Autorius: Laurynas Katkus

Mes pažadam tau meną (2016 Remix)

2017/01/05

 

Aš esu čia.

Florencijoje.

Aš esu dabar.

Gegužės 14 dieną pusę -ynių vakaro.

Skersgatvio, kuriam italai turi gražų žodį viccolo, viduryje.

Toliau matyti sankryža su corso.

Koordinatės: tiek ir tiek platumos, tiek ir tiek ilgumos.

Mano fotikas turi GPS’ą.

Atsilikęs nuo bendrakeleivių vardu Marija, Jurga ir Mihkelis.

Pasukęs galvą dešinėn.

Va taip.

Matantis šitą grafitį.

Fokusuojantis šitai kelionei

specialiai įsigyto

Canono objektyvą.

Didinantį 30 kartų, supranti?

Apkaušęs nuo šampano, kurį gėrėm lauko kavinėje.

Pirmasis butelis buvo neatšaldytas,

todėl padavėja atnešė kitą.

Kavinės sąskaiton. He!

Slinkis į vidurį, paveikslėli, į patį vidurį.

Kažką sapnuoju. Tai yra, galvoju.

Maždaug taip: salve, Poezijos Nare!

ar išmokysi mane pasinerti,

Pasinerti į praeitį,

į miškus,

kurie ištinka sulaukus amžiaus vidurio?

Ar būsi vedlys,

rodantis kelią per tankmę,

per šnibždančią lapiją,

per galvos laužymus ir užsikirtimus,

per labirintus iš trijų medžių, trijų raidžių?

Vaizduojuos, kaip atrodytum, jeigu pasirodytum,

kaip elgtumeis, jeigu kreiptumeis:

nusiimtum tuos laurus, akinius, gobtuvą?

Sakytum, pagaliau be sceninės aprangos,

be kaukės, fūū, pavargau…

Ar šaldytuve yra ko nors atsigerti,

gal kolos?; žinau, nesveika, bet

vis tiek mėgstu

tą juodą saldumą su burbuliukais,

ypač po renginio, užeina toks noras,

kad nors tu ką. Basta.

Arba atvirkščiai: čiuptelėjęs už nosies

smilium pataisytum akinius, ir

praskleidęs uždangą, išeitum į miesto aikštę,

į prožektorių nušviestą sceną

priešais žiūrovus,

kurių nematai, bet girdi ošiant,

priešais varžovą, kurio dar negirdi,

bet puikiai matai:

su odinke ir beisbolke,

iššaukiančiai kramtantį gumą,

vardu Kavalkantis.

Burtas mestas,

MC duoda mikrofoną,

pradėsi.

 

Kalbi kaip vaikščioji,

vaikščioji kaip šoki,

šiandien iš patalo

vėl atsikėlei ta koja,

sale eina juoko bangos,

nekreipi dėmesio,

atrodo, tave jos

net erzina,

sušunki dar vieną rimą,

teksto porciją,

provokuojančią publiką,

(stoviu prie uždangos,

nervų kamuolys),

kol jie kažką šūkaloja atgal,

pasilenki į mano pusę

ir sakai romanišku akcentu:

no worries, man,

(ir iškart nurimstu, vien nuo intonacijos)

 

ryškus, švelnių judesių,

truputį androginiškas,

scenoje, nuotraukose, video,

tuo tarpu, ant kėdės,

prie lango, rūkantis suktinę

kaukėtas ir tas pats, esantis

čia ir dabar.

 

IŠTRAUKA NR.2

Performansas tikriausias tada, kai jis neužfiksuotas – tokia nuostata vyravo vienoje kompanijoje, pasivadinusioje santrumpa V.A.G.O., kurią galima šifruoti kaip Vilniaus arbatos gėrimo ordinas. Bet galima ir nešifruoti. Kompanijoje, kurią sudarė Vilniaus gimnazistai, vėliau ėmę studijuoti filologiją, filosofiją, pedagogiką, dailėtyrą. Kompanijoje, kuri 1988–1994 metais gana aktyviai gamino gatvės, salės ir buto performansus, eisenas ir gagus.

