Autorius: Auridas Gajauskas

Popierinė kritika popierinei parodai: Elenos Narbutaitės „Klestėjimas“ ŠMC

2017/08/24

Rašau nesitikėdamas, kad šita erdvė, kurioje rašau, tebėra vien tik mano, nes ji jau yra mano pradėta glamžyti, su daug nevienodų paviršių. Tikriausiai tai reiškia, kad turėčiau į ją (arba ja) rašyti atsižvelgdamas į jos netobulumą, galbūt pasekdamas, pavyzdžiui, Ulisses Carrion „The New Art of Making Books“ patarimais. Nors šis tekstas netaps knyga (dėl pavojaus, kuris gali iškilti ėmus rašyti knygą pagal senąjį jos meną, dėl pavojaus įkristi į ją kaip į pasaulį ir potencialiai tapti visomis medijomis ir daugybės kūnų gyvenimais), jis atsiranda kaip materijos keitimas – jos glamžymas, laužymas, užlaikymas, tempimas. Primenu, tai yra tekstas apie Elenos Narbutaitės parodą „Klestėjimas“, tai yra kritinė analizė arba net – kritika, o man svarbu, kad kritinis darbas remtųsi galimybės ontologija, kuriai dėmesio vertas yra kiekvienas, ypač mažiau pastebimo ir istoriškai nevertingo kūrinio atsiradimo momentas.

Taigi aš imuosi būsimo teksto tartum glamžydamas popierių, o jo viduje slepiu parodą. Tai lyg praktikuoti tam tikros kosmovizijos mokymą, pagal kurį jungtis tarp parodos ir materijos (politiškai išplėtotos vizijos atveju tai būtų žmogus ir gamta) yra atvira įvairiausių kitų, parazitinių būtybių ir jų kultūrų egzistavimui. Šia prasme rašyti apie parodą – tai lyg užmušti ant savo kaktos uodą, o paskui būti apimtam siaubo, kad iš jo išsiliejo mūsų abiejų, bet juk ypač – mano kraujas. (Taip rašyti – tai „užmušti save“, pasakytų Emilie Rakete arba Julia Kristeva.) Bet mes – aš, paroda ir uodas – esame viena ekosistema, sudarome vienas kito ekologinę aplinką ir vienas kito atžvilgiu visi esame parazitai.

Narbutaitės parodą lydi jos sudaryta knyga „Žvaigždės prisiminimai“, o dalis parodoje eksponuojamos xerox atspaudų trilogijos „Klestėjimas“ darbų yra Thomo Manno romano „Juozapas ir jo broliai“ perrašymas. Visumoje visi šie darbai pasižymi tranzityvumu, kuriam sisteminis horizontalumas, matyti, irgi yra savaime suprantamas. Tad atradau parodą pirmiausia ekologijos kaip horizontalios sistemos (neiškeliančios į pirmą planą žmogaus, bet sulyginančios jį su nežmonėmis) ir naujojo knygos meno santykio paraštėse. Be to, rašau būdamas laike po tam tikro įvykio – to įvykio metu paroda tapo mano kūnu. Noriu pasakyti, kad ji įtekėjo į mane panašiai kaip vanduo teka vandens vargonų kanaluose, ir aš žiūriu į ją pro plyšius, o gal ji į mane žiūri, ir ateinančio vėjo gūsiai (kas geriau už vėją, kuris pakeičia sustojimą?) groja kažkokią keistą, mėlynojo baroko muziką, formuodama neaiškius miražus apie Juozapą ir jo brolius, Juozapą dykumoje, jo tėvo ir tikriausiai jo paties pokalbius su Jahve, apie prie įvairiausių epochų prisitaikančią Julia Roberts.

Pranešime apie parodą Narbutaitė rašo apie pradžias ir veiksmus prieš pradžią, tai įdomu, jei sutiksime su autore, kad pradžios yra tiek išgalvotos, kiek susijusios su pabaiga, kuri yra subjektyvių veiksmų rezultatas – ir ne uždarymas, o tik sustojimas. Šia prasme tiek Manno romanas, tiek paroda yra „atviri kūriniai“, kuriuos skaitome kaip veiksmus, apjungtus nežinomų pradžių ir galimų pabaigų santykiais.

 

ΐ

 

Erdvė tarp dviejų komunikacijos narių, rašo Carrion, taip pat dalyvauja jų santykyje. Ji modifikuoja komunikaciją, pritaiko jai savo įstatymus. Narbutaitės parodoje eksponuojamos „popierinės erdvės“ – kalbu apie xerox atspaudų trilogiją – yra tarytum išplėšti knygos lapai, tačiau tai jau ne vien jų ir knygos, bet jų ir tos knygos puslapiuose menamai esančio teksto santykis. „Kas yra prasmingesnis“, klausia Carrion, „knyga ar tekstas? Višta ar kiaušinis?“ „Aišku, kad višta“ – pasakytų Simone de Beauvoir. Tačiau Narbutaitės susirašinėjime su menininke Candice Lin, kuris yra išspausdintas knygoje „Žvaigždės prisiminimai“, ji rašo, kad žmonės tikriausiai yra ir knygos, ir raidės.

