Autorius: Sibilia Tores

Kaip tu nuramini savo sąmonę?

2017/01/02

Apie bandymą paimti interviu iš menininko Laurent’o Davido Garnier

Prieš daugiau nei dešimt metų Laurent’as Davidas Garnier baigė chemijos studijas La Rochelle universitete, vėliau studijavo parfurmeriją ir tapo dalyko meistru, dirbo ekspertu Europos Taryboje, dar vėliau baigė Sandbergo instituto (Amsterdame) meno programą. Susipažinome praėjus keleriems metams po studijų, kai Garnier atvyko į Vilnių dalyvauti Rusų dramos teatre vykusioje parodoje „Tap Water“. Šiais metais vėl susitikome Amsterdame, kur jis mane pakvietė apsilankyti svečiuose, jo tėvų namuose, netoli miestelio La Rochelle.

Mano lėktuvas nusileidžia Charles’io de Gaulle’io Paryžiaus aerouoste, iš ten greituoju traukiniu (TGV) lekiu tiesiai į Poiteries – Michelio Foucault gimtąjį miestą. Pagerbiu išminčių. Pernakvoju pigiame hostelyje ir rytą su lėtesniu regioniniu ekspresu tęsiu kelionę į La Rochelle. La Rochelle primena kurortinius Gdansko priemiesčius – namai nedidesni nei trijų aukštų. Iš toli šviečia senosios pilies bokštas, nors ir bespalvis jo stogas atrodo gaudiškai pasakiškas. Bokštas, įkvėpęs Alexandre’ą Dumas parašyti „Trijų muškietininkų“ istoriją, šviečia aukštai virš trisdešimties ar keturiasdešimties tūkstančių jachtų. Kažkur giliai mintyse, tarsi musė fotoobjektyve zyzia įstrigęs sakinys apie postdiskursyvioje realybėje keliaujantį kuratorių neurotiką. Jei postdiskursyvi realybė yra mano būsenos realitas, tai aš – jo reliktas: į šią realybę patekau tuo pačiu metu priešindamasis diskursui kaip demaskavimo priemonei ir atrasdamas jį kaip universalų kūrybos metodą. Diskurso nebūtis mano sumišusioje sąmonėje pasireiškia trumpomis pauzėmis, kurių metu ji užsipildo naujais skaičiais ir nuliais: Johno Dunso Scoto klausytojų skaičius prieš jam numirštant, Lucy Lippard paroda Sietle, etc. etc. Vėliau visiškai neišbaigtai ir nerišliai įsivaizduoju Umberto Eco ir Dumas susitikimą Viduržemio jūroje. Žinau, kad Eco apie tai svajojo, o Dumas prieš kelis šimtus metų ten plaukiojo. Kas žino, kas žino?

Trumpai užsiminsiu apie kelionę traukiniu, kuri neprailgo, nors važiavau skaitydamas vienoje Hagos aikštės bibliotekoje pasisavintą anoniminio autoriaus novelę „Bloum!“. Knyga išleista septintajame dešimtmetyje, išblukusiais gelsvais puslapiais, kurioje pasakojama apie moters ir nusigyvenusio advokato susitikimą Barselonoje ir Besos gatvėse kartu praleistą savaitę. Joje daug ne tiek meilės, kiek aistros scenų: vienur moteris, jiems besimylint, tualete įsikandusi su kiekvienu įkvėptu cigaretės dūmu minkštėjantį plastikinį džiovintuvą, lydosi tarsi guma, kitoje scenoje – prispausta prie spygliuotos paplūdimio tvoros, kur matyti tarsi sniego pusnys raudoni, virš miesto pasiruošę išplaukti debesys. Skaitant atgijo daugybė fantominių tikrovių, kalbančių tokia keista, tik beveik žmogaus kalba „tu tu tu“. Toks oro ir vandens netekusių žuvų žiopčiojimas „tu“, pasakiški tiltai, atpažįstami iš pojūčio, kurį kartais sapnuoja motinos. Su „Bloum!“ ir užmigau, o pabudęs jau buvau La Rochelle stotyje.

L. D. tėvai gyvena už miesto, kaime Andilly. Keista vieta – namas, tvora, gatvė, tvora, kapinės. Viskas gražiai sutvarkyta, L. D. gydosi nykštį, kurį susižeidė dirbdamas sodininku: „Tokiu būdu aš susimoku nuomą“. Po kelių dienų paliekame ir kaimą, ir La Rochelle. Ilgai siūlau paimti interviu, bet L. D. į tai atsako tik trumpomis pauzėmis, po kurių prabyla tai apie Fine de Claire rūšies austres, tai apie skirtingose vietovėse intensyvėjantį