Iš kur toks nusistatymas – savo ruožtu irgi neįamžintas, nepaskelbtas jokiame manifeste, netgi kaip reikiant neaptartas, tik sklandęs ore?

Kompanija nebuvo tokia varginga, kad neturėtų jokios įrašymo technikos. Fotoaparatų galėjo nesunkiai prasimanyti – ar tarybinių „Zenitų“ ir „Smenų“, ar pirmųjų užsienietiškų „muilinių“ (nors, tiesa, neturėjo niekas filmavimo ar video kamerų). Nebuvo ir baisiai aptingę – tiek, kiek reikia.

Iš išdidumo (mes nebūsim savo pačių aptarnaujantis personalas)? Drovumo (mes čia ne diplomuoti genijai, kam įdomu, tas tegu ir paveiksluoja)?

Tiesą sakant, mes manėm, kad nėra reikalo stengtis įsiamžinti, nes mus ir taip filmuoja iš viršaus. Filmuoja – ir archyvuoja kažkuriame debesyje virš miesto, iš kur be vargo galima išsišaukti bet kurią akimirką. Dalykas, sukeldavęs nuoširdžią nuostabą ir ne mažiau nuoširdžią pajuoką, buvo „suaugusiųjų“ (šitas žodis turėjo menkinamąjį atspalvį) poreikis kiekviena proga filmuoti-fotografuoti-užrašyti, o ypač – kas antra proga kultivuojamas ilgesingų prisiminimų žanras. Erzino net ne rodomas nostalgijos jausmas (kas jis toks, neblogai žinojome), bet nuolatinis pabrėžimas, kokia tai sena, prasmegusi, praeita praeitis, ir kiek daug pastangų kainuoja ją sudabartinti.

Praeitis? Kas tokia? Sunku prisiminti? – Būta ko!

Tuo metu visus svarbiausius įvykius nuo paauglystės pradžios prisimindavau akimoju, iš pradžių savaitės, paskui, labiau susikaupus – ir dienos tikslumu. Matydavau spalvotus vaizdus su smulkiausiomis detalėmis, su visais „o tada jis padarė tą“, „o tada ji pasakė…“

Tai buvo paprasta kaip viens ir du. „Sustok, akimirka žavinga“ – šitokį posakį galėjo sugalvoti tik senas žmogus. Kad jos ir taip sustojusios, būtume atšovę anuomet.

Nelabai seniai, gaisre žuvusių bičiulių minėjime, stoviniuodamas prie kavinės durų nugirdau, kaip praktiškai tais pačiais žodžiais tą patį pasakė bendraamžis žurnalistas, kuris V.A.G.O. nepriklausė: jaunystėje manai, kad nieko nereikia fiksuoti, nes viską fiksuojama iš viršaus.

Bet netgi jei šitai priskirtumėm neperkrautos atminties, kuriai dar gerokas kelias iki amžiaus vidurio, ypatybėms, – argi netiesa, kad performanso pažadas yra panaikinti ribas tarp kūrimo ir kūrinio, tarp atlikimo ir užrašymo, galiausiai – tarp meno ir gyvenimo?

Ar viena iš stipriausių moderniojo žmogaus svajonių nėra, kad menas nuolat spontaniškai, čia ir dabar, rastųsi iš gyvenimo? Ir kad gyvenimą įamžintų pats menas kaip menas, o ne įrašymo technikos pagaminti atvaizdai ir protezai?

Spontaniškai. Nelabai dažnai vartojom tą žodį, bet tai, kas juo nusakoma, buvo svarbu. Tiesa, nepriėjom iki to, kad visai nesiruoštume akcijomis – ne, iš anksto apsitardavom ir su laiku vis geriau nuspėdavom, ko prireiks ir kaip gali pasisukti veiksmas. Taip pat iš anksto parūpindavom reikalingus daiktus. Iš paruošiamųjų žygių geriausiai įstrigo vizitas į batų fabriko, veikusio pačiame Vilniaus centre, sandėlį po atviru dangumi. Perlipę tvorą, pamatėme milžiniškas įvairiaspalves dermatino atraižų krūvas, šlapias, o kai kurias dar padengtas sniego šmotais – buvo ankstyvas pavasaris. Nebežinau, kam mums prireikė dermatino – bet būtent jo ir ėjome. Prisipešėm sausesnių skiaučių iš kaugių apačios ir grįžome tuo pat keliu, kaip ir atėjome.

