Autorius: Auridas Gajauskas

Išgąstis ir džiaugsmas dėl Deimanto Narkevičiaus parodos Nacionalinėje dailės galerijoje

2018/01/24

Išgąstis – tai bet kurio žmogaus nusukta nugara nuo būties, kurios jis nesuvokė. Kai išgąstis yra pasiekiamas netiesiogiai, kvepia kaip kraujas, kaip tai, ko jis niekad neturėjo, ko bijojo, kas kelia jo smalsumą, akina dėmesį. Išgąsčio teritorija neišvengiamai susilieja su munkiška šauksmo sąmone, jis taip pat išstumia, užmaskuoja į niekam nežinomą tamsą ir tylą; išgąsčio suvokimas būtinai dalinasi ir dauginasi į jo žinojimą ir nežinojimą. Galiausiai jis virsta lytine reprodukcija.

Taip pat yra išgąstis, kuris atskiria meno kūrinį ir žiūrovą.

Aš abejoju, ar šis tekstas iki šios vietos bus perskaitytas tų, kuriems jis iš tiesų yra skirtas, apie kuriuos galvojant jis iš tiesų yra rašomas. Todėl geriau pasakysiu, kad jis yra skirtas vakarojusiems Nacionalinėje dailės galerijoje po Deimanto Narkevičiaus parodos atidarymo, praėjusių metų gruodžio 28 d. Taigi, jei ten buvote, vadinasi, šis tekstas yra skirtas ir jums.

Mėgindamas rašyti apie Narkevičiaus parodą, ieškau tiesos. Šiandien atrodo, kad visa mano profesionali išmintis mane apleido, o pasiliko tik kasdieniškas daiktų ir žmonių santykių išmanymas. Nelabai seniai vienam pažįstamam ištįso veidas, kai pasakiau, kad melo priešingybė nėra tiesa. Tai ir turiu omenyje – man rūpi būties tiesa ir šiandien ji jokiu būdu nėra akademinės ar mokyklinės filosofijos reikalas.

Taigi noriu rašyti apie Narkevičiaus parodą, bet kaip tos bendrijos, kuri ta paroda džiaugėsi, dalis. Gal pasisekė, o gal nelabai pasisekė atsidurti toje aplinkoje kaip tuščiam moliusko kevalui, perreginčiam save ir kitus, bet man atrodo, kad tai nėra taip svarbu, jei visą apsilankymą padiktuos paroda, o dar geriau – vienas meno kūrinys.

Aš lyginu savo įtarpinantį bendrijos, kuri džiūgavo po atidarymo, ir Narkevičiaus parodos santykį su moliusko kevalu todėl, kad žinau, jog negalėjau nepadaryti (o iš dalies to ir troškau – nepakankamai patyrusio struktūralisto klaidos), negalėjau nepriskirti daiktams žodžių savybių ten, kur turėjau suvokti, kas ir dėl ko džiūgauja.

Taigi aš dariau tą klaidą, bet tik todėl, kad mačiau tą džiūgaujančią bendriją po parodos ženklu. Ji džiaugėsi dėl parodos (kaip sakoma, „keliu tostą už tavo parodą“) ir kūrinių, ir tuo pačiu ši bendrija buvo tos parodos sukurta – iš naujo išrasta semiologinė sistema.

Aš, moliusko kiautas, gulėjau ant nedidelės, bet tik man skirtos dėmesio kėdutės greta centrinėje restorano vietoje stovinčios kušetės, ant kurios mandagiai ilsėjosi menininkai Liudvikas Buklys ir jo pora. Mes atrodėme kaip Stendhalio ar Balzaco aprašytame aukščiausios XIX a. Paryžiaus aristokratijos salone – jie visą vakarą nepakils nuo tos patogios ir geriausiai apšviestos restorano kušetės.

Visai netoli su alumnais kalbėjosi Vilniaus dailės akademijos katedrų vedėjai. Profesorius Petras Mazoras vieną akimirką čia, kitą – ten. Jis labai guvus, kurį laiką stebisi, kad Narkevičiaus kūrinyje nuo Žaliojo tilto nukeliamų herojų skulptūros atrodo mažesnės nei matomos plika akimi – „einu paklausiu, kodėl taip“.

Pasisukau į profesorių Alvydą Lukį. Nepasakiau, kad jis kalbasi su prieštvanine tuštuma – neturėjau tam priemonių. Lukys informavo apie neseniai mirusį katedros profesorių Mickevičių: kažkuriame Lietuvos kalėjime dėstytojas užsikrėtė kraują. Tuo metu jis bendradarbiavo su gerai žinomu prancūzų psichoanalitiku Stiegleriu.

