, 2010–2013

Koliažus kuriu jau keletą metų, neribodamas savęs jokia „tema“. Tam tikra prasme tai yra gana spontaniška veikla (nors kai kuriems koliažams atsirasti kartais reikia kelių savaičių ar mėnesių). Idėja gali šauti į galvą netikėtai, ją gali padiktuoti koks nors kontekstas, nugirsta frazė, pamatytas vaizdas ar tiesiog tam tikra „tvarka“ mintyse susidėlioję skirtingi vaizdai vartant žurnalus. O kartais priešingai – prireikia peržiūrėti daugybę vaizdinės medžiagos, laužyti galvą, bandant rasti „adekvačią“ formą jau egzistuojančiai, ko-negalima-buliui-galima-zabuliui koliazasramybės neduodančiai idėjai, tam tikram kontekstui „peraktualinti“. Bet kokiu atveju daugelis koliažų yra atsiradę iš konkrečių situacijų, padiktuoti tam tikrų kontekstų ir neretai yra nuorodos (kaip tam tikras požiūris) į juos. Taip koliažų ciklas (apie 60 darbų) kaip visuma po truputį sugula į savotišką, tarpusavyje susipynusį Lietuvos, arba gal konkrečiau Vilniaus, sociokultūrinio konteksto pjūvį. Pateikiami pora atsitiktinai parinktų koliažų.


Studijos

2002–2008 m. – Vilniaus dailės akademija, dailės istorijos ir teorijos doktorantūros studijos

2000–2002 m. – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedra, magistrantūros studijos

1996–2000 m. – Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedra, bakalauro studijos

Manau, kad ilgas CV labiau reikalingas visokioms formalioms ataskaitoms ar kūrybinio gyvenimo veiklos apibendrinimams. Nemanau, kad kiekviena proga demonstruojamas parodų ar apdovanojimų sąrašas ką nors vertinga ir naudinga pasako apie menininką ir jo meno lygį.

Formalūs kūrybos principai, t. y. vienos ar kitos medijos naudojimas, man nėra esminiai. Vienos ar kitos veiklos formą padiktuoja turinys, išsakoma mintis arba tiesiog dar kokie nors pusiau atsitiktiniai veiksniai. Medijos gali varijuoti nuo tapybos, piešinio, koliažo, fotografijos iki performanso, videomeno, „mutavusio konceptualizmo“, teksto ar kokių „nematerialių“ situacijų. Galų gale, mano, kaip dailės kritiko, veikla (taigi, ir institucinis kontekstas) įsiterpia į meninę veiklą arba atvirkščiai. Formalioje plotmėje mano kūryboje vyrauja eklektika.

Kadangi kaip menininkas nesu susaistytas galerijų, institucijų rinkos (kita vertus, esu stipriai susaistytas kaip dailės kritikas), pastaruoju metu telkiuosi ties man asmeniškai rūpimais egzistenciniais, dažniau lokaliais Vilniaus meno kontekstais, kuriuos kažkas, kalbėdamas apie mano „kūrybą“, yra įvardinęs, nežinau gerai tai ar blogai, ir kaip „institucinę kritiką“.

Dėl įvairių vidinių ir išorinių priežasčių per pastaruosius keletą metų mano pasaulėžiūra keitėsi. Savo kūrybinę veiklą pradėjau suprasti ne kaip „šiuolaikinio menininko“ ir juo labiau ne „aktualumo“ (koks kvailys sugalvojo šį terminą?) plotmėje, o labiau kaip autodidaktinę ar „liaudies meistro“, geriausiu atveju psichologiškai – kaip „tipiško“ XIX a. pabaigos postimpresionisto, galbūt iš dalies XX a. pradžios modernisto, veiklą ir pasaulėžiūrą.


Menininkai, kuriais žaviuosi:

Gintaras Znamierovskis, Rolandas Rimkūnas, Jonas Zagorskas, Benigna Kasparavičiūtė, Paulius ir Svajonė Stanikai, Redas Diržys.