Vis dėlto kai atsitikdavo kas nors nenumatyta – kažkas nesuveikdavo arba sulūždavo, kas nors pamiršdavo, ką privalo daryti, kai kas nors pasipainiodavo (nustėręs policininkų žvilgsnis iš mašinos birželio paryčiais, mums bebaigiant aklinai į sviestinį popierių suvynioti Universiteto nišoje stovinčią, o tiksliau sėdinčią Kristijono Donelaičio skulptūrą (žinau, kad tai buvo policininkai, nebe milicininkai: žalios, nebe mėlynos uniformos), kai į vyksmą įsitraukdavo praeivis, ir pavykdavo jam ką nors šmaikštaus atkirsti – va šitie momentai keldavo stipriausią džiaugsmą, įvairiose kompanijose sulaukdavo daugiausia perpasakojimų, įmantriausių pagražinimų.

Tuo metu viename žurnale buvo išspausdintas Kleisto esė „Apie marionečių teatrą“ vertimas. Skaitant pokalbį su ponu šokėju C., kuris nebegali šokti, nes pradėjo reflektuoti savo judesius, mąstyti, kaip jie atliekami, kaip juda kūnas, ir jo judesiai pasidarė negrakštūs, netobuli, sąmoningi, dirbtiniai. Kvapą ypač gniaužė teksto pabaiga: reikia „dar kartą suvalgyti pažinimo medžio vaisiaus“, kad sąmonė būtų galutinai išstumta iš kūno ir pro galinius vartelius mes galėtume grįžti į nekaltybės būseną, į rojų. Ar jis kalbėjo ne apie mus, apie neaiškią viltį, glūdinčią performanse?

 

DOKUMENTAS NR. III

kaziukas-1987

Tik viena blokinių namų eilė skyrė mūsų mokyklą nuo didžiausios miesto „kolūkinės turgavietės“, kuri vadinosi taip, kaip ir gatvė – Dzeržinskio. Džeržinskio turgus – netinkamesnio pavadinimo turgui turbūt negali būti. Vilnietis Feliksas buvo kilęs iš nuskurdusių šlėktų, kurių esminis instinktas buvo panieka pinigui, prekybai, verslui. Patsai Feliksas irgi nebuvo materialistas, kaip priderėtų socialistui, bet greičiau, vadinkim, spiritualistas – Miłoszas rašė, kad Dzeržinskis mėgo mintinai cituoti kalėjime išmoktus didžiausius Słowackio poemos „Dvasia karalius“ gabalus. Akivaizdu, kad pati tikriausioji „dvasia karalius“ sektantiško mentaliteto Dzeržinskiui buvo leninizmo teorija.

Tad šiuo požiūriu nieko nuostabaus, kad Dzeržinskio vardo turgavietė buvo palaikio asfalto, kurio duobės ypač erzindavo palijus, plotas, plytintis tarp kelių dengtų paviljonų – vienas jų, žuvies, vardu „Okeanas“, dvokė taip, kad ilgiau ištverti jame galėjo tik patys pardavėjai – atvirų prekystalių su stogeliais ir elementariausių medinių staliukų eilių, kur pilkomis skarelėmis apsigobusios bobutės dėstydavo amžinuosius burokus, morkas, obuolius ir bulves. Prie vartų vietoj kariatidžių stovėdavo tos pačios bobulės su į laikraščių tūteles supiltomis siemkių porcijomis. Jaunomis akimis žiūrint, turguje verti dėmesio buvo tik du dalykai: giros bačka ant ratų, tik už šešias kapeikas parduodanti pusę litro macnai įrūgusios giros, kurią berniukų džiaugsmui pildavo į bokalus su ąsa, tokius pat kaip alubariuose. Taip pat čia kartais rasdavai gruzinų su arbūzais, melionais, persikais ir kitom pietietiškom gėrybėm. Aišku, jeigu turėdavai frankos, nes tai kainuodavo, ypač ne sezono metu.