Atsiverčiu dvidešimt devintą „Žvaigždės prisiminimų“ puslapį ir skaitau Bernardo Jose De Souza’os poemą, kuri skaito mane mieguistu (šiek tiek gėda, bet tai realaus pradžia), Gonzo tėvą įgarsinančio Johny Deppo balsu. Pastebiu, kaip skęsta ženklai ir struktūros, pornografinių patirčių geismui lyg kanceliariniu „krokodilu“ segant juos prie mano kūno vidaus; perskaitau pusę poemos, kuri man pasirodo trumpa ir staigi kaip pasimasturbavus pasirodo trumpa, bet ir savyje jauki naktis; verčiu puslapį, ir iš mano akių pasipila mano nepatirto skonio vynas (slidūs raudoni puslapiai!), tada toliau skaitau krypuojančias tarytum Victoro Hugo žąsys eilutes, kurias galiausiai pasitinka luckybear pseudonimu pasirašantis autorius. Iš pradžių jaučiuosi prigautas, nes fantaziją nutraukiantis balsas pasirodo visai „iš niekur“.

Savo knygoje „Anamorfozės“ Audronė Žukauskaitė teigia, kad fantazija neturi absoliučiai jokio pagrindo, taigi jos „nulaužimas“ yra visos tikrovės simuliavimo (stimuliavimo) pabaiga, o tai gali būti siaubinga. Tiesą sakant, fantazija apie „nepažįstamą berniuką“, „kaip mėnulis slepiantį jo neapibrėžtus pasiūlymus“ poemoje primena Maurice Blanchot „Thomas l‘obscur“, kuris po Annos mirties regi stokojantį gyvenimo pasaulį, pasaulį kaip negyvą jos kūną, traukiantį į save gyvenimą. Simbolinis Annos mirties įvykis de Sousa’os poemos atžvilgiu yra sekso-fantazijos įvykio pabaiga. Tačiau visa poema, o taip pat jos grafinis užrašymo stilius priklauso post-simbolinei sekso kultūrai, kurioje pabaiga yra jau seniai įvykusi, o toliau tęsiasi pilnas saugių (galbūt laisvo, nes negyvo kūno, kaip pasakytų Roland Barthes) ir grubių, jau nebe tokių siaubingų (greičiau juokingų) netikėtumų gyvenimas.

 

ΐ

 

Knygos ir teksto santykio (tarkime, plešiamo puslapio) formuluotė numato tranzityvumą, kuris pirmiausia mane nukėlė į menamą vizualinės poezijos pradžią, pas Stephane Mallarme, kurio poemą „Un Coup De Dés Jamais N‘Abolira Le Hasard“, eidamas apžiūrėti parodos kaip tik turėjau parsisiuntęs į savo trackpad (touchpad taip vadinu dėl dirbant su, pavyzdžiui, VHS juostomis dažnai naudojamos trackinimo praktikos – kadrų atsekimo ir skaičiavimo nematant jų turinio). Poema pritaikyta „trackinimui“ arba lietimui taip, kad nebėra skirtumo tarp rašto ir knygos lapus skiriančios linijos (knygos „Žvaigždės prisiminimai“ intarpo su de Sauza’os poema maketą kūrė Goda Budvytytė, knygos dizaineris – Vytautas Volbekas). Šios skirties linijos pėdsakų yra pilna pirmojoje Narbutaitės atspaudų trilogijos dalyje („Roberts“), o kitose jie pasirodo rečiau. Beje, puslapius skiriančios linijos pėdsakai daugelyje darbų, spėju, atsirado per patį vidurį lenkiant ir atlenkiant lapą menininkei pradedant ir baigiant darbą.

Bet kokioje knygoje puslapius skirianti linija uždaro juos savyje. Tokiu būdu knyga yra uždaroma į ratą, nes likę puslapiai faktiškai telpa jos nugarėlėje (žr. Umberto Eco, Jean-Cloud Carriere „This is Not the End of the Book“). Tai pirma, o antra, šitas paslėptas santykis yra ir nominalus (kaip pinigai) ir nominalistinis (kaip filosofinė sistema), nes yra toks pat kaip žodžio ir jo reikšmės santykis. Jis nėra realus, už jo nėra daiktų ir jų santykių, tik kiti žodžiai ir jų santykiai (kiti puslapiai ir jų santykiai). Tikriausiai todėl Carrion teigia, kad senojo knygos meno žanruose „niekas neįvyksta“ (daiktų pasikeitimo prasme), bet tai negalioja nei naujam knygos menui, nei Narbutaitės darbams.

