Autorius: Benjamin Ismailov

Technokapitalistinis Kitas Roberto Narkaus parodoje „Nešėjas“

2017-05-20

Karštos pavasario dienos. Geriausias laikas skaityti poemas, klaidžioti „Paris Review“ puslapiais, gaudyti Basilo Buntingo bulių ar iš lėktuvų krintančias stiuardeses. Tuo metu ant stalo tarp pradaro lango į Archangelską, kavos, tabako, garso kolonėlių ir knygų stovi pravertas ekranas su Roberto Narkaus parodos „Nešėjas“ dokumentacija. Kai tik ją peržiūrėjau, tuoj supratau, kad turiu apie ją parašyti. Parodos puslapį trager.lt jau buvau atsidaręs ir perskaitęs. Kodėl nusprendžiau rašyti apie Narkaus parodą? Man jo praktikos – kaip karšta pavasario diena ir jaunojo Markso užrašai. Tačiau greta naivaus, senamadiškai buržuazinio subjektyvumo, savo vietos ieško nesenstantis kriticizmas, brutali, beveik barbariška jėga, reikalaujanti užbaigti buržua pritinkantį gyvenimą, pajusti socialinį atsakingumą ir imtis kritinės praktikos. Šie du poliai sudaro prieštaravimą nuo Markso „Vokiečių ideologijos“ laikų, ir naivu tikėtis, kad šiuolaikybėje, kurią reprezentuoja Narkaus paroda, jie liausis kovoję. Priešingai: jau pranešime spaudai skaitome menininko kreipimasį į technokapitalistinį Kitą, reikalavimą, kad jis išpildytų duotą gerovės pažadą; ar jis neprimena kreipimosi į darbo klasę arba tautą? Atsakymą į šį klausimą pradėsiu pirmiausia apsvarstydamas Vilniaus patafizikos instituto (Narkus yra vienas jo steigėjų) vykdomą programą „Vizionierius“[1].

Programa vadovaujasi prancūzų matematiko ir socialinio reformatoriaus Simono Olinde’o Rodriges’o devynioliktojo amžiaus pradžioje parašytu esė „Menininkas, mokslininkas, industrialistas“, kuriame teigiama, kad „mene glūdi galia, įgalinanti socialines, politines ir ekonomines reformas“, todėl „menininkai turi žengti priešakyje kaip socialiniai vizionieriai, keliantys klausimus bei siūlantys idėjas, kurias savo ruožtu permąsto mokslininkai, o industrijos atstovai pasirūpina šių idėjų pritaikymu ir naudos sukūrimu“. Industrialisto sąvoką programoje keičia verslininko, o programos esmę sudaro „menininko „įdarbinimas“ aukštųjų technologijų, mokslo verslo ar valstybinėse įmonėse priskiriant jam „atviros užduoties sąlygą“ t. y. menininkas per tam tikrą laiką įsigilina į įmonėje vykstančius procesus, atlieka tyrimą, tam tikrą kūrybinių procesų auditą, tačiau pagrindinis jo tikslas yra dirbti ties naujo produkto sukūrimu.“ Taigi regime, kad „Vizionierius“ rizikingai peržengia ideologinę socialinės kritikos ribą: programa remiasi ankstyvojo kapitalizmo laikų diskursu, kuris sociologizuoja ir suekonomina avangardo sąvoką.

Panašų dalyką aptiktume septyniasdešimtųjų Prancūzijoje kilusiame vadinamajame „menininkų-revizionierių“ judėjime. Jis kritikų buvo kaltinamas dėl to, kad darbo klasė jam buvo reikalinga pašalinti senųjų vertybių sistemos saugotojus tam, kad paskui savo vietą politikoje surastų „naujųjų buržua“ judėjimas[2]. Įsivaizduokime parodas, kuriose žiūrovai reikalingi tam, kad save įtvirtintų „naujoji biurokratija“, arba parodas, kurioms menininkai reikalingi tik reprezentuoti neoliberalias vertybes – kiekvienu atveju būtų atlikti vaidmenys, o vaidmenų atlikėjai – žiūrovai ir menininkai – atliktų juos nė nežinodami, koks vaidmuo iš tiesų jiems skirtas. Tai – labai pesimistinis požiūris, neteigiu, kad „Vizionierius“ turi panašių tikslų (tiesa, revizionieriai to irgi nebūtų suvokę, jei nebūtų susidūrę su Badiou ir jo draugų kompanija[3]), vis gi socialinės stratifikacijos kompozicija yra aiški: „Vizionieriui“ visuomenę sudaro valstybės ir verslo institucijos, verslininkai, mokslininkai ir menininkai. Sąrašą užbaigia, kaip teigiama parodos „Nešėjas“ pranešime spaudai, „gauja“ bei „startuoliai“.

Visa tai sumuodami matome, kad Narkaus projektuose socialinis subjektas figūruoja kaip produkcijos gamintojas. Jis yra ne pasyvus, bet aktyvus šiuolaikinės kultūros ir gerovės kūrėjas. Tai, kas šiam „aktyvuoliui“ („aktyvisto“ terminas tikriausiai būtų per stiprus) rūpi, yra jo paties kaip socialinio subjekto pasyvumo modusai. Tai matyti ir parodoje „Nešėjas“, ir internetiniame puslapyje trager.lt. Pasyvaus subjekto problema yra tokia gili, kad ji parodoje išsprendžiama ne per distanciją išlaikančią reprezentaciją, bet filosofine žodžio prasme „akiplėšiškai“. Kalbu apie psichoanalizės diskurse aprašytą pliką spoksojimo veiksmą, „išplešiantįtikrovės gabalus ir apie garsųjį „objektą a“, kurio atradimą atliko Lacanas, o paskui jo teoriją plėtojo ir perrašė daugybė autorių (Aaronas M. Dollaras, Slavojus Žižekas, Audronė Žukauskaitė, etc.). Pagrindine parodoje „Nešėjas“ tvyrančia įtampa laikau įtampą tarp biologinės tapatybės sampratos ir „objektu a“ pažymėtos stokos ir skurdo teritorijos. Pirmoji tartum įgalina trager.lt paskelbtą pokalbį (biologinė tapatybės samprata, kuri remiasi dirbtiniu intelektu, trager.lt yra papildoma ir išplečiama), antroji apibrėžia žvilgsnio situaciją santykyje su Kitu (parodoje – žvilgsnio situacija, kai žvilgsnis įterptas į padidintos realybės programas). Tačiau abi temos yra glaudžiai susijusios, be to, jos dar kartą turės būti susietos kaip technologiniai ir programiniai procesai.

Pradėkime nuo pirmosios sąsajos, kurią paaiškintų tokios tezės išplėtojimas: biologinė gyvybės algebra kultūriškai visuomet yra ribota. Tezė remiasi Kito kaip Kitos lyties/sekso išskyrimu, kai seksualinė skirtis iškeliama anapus binarinio dviejų kodo bei kai atveriamas seksualinis stokojimas ir reikalaujama atsakyti į šią stoką Kitą bei jo dinamikas. Galima rimtai abejoti, ar Kitą dabar mes turėtume susieti tik su į save žiūrinčiu sudaiktėjusiu geismo objektu (išsprogtaakis vabzdys tikriausiai yra mėgstamiausias Lacano ir menininkų monstro pavyzdys, jis ir vadinamas „objektu a“), plėšančiu ir ardančiu simbolinę tvarką, ar išgirsti jį kaip vidinį kalbos diskurso šaltinį ir griovėją, o gal būt atpažinti ir susekti jį kaip šio ardymo – nuolatinio sugrįžimo prie traumos ir neišsipildymo automatą? Bet kuriuo atveju, jei jis bus išgirstas/pamatytas ir individualiai atskirtas, Kitas galės kalbėti, pasireikšti, tapti meno praktikų objektu. Graikai literatūrai pavadinti naudojo terminą logotechnika (ne technologija). Šiame kontekste terminas galėtų reikšti to paties suvaldymą kaip žodžio priėmimą, ne jo priešinimą judėjimui. Šia prasme trager.lt yra logotechnikos pavyzdys, kai yra klausomas/įrašomas savo geismą (geismas virsta smalsumu etc.) automatiškai produkuojantis Kitas. Visai nenuostabu, kad „pašnekovai“ savo herojumi pamini neįžymųjį moliuską, o pats praktikos organizavimas priklauso dirbtinio intelekto praktikų sferai.

Jei trager.lt mus kreipia prie dirbtinio intelekto, tai parodos ekspozicija salėse ir apps’uose grąžina prie mechaninio mokslo[4]. Elektronika ir programavimas atlieka dar vieną išsipildymo arba Kitos būties „legalizavimo“ veiksmą. Apie viską iš eilės, bet pirmiausia – apie „objektu a“ pažymėtą jau nebe tiek stokos, kiek skurdo teritoriją. Kai kurie skenuoti vaizdai, kuriuos parodoje matome prisijungę „Trager“ realybės plėtinių (apps) programas mūsų žvilgsniui atveria skurdo objektus. Skurdo sąvoką apibrėžiu per „neturėjimo“ ir „neturinčiojo neturėjimo“ santykį, žymintį ir produkuojantį radikalią dvasinio skausmo ribą. Tema gali būti išsamiai plėtojama, nes galios neturėjimas/praradimas, kuris prasideda kaip paprasčiausias kažko negalėjimas, grįžta tiek kaip išoriškai akivaizdi ekonominė nelygybė, tiek kaip vidinio skurdo (arba stokos) pirmenybė. Tačiau empatija nejuda priekin, kaip ji turėjo judėti pas socialistus, ji reiškiasi tik kaip galia, kuri juda į visas puses (Foucault), taigi ji gali ir turi būti akumuliuojama ir valdoma. Narkaus paroda užsiima šiuo procesu ir kaip parodos įgyvendinimo procesas, ir kaip produkcijos ekspozicija.

Grįžkime prie kreipimosi į technokapitalisinį Kitą, dabar jis skamba gerokai aiškiau. Kai kam norėtųsi, kad šis Kitas būtų ne technokapitalistinis, bet liūdnai tarp Lietuvos metafizikų pagarsėjęs technomokslinis Kitas. Technomoksliniai diskursai, mano manymu, buvo gyviausi praėjusio dešimtmečio Šiuolaikinio meno centro kuratoriniuose kontekstuose (kalbu apie Sady Plant, Donnos Haraway studijas, Emisijos projekto diskursus ir kitus ŠMC projektus, kurie nesuderinami su Arvydo Šliogerio, Arvydo Juozaičio ir kitų filotopinėmis ir religinėmis filosofijomis). Tai, kad pats kapitalas tampa mokslo ir technologijų objektu, technomokslinių diskursų sekėjams buvo tartum aišku savaime, tai viena svarbiųjų sąlygų, atskiriant „žmonių politikas“ (žmonių politikomis vadinu požiūrius, kurie remiasi homocentrizmo idėjomis) ir meno sferas, garantuojant politinį nesikišimą „iš išorės“ į meno lauką ir istoriją ir pan. Tačiau tai turi aiškių kitos rūšies pasekmių. Pavyzdžiui, kapitalas gali visiškai išnykti kaip realybės vertinimo kriterijus, gali būti išstumti politiškai ir ekonomiškai nekorektiškai mąstantys menininkai, silpnoji socialinė grandis. (Tendencinga manyti, kad technomokslas būdingas biudžetinei institucijai, kai technokapitalizmas – labiau su realybe susijusioms institucijoms). Iškviesti technokapitalistinį Kitą technomokslo atžvilgiu yra unikalu, nes jis viešina vienijantį pagrindą – kapitalą, tačiau jis nėra tik tai, kas apibendrina išvardytą biurokratų, kuratorių, menininkų, mokslininkų, startuolių ir verslininkų grupę. Kapitalo prigimtis leidžia apimti ir silpnąsias socialines grandis, o tai, kad šios grandys ir jų egzistavimo logika integruojamos į parodos korpusą (turiu omenyje daugelio skenuotų vaizdų turinį), rodo, kad skurdas yra suvoktas kaip ekonominio ir socialinio gyvenimo kokybės kriterijus bei simptomas.

Viena iš kylančių išvadų – pavyzdžiui, egzistencinė stokos dialektika, kuri būdinga bet kuriam individui ir kuri yra prielaida atsirasti Kitam, yra tapati socialinei dialektikai, pagimdančiai ir lemiančiai egzistencinę stokos dialektiką. Taigi socialinė klasifikacija (klasinis susiskirstymas) vis gi veikia kaip realybės kriterijus, o neoliberali ideologija, kuri pasiekia savo ribą atmesdama socialinę klasifikaciją, yra priversta pažiūrėti „skurdui į akis“ ne pro psichoanalizės, bet realybės tinklainę. Štai čia estetika galbūt pirmą kartą pasitarnauja kaip vidinė ir tikroji neoliberalios ekonomikos riba, kurios joks dendiškos kultūros atstovas pats peržengti nepajėgtų, tačiau tai gali padaryti „šalta“ technologija. Šis peržengimas, mano nuomone, yra pagrindinis „Nešėjo“ poelgis. Jis naudoja technologijas visai kaip Alfredo Jarry’o protagonistas karalius Ūbas: „statydamas arklį prieš vežėčias“, prieštarauja kasdieniam veiksmui, tačiau taip, kad tas veiksmas visus kitus „statymus“ išverčia į priešingą poelgio prasmę. Kitaip tariant, technokapitalistinis Kitas slepiasi kaip žmogus, valdantis kapitalą ir technologijas, bet neatsisakantis savęs kaip lemiamo socialinio ir santykių su technologijomis veiksnio.

 

_______

[1]  Žr. vizionierius.lt

Pažymėkime, kad su patafizikos praktikomis susijusių veiklų yra gerokai daugiau. Pavyzdžiui, eksperimentinės inžinerijos stovykla „eeKūlgrinda“. Plačiau: eekulgrinda.tumblr.com,  Pl. sk.: Gajauskas, A. „Tunaroll or a Nut? Robertas Narkus, Rūtenė Merkliopaitė, Styrmir Örn Guðmundsson“ / Neatsakytasis Q: parodos katalogas. ŠMC, 2014; „Eksperimentinės inžinerijos dvasia ir reformacija šiuolaikiniame mene ir kultūros politikoje. Interviu su Robertu Narkumi“ / Šunų muzika: literatūros ir technologijų laikraštis. Šiauliai, 2016, Nr. 1, p. 7.

[2]  Badiou, A. Revisionist cinema, 1977.

[3]  Reikėtų pridėti, kad jei palyginimas su revizionierių kūrybos diskursais Narkaus praktikų tiesiogiai neliečia, tai gali liesti patį Šiuolaikinio meno centrą, Patafizikos institutą, Autarkiją (žinoma, ŠMC kritika šiame kontekste turi seną lietuvišką tradiciją, todėl revizionistinė pastaba labiausiai paliestų šią instituciją). Visa revizionizmo paralelė sukuria kritiškesnę perspektyvą žiūrovui ir nepalieka ramybėje akivaizdžiai socialinius klausimus liečiančios parodos be jai pačiai būtino ir svarbaus socialinio konteksto.

[4]  Parodoje panaudojamas tiek mechanikos mokslas, tiek elektronika. Interviu apie parodą Narkus pasakoja: „egzistuoja du labai skirtingi būdai programuoti erdvėje judančias mašinas. Vienas iš jų buvo labai sudėtingas, (…) o kitas sprendimas buvo labai paprastas: tiesiog pririšome ratą virve. Galų gale abi mašinos daro iš esmės tą patį, juda ratais. Šitokią priešpriešą galima pamatyti daugybėje parodos vietų, taigi ji kalba ir apie lengvumą darant dalykus paprastai.“ Pl. Soós, B. „Pokalbis su Robertu Narkumi personalinės menininko parodos ŠMC, „Nešėjas“, proga“/ Artnews.lt, 2017 m. gegužės 5 d. http://artnews.lt/pokalbis-su-robertu-narkumi-personalines-menininko-parodos-smc-nesejas-proga-42276

 

Viršelio nuotrauka Roberto Narkaus

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,