Bet kartą per metus šitas nykokas plotas prisipildydavo gyvybės ir pasikeisdavo iš pagrindų – vykdavo Kaziuko mugė, tarybiniais laikais čia perkelta iš senamiesčio.

Tuo metu ji buvo unikali vieta, kur galėjo pasireikšti ir individuali verslo iniciatyva, ir neoficialios linksmybės. Gatvės teatras, gatvės muzikavimas ir dainavimas, – savo prekę reklamuojančių pardavėjų šūksniai, šiandien beveik pranykęs senovinis žanras, kuriame prekyba susijungia su retorika – šitai pamatydavai ir išgirsdavai tik Kaziuko mugėje.

Todėl devintajame dešimtmetyje į Kaziuką plūste plūsdavo „neformalus jaunimas“ (o ir senimas) ne tik iš Lietuvos, bet ir iš visos Tarybų Sąjungos, ypač iš Rusijos didmiesčių. Mano amžiaus rytų slavai iki šiol su nostalgija prisimena, kaip ziksna buvo „jechat na Kaziukas“.

Žvarbus kovo rytas. Neįsivaizduojama ankstybė, penkta ar šešta valanda. Prietema. Per blokinių namų kiemus, tirštai prigrūstus suvažiavusių prekeivių mašinomis, einu į turgų užsiimti vietos. Nuo kitos kiemo kvadrato pusės atsklinda garsas, atmuštas sustiprintas betoninių sienų. Iškart atpažįstu: lambada. Kažkas, pravėręs mašinos duris ir gurkšnodamas arbatą iš didelio izoliacija apsukto termoso puoduko, klausosi lambados. Pakaušin stukteli ­­– diena bus ugninga.

Kazimieras šventuoju buvo paskelbtas šiek tiek vėliau nei jėzuitai įsteigė Vilniaus universitetą. Barokinės teatralikos, vaidinimų ir pompų tradicija akivaizdžiai prasimušdavo tarybinio Universiteto studentų šventėse, pradedant nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigoje su dideliu užmoju paminėto Universiteto jubiliejaus. Mes stebėjome šitas ir vėlesnes iškilmes (pavyzdžiui, studijų pradžios šventę arba FIDI), o tapę studentais netrukus pradėjome jose įvairiai dalyvauti.

Dar kita linija buvo „Fluxus“, bet apie tai jau nemažai rašyta, todėl nesiplėsiu.

 

KAIP ŠOKTA DEVINTAJAME DEŠIMTMETYJE (BALSAI):

Biurokratiškų ir bukaprotiškų valdžios atstovų mulkinimas įvairiomis mistifikacijomis laikytinas ypatinga Rytų Europos performanso atmaina – nors daugelis jo iniciatorių nustebtų, jei jiems pasakytų, kad tai, ką jie veikė, buvo menas. Tačiau buvo ir tokių, kurie tuo žaidė žinodami, ką daro: pavyzdžiui, buvo neįtikėtinai juokingos istorijos, kaip kompozitorių chebra maždaug 1987–1988-aisiais aiškina Anykščių rajono Komunistų partijos sekretoriui, kad jie jo valdose nori surengti hepeningų seminarą, kaip mojuoja visokiais tikrais ar fiktyviais raštais iš Lietuvos kompozitorių sąjungos Jaunųjų kūrėjų sekcijos, ir kaip visiškai pasimetęs („kas čia per daiktas, apie kurį jie šneka, bliamba….“) ir persigandęs („šitie draugai yra iš Sostinės, jei neleisiu, gali kreiptis į Centro Komitetą, o tas neduos finansavimo „Auksinės varpos“ kolūkio keliams asfaltuoti…“) provincijos partietis riebiu pagurkliu duoda leidimą pravesti seminarą, savaime suprantama, laikantis socialistinių viešosios tvarkos ir padoraus elgesio taisyklių. Be abejo, tas vyko ne tik Lietuvoje: neoficialiame žurnale kvatodamas skaičiau straipsnį apie Lenkijoje, berods Vroclave, veikusios „Oranžinės alternatyvos“ socartines akcijas – pavyzdžiui, revoliucingų raudonųjų nykštukų demonstraciją per vaikų gynimo dieną. Klausimas milicijos skyriuje: „Kokiu tikslu jūs nuėjote į nelegalų nykštukų susirinkimą?“

Devintojo dešimtmečio sovietizmas buvo beviltiškai suplyšęs maišas, pro kurio nesuskaičiuojamas skylutes byrėjo absoliučiai viskas. Jam aprašyti netinka dabartiniai kanonai ir standartai, nes tai buvo neekonominių santykių era, buvome izoliuoti Lietuvos teritorijoje. Socialine prasme mes tada gyvenome hepeningų šalyje. Armijos eiliniai kažkur žaliai dažė pageltusius medžių lapus, nes tuoj turėjo atvykti divizijos generolas. Tuometinio gyvenimo minimalizmas, monochromija, pabodę ritualai, girdėtos ir negirdėtos naujovės skatino mus provokuoti tikrovę, žaisti realybės dekonstrukcijomis. Blatas, talkučkės, pirmieji kooperatyvai… Tauta žiūrėjo italų serialą „La piovra“ per televiziją ir žavėjosi komisaro Katanjos kostiumais bei Sicilijos mafijos automobilių dizainu. Ir daug gėrė. Gėrimas pasiekė transcendentinį mastą.

Greta pro pradaužtą langą į vidų pučia sniegas. Pasisveikinome, klausiu: „Kodėl nesusitvarkote lango?“ – O, – sako, — reikia paduoti pareiškimą, o paskui kažin kada susitvarkys.“ Klausiu: „tai ar patys negalite?“ – „Nėra stiklo,“, sako.

Sąjūdžio laikais verstis „rimtąja“ kūryba buvo kažkaip nepatogu, savaime linkome į kitokią veiklą. Priplūdo daugybė žmonių. Užpildė holą ir antro aukšto balkonus. Tuo metu ir Vilniaus gyventojai buvo mobilūs, smalsūs ir visuomeniški, to nepasakytum apie dabartį. Kartu jautėme savotišką euforiją, kad galime bet ką daryti – visomis prasmėmis. Užsimiegoję muzikantai, nešini dantų šepetukais, dešimtą ryto nusileisdavo skalautis burnų… Tai buvo tam tikra komunėlė, gal ne tikra komuna, bet kažkas panašaus. Tai buvo savotiškai euforiškas gyvenimo etapas, kai nereikėjo sukti galvos, ką iš to turėsi. Žinoma, tai negalėjo tęsti amžinai.

„Čia viskas yra kaip gana gerai įrengtame kalėjime“. Tačiau dabar juokinga, prisipažinti, nes apie „Fluxus“ žinojome labiau iš gandų, nuogirdų, legendų.

Einame per miestelį ir vienas iš mūsų eina su arklio galva. Žinoma, labai greitai prisistatė milicija ir areštavo už „buvimą viešoje vietoje su arklio galva“.

Mus pasodino į vadinamąjį voronoką. Teko milicininkams aiškinti, kas vyksta, kodėl su arklio galva viešoje vietoje. Aiškinome, kad turime draugo Ratauto patvirtintą leidimą rengti festivalį, kad viskas legalu. O Dzūkas sėdi su ta arklio galva voronoke ir visą laiką tyli. Mes ilgai kalbėjome milicininkams apie meną, daug aiškinome, kol galų gale visi, net ir milicininkai, susidomėjome, kodėl Dzūkas vis tyli. Su milicininkais sužiurome į jį. O jis staiga klausia: „Rūkyti čia galima?“ .

Kai performini gatvėje, lendi bučiuotis, užsimovęs kelnes ant galvos, reakcija natūrali, gyva, neparuošta iš anksto. Plakatus išplatinome per platinimo firmą. Vieną dieną supratome, kad, ko gero persistengėme…. Kai pradėjo rūkti dūminė „šaškė“, paskleidžiau visus kvapus, paskambinau į gaisrinę ir pasakiau, kad dega „Lėlės“ teatras. Atlėkė trys gaisrinės, gaisrininkai įsiveržė į salę. Pirmą savo nesąmoningą „performansą“ padariau turbūt dešimtoje klasėje mokykloje, kai išsitepiau baltai veidą, pagal tuo metu garsius „The Cure“ susivėliau plaukus ir nuėjau į pamokas. Atsidūriau pas mokyklos direktorių ar jo pavaduotoją,

 [iš: (Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos, sudarytojai Vytautas Michelkevičius ir Kęstutis Šapoka, t.1 ir t.2]

 Tarybiniais laikais netikėtas, į kitus nukreiptas praeivio veiksmas gatvėje buvo priimamas daug atviriau nei dabar. Tada nebuvo nei prekiautojų, norinčių ką nors įsiūlyti, nei besireklamuojančių politikų, nei mormonų. Kita vertus, ypač akcentuotas neverbalinis bendravimas, gestai ir pan. Nes akivaizdu, reikėjo saugotis ilgų ausų ir akylų akių. Gestai ir veiksmai turėjo puikią savybę, nes jie nurodydavo, kas turima omeny – ar tiesiog išmušdavo iš rutinos – tačiau buvo ganėtinai nekonkretūs. Žodžiai anuomet buvo pernelyg pavojingi įkalčiai. (Tuo metu neverbalinė komunikacija užkariavo lietuvių teatrą, kuris vadinamas poetiniu, bet iš tikrųjų turėtų būt vadinamas pantomiminiu.)

Besikaupianti visuomenės energija netrukus išsiliejo su tokia jėga, kokios antrą kartą gyvenime gal ir neteks patirti. Daugybė Sąjūdžio mitingų ir demonstracijų, minėjimų, piketų ir eisenų, bado streikų, haidparkų ir t.t. buvo „daiktai, panašūs į“ performansą. Tose akcijose ypač stipriai buvo išgyvenamas susiliejimo su žmonių minia, visuotinės brolybės jausmas (akimirką, kai kalinys išeina pro kalėjimo vartus, jam visi žmonės yra artimieji). Bachtinas buvo teisus ­­– absoliuti laisvė ir brolybė pasireiškia tik kūnišku kontaktu. Ir tik revoliuciniu laiku; tokios grynos ir stiprios, jos niekada nepatirsi „fabriko tvarkos“ režime, stabilioje, realistinėje visuomenėje (tiek tarybinėje, tiek potarybinėje). Šiandien žodis „akcija“ mums pirmiausia siejasi su prekybcentrių nuolaidomis).

Greitas, paprastas performansas tam laikui pritiko kur kas geriau nei kitos meno rūšys. Vienas iš mano kompanionų, iki tol sėkmingai bandęs plunksna, kartą einant ar grįžtant iš kažkokios akcijos pasakė: „Žinai, literatūra yra tokia silpna“ (gerai prisimenu, tai buvo Šv. Mykolo gatvės žiotyse, jau matant bažnyčios tvorą ir frontoną). Ir palaipsniui, bet ganėtinai greit nustojo rašyti. Supratau jį: mane irgi kamavo stiprus literatūros bejėgiškumo jausmas. Net nevertėjo pradėti lygint negyvą archyvą su atvira, pulsuojančia srove. Ir kas galėjo šituo ašiniu metu eiti į distanciją, sėdėti vienas ir laukti įkvėpimo, dailinti raidę?

 

V

baltijos-kelio-schema

Visom prasmėm didžiausia akcija buvo Baltijos kelias. Priminsiu svarbiausius faktus: 1989 metų rugpjūtis, Ribentropo-Molotovo pakto minėjimas, daugiau nei milijonas lietuvių, latvių ir estų be tarpo maždaug 600 kilometrų kelyje tarp Vilniaus ir Talino, kai kur stovėta ne viena eile, buvo net kelios nespėjusių atšakos, kai kurios iki keliasdešimt kilometrų ilgio. Kalbama, kad visa tai sumanė vienas estas, kuris studijavo Vilniuje – taigi idėjos šaknys gražiai tarp-tautinės, bet aiškiai baltiškos.

Baltijos kelias sukūrė talentingą atsaką nešlovingam paktui. Keliems totalitarinių valstybių aukštiesiems politikams priešpastatomas liaudies aktyvizmas, trijų tautų, norinčių pagaliau pabaigti su totalitarizmu, valia; vietoj abstraktaus politinio manevravimo ir žemėlapio perbraižymų – minėjimas daugybės konkrečių likimų, kuriems tie parkerio brėžiai lėmė emigraciją, tremtį, mirtį; vietoj nepaprastai saugomų patalpų, kuriose vienas priešais kitą sėdintys vyrai susitarė pasidalinti Vidurio Europą, savo susitarimą detalizuodami slaptais protokolais – atviros erdvės, judančios, stovinčios žmonių minios, linksmas susikibimas rankomis (šalia aišku, kad 1939-aisiais rankos susilietė tik sandėrį įtvirtinančiam trumpam, formaliam, veidmainiškam paspaudimui). Man atrodo neatsitiktina ir tai, kad ikoninis atvaizdas, rodantis Staliną, Molotovą ir Ribentropą prie stalo ir sutarčių, yra juodai baltas – tuo tarpu Baltijos kelias jau vyko spalvotos fotografijos ir video eroje.

Vis dėl to V.A.G.O. kompanija grynai politinėmis akcijomis neužsiėmė – ir ne vien todėl, kad per pirmąją, karščiausią revoliucijos fazę buvome paaugliai. Gal taip pasireiškė mūsų estetinė savimonė, branginanti meno autonomiją? Politiškiausia gana netyčia išėjo akcija iš serijos „bendravimas su Vilniaus skulptūromis“ – šiuo atveju su tarybinių karių monumentais, stovinčiais ant centrinio miesto tilto. Studentų delegacija nukeliavo iki jų tam, kad ant pilkų metalinių kaklų užkabintų panašias į induistines gėlių girliandas – ilgus dirbtinių oranžinių gėlyčių vėrinius. Vaizdelis išėjo labai pacifistinis – kaip, beje, tuo metu pati šlovingoji armija (buvo maždaug 1993–1994 metai). Šiandien, jei jos dar stovėtų, rastųsi puiki proga performansui – užmaukšlinti joms maskuojančias balaklavas.

zaliojo-tilto-skulpturos-ii

Bandydamas nusakyti tai, kas anuomet mus vertė veikti, sakyčiau, kad pagrindinis performansų akstinas buvo įnešti žaismės, suteikti spalvos tarybinei ir potarybinei pilkumai, kuri buvo galinga ir galingai slegianti.

Taigi pirmas tikslas – praskaidrinti gyvenamą aplinką. Ir antras – ar vis dėlto pirmas? – padaryti įspūdį merginoms.

Galiausiai: ar daugelio aprašytos Rytų Europos ypatybės – jaunumas ir nebaigtumas, nuolatinis prieštaringų dalykų koegzistavimas visiškai šalia vienas kito, nuolatinis vijimasis ir gyvenimo, vykstančio kažkur kitur, ilgesys, Rytų europiečio mens bruožai – vidinė sumaištis, bet sykiu, anot nemažai apie tai mąsčiusio Czesławo Miłoszo „godus protas, aistra diskusijoje, polinkis ironijon, jausmų šviežumas, erdvinė ar geografinė vaizduotė“ – ar šitai nėra tas pagrindas, iš kurio kyla performansų pomėgis?

Ar performansas nėra meno rūšis, kuri ypač gerai rimuojasi su Rytų Europos supratimu, koks turi būti menas – SPONTANIŠKAS – AUTENTIŠKAS – DEMOKRATIŠKAS?

 

BUS DAUGIAU

 

Viršelio fotografija teksto autoriaus, kiti šaltiniai – L. Skirpstas, fbc.pionier.net.pl, K. Čachovskis

Leave a Comment