Kai kuriuose „Juozapas“ darbuose tiesiosios linijos visai nebelieka, stebime popieriaus inversiją į patį lapą. Taip atsiveria erdvė, kuri dalina arba glamžant sujaukia lapą kaip struktūrinę knygos reprezentaciją, todėl vienuose darbuose ši erdvė (virtusi spalva) dailiai „ištraukiama“ (lyg laiškas iš voko), o kituose jos „raštai“ įgauna gana žmogiškas, netobulas, vaiduokliškas grimasas (plg. 13, 14 atspaudus).

Šį santykį toliau noriu lyginti su palūkininko darbu. Tokį palyginimą iškviečia trilogijos atspaudai, kurie tarsi „dirba“ pagal Gintaro Didžiapetrio parodos „Spalva ir prietaisas“ (ŠMC, 2013 m.) vienodų laiko intervalų koncepciją. Paaiškinsiu plačiau; paskutiniojoje Narbutaitės trilogijos dalyje, pavadintoje „Vedęs vyras“, atsikartoja grafikos elementas, matytas 2013-ais metais toje pačioje salėje surengtoje Didžiapetrio parodoje – vienas iš Didžiapetrio „Atviro failo“ serijos kūrinių, „Tranzitas“. Tos pačios parodos kontekste eksponuotas ir kitas „Atviras failas“ –„Laikrodis“. Menininkui buvo aktualu, kad septintame Dantės pragaro rate „Dieviškojoje komedijoje“ palūkininkai ant kaklų dėvi pinigų maišelius su ant jų pažymėtais skolininkų šeimų herbais. Šiuos maišelius galima palyginti su pinigų nominalais, kurie taip pat yra simboliškai paženklinti, o santykis tarp herbų ir nominalų simbolių atsiskleidžia per tai, kam priklauso laikas, per kurį keičiasi skolos vertė ir kaip keičiasi simbolinė erdvė „laiko turėjimo“ požiūriu. Spėju, kad būtent todėl savo parodoje Didžiapetris atsirėmė į prietaiso sąvoką: laikrodžio dėka laikas dalinamas į vienodus intervalus, leidžiančius apskaičiuoti ateities ir įsiskolinimo santykį.

Grįžkime prie puslapius skiriančios linijos, kuri uždaro juos savyje. Tai laikas, kuris ne tik atskiria ir paslepia puslapius, bet taip pat juos sujungia kaip du to paties laiko momentus. Tolesnis jų santykis priklauso nuo erdvės, kurią jie konstituoja, pritaikymo. Kadangi tai atskirtos laiko dimensijos, nuoseklumo arba susitarimo prasme jos siekia viena kitos ribos ir dauginimosi, tačiau tuo pačiu jų santykis ir yra ne kas kita kaip skolinto laiko „valdymas“ arba dauginimas. Taip daugelyje trilogijos darbų įžengiame į vienodų laiko intervalų santykio erdvę, kuri yra jau pritaikyta siužetinei (pavyzdžiui, herojaus ir pasaulio) erdvės konstitucijai. (Tai gerai matyti paskutiniuose Juozapo ir toliau sekusiuose darbuose.

ΐ

 

Tuo ir baigsiu parodos apžvalgą, mano rašymo kaip popieriaus lankstymo praktika nevisiškai pavyko, kažkuriuo metu įsijungė rašymo mechanizmai iš praeities, ir popierius pradėjo panašėti į plazmą. Nepžvelgiau nei muzikos, nei šviesos kūrinių, nepagerbiau salės viduryje besisukinėjančių apžvalgininkų, bet gal tai padarys kiti autoriai. Tik pridėsiu keletą žodžių apie „Kvailius“. Šie trys puikūs darbai yra kanoninių formų istorijos peržengimas iš jos neišeinant, nes simbolinei realybei jie yra pasiūlomi jų nė nemėginant priskirti meno kūrinio formos (pavyzdžiui tapybos) pozicijai. Man jei yra „kvailiai“ būtent dėl šios priežasties. Jau visai uždarydamas rašymą pridursiu, kad mano manymu, tai viena geriausių, ne, tai geriausia paroda, kurią esu matęs per pastaruosius trejus metus ŠMC.

 

[3] – „Kvailiai“

[4-5] – „Klestėjimas“

[6] – „Klestėjimas“ (Juozapas)

Nuotraukos Dariaus Petrulaičio ir Virginijos Januškevičiūtės, viršelyje – fragmentas iš E. Narbutaitės knygos „Žvaigždės prisiminimai“

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Leave a Comment