Išėjome į lauką. Nugirdau, kaip dvi jaunos moterys tariasi prisijungti į namus filosofą, kažkoks geltonplaukis (ne, ne geltonsnapis) rimtai susvyravo, kai priešais save pamatė prisidegti cigaretę paprašiusio mąstytojo veidą.

Prasidėjo šokiai, ir semiologinė Narkevičiaus parodos pilnatis, kurioje iki šiol vaikščiojau gerokai apgraibom, kaip senas skolų išieškotojas, viešojo transporto kontrolierius arba Immanuelio Kanto dvasia politikos mokslų institute, pareikalavo iš guviausių svečių dėmesio. Greitai ir kaip romėnų legionas, nors ir sporadiškai, jie rikiavosi ir šoko priešais didžėjauti pradėjusio menininko pultą.

Aš pasitraukiau nuošaliau. Mano žiūrėjimas į tai, kas vyksta už lango, transformavosi į stovėjimą prie mirštančios damos lovos, į kurią prieš keletą metų žiūrėjau Klaipėdos jūrininkų ligoninėje. Tos moters besišypsančiame veide mačiau šešėlį, išdegusią dėmę, atsirasdavusią toje vietoje, kur ji sugėrė mano jai skirtame žvilgsnyje atsispindėjusią šypseną. Gražuolės atmintis apie save atrodė kvailas komunikacijos pamėgdžiojimas, kuriame kaip tamsus ežero dugne įklimpęs debesis nebepajudinamai miegojo praėjęs laikas.

Debesis jai siuntė kažkokius pranešimus, pagal kuriuos mes vienas kitą supratome. Kaip anas debesis dabar man atrodė ir semiologinė sistema, kurią išrado Narkevičiaus paroda ir į kurią transformavosi džiūgaujanti bendrija. Jos abi sudarė tam tikrą konsteliaciją ir siuntė tam tikrus pranešimus, bet man tai buvo aišku ne dėl regėjimo, o dėl to, kad paskutinis Narkevičiaus darbas buvo ne kas kita kaip bilietų į ateitį išdavimo automatas.

Paskutinis jo kūrinys, išeksponuotas kartu su dar keturiais, yra visiškai naujas tigro šuolis, kurio metu praeities laikas-dabar yra pratęsiamas į mūsų dabarties ateitį [1]. Istorinė medžiaga – senasis Jėzaus Kristaus roko operos koncerto įrašas – filme tampa „bilietu iš seniai praėjusio laiko“ (W. Benjaminas), o pati instaliacija (akivaizdu, kad tai ji) ir yra šios rūšies galimybių išdavimo automatas.

Pridėkime, kad darbas jungia kino – septintojo meno ir instaliacijos formas ir yra tarpdisciplininio meno kūrinys. (Apie kitus parodos darbus nebemąsčiau, jie sudarė bendrą mano patirties kontekstą.)

„Vieną dieną…“

„Vieną dieną…“

Tyliai man ausin prakalbo netikėtai prie NDG durų išdygęs gruodžio 27 d. Malūnų g. atsidariusios parodos žiūrovas:

„…vieną dieną ne tik Šapoka ir Z. parodos mitai paklaus apie istorinio laiko valdymo, meno praktikų ir kultūrinės konsolidacijos santykį. Juk gali būti, kad pagaliau bus pasigesta tų žmonių, kurie dingo po nepriklausomybės atkūrimo, kurie buvo gyvi užmūryti linijiniame istorinio laiko valdyme tarp tokių ir panašių bilietų automatų…“

„Vieną dieną…“ – tęsė jis: „vieną dieną bus sudaryti ne simbolinių, o iš malonės stokos – NEPRIPAŽINTOS(IOS) MALONĖS! –

dingusių talentų sąrašai IR bus sudarytas juodasis sąrašas, kuriame kaltininkų vardai bus įrašyti šalia to vieno, kuris pirmasis sąmoningai sunaikino pasaulio stebuklą.“

 

Viršelio nuotraukoje – Julijos Tamulevičiūtės kadras iš Deimanto Narkevičiaus filmo „Dėmės ir įbrėžimai“ (2017)

_________

1 – „Tiger’s Leaps“ (liet. tigro šuoliai) – turbūt įtakingiausia kritinio laiko teorija, šiandien jungianti Karlo Markso, Walterio Benjamino ir daug šiuolaikinių autorių požiūrių. Ją prisiminė ir praėjusios Venecijos architektūros bienalės dalyviai, ji plačiai aprašoma „Documenta 14“ readeryje, paskelbtame Isabellės Lorey straipsnyje, paralelizuojant ją su Michelio Foucault prezentistine laiko teorija. „Tiger’s Leaps“ šiuolaikinėje visuomenėje dažniausiai yra apribojami ir suvaldomi instituciškai, o su jais susijęs potencialas nurašomas į simboliškai nustatytus struktūrinius santykius ir vertinimus.

Žymos:, ,

Leave a Comment