Dovydėnas Rokas

OLYMPUS DIGITAL CAMERA Plėviakojis vs Louhan, 2012

Plėviakojis yra iš kurkulo išsiritęs peraugęs buožgalvis, jis beaugdamas virsta į varliakojį. Savo prigimtimi jis primena graikiškus faunus – mėgsta būti vienas, kopuliuojasi su ožkomis, moterimis ir vyrais. Jo didysis priešas – Louhan – tai budistų nušvitėlis, kovotojas, kurio plieninis kardas visad varva netikšų ar šiaip prašalaičių krauju. Plėviakojis ir Louhan gainioja vienas kitą po visą galaktiką ieškodami ir nerasdami. Tokią istoriją pasakoju savo kuriamomis vazomis.


OLYMPUS DIGITAL CAMERA


OLYMPUS DIGITAL CAMERA


Menotyrininkas apie…

Rokas Dovydėnas pradėjo aktyviai reikštis kaip tarpdisciplininkas maždaug nuo 1998 metų. 1998-2002 m. buvo ryškaus pagyvėjimo laikotarpis Vilniaus dailės akademijoje (žinoma, jau ne toks, koks buvo maždaug 1988–1992 m.). Viena vertus Studentų meno dienų renginiai 1998-2000 m. laikotarpiu išgyveno antrą pakilimą (po dešimtojo dešimtmečio pirmos pusės) ir, galima sakyti, pasiekė (paskutinį) savo apogėjų. 1998 m. oficialiai susikūrė Lietuvos tarpdisciplininio meno sąjunga. Nereikia pamiršti, jog tai buvo laikotarpis, kai dar ruseno paskutinieji dešimtojo dešimtmečio hepeninginio avangardizmo, projektų gatvėse ar alternatyviose erdvėse dvasia, kita vertus, ŠMC dar išgyveno savo aukso amžių, buvo daugiau mažiau atvira terpė tiek pirmosios šiuolaikinio meno kartos, tiek tuometinio jaunimo iniciatyvoms. Rokas Dovydėnas buvo tarp aktyviausiųjų jaunųjų menininkų šiame kontekste.

Jo fotografijų ciklas su degančiais popieriniais Vilniaus architektūros objektų miliažais (penkiaaukščio, Televizijos bokšto, Vingio parko estrados, Užupio malūno, Šv. Onos bažnyčios) tapo viena Jono Valatkevičiaus 1999 m. ŠMC kuruotos parodos „Kaip tapti laimingu“ atradimu.

Tais pačiais metais Rokas Dovydėnas, kartu su dailėtyrininke Laima Kreivyte ir menininku Konstantinu Bogdanu (jaun.) kuravo projektą „Identifikacija“ Vilniaus miesto troleibusuose, kuriam sukūrė ir „performansą“ – važiuodama troleibusu, maršrutu „stotis – antakalnis“, gidė komentavo aplinką tarsi važiuotų pirmuoju troleibuso maršrutu 1957 metais. Taigi, nuo pat pradžios, Dovydėnas veikė kaip universalus, įvairias medijas ir kūrybines taktikas – nuo fotografijos, instaliacijos iki video ir animacijos – naudojantis menininkas.

2002 m. Dovydėnas kartu su Antanu Zabielavičiumi kuravo (mini-)tarptautinį projektą „Spin“ (projekte dalyvavo jaunas baltarusių menininkas) trumpai gyvavusioje „pogrindinėje“ Ievos Kuizinienės „Meno projektų studijoje“, Vilniuje, taip pat galerijoje „Artteritorija“ Kaune, Šiaulių Dailės galerijoje, kur be kitų kolegų kūrinių demonstravo savo video kūrinį „Lituanica“, kuriame pateikė naujas S. Dariaus ir S. Girėno žūties versijas. Tais pačiais metais menininkas dalyvavo ŠMC projekte „Paralelinės progresijos 3“, skitame (ne tik) jauniesiems, kur demonstravo video instliaciją.

Maždaug 2005-2006 m. Dovydėnas „sugrįžo“ prie pagrindinės savo specialybės – keramikos – neotradicinių formų, tačiau išsaugodamas tarpdisciplininiam menui būdingą probleminį lauką“. Dovydėnui visada rūpėjo medijų ribų peržengimas arba tiksliau pasakius – jų konvencijų sumaišymas. Galima sakyti, kad ir ansktyvose Roko Dovydėno fotografijose, animacijoje ir video filmuose galima įžvelgti keramikos „pėsakų“, kai iš dalies (žinoma, netiesiogiai) naudojamasi keramikos principais ar tiksliau – keramiką apibrėžiančiomis sąvokomis ir priešingai – pastaruosius keletą metų kuriamoje keramikoje, (spekuliatyviai) eksploatuojant kai kuriuos kinematografinius ar skaitmeninio meno principus.

Kęstutis Šapoka


Kūrybos raktažodžiai:


Menininkai, kuriais žaviuosi:


Gyvenimo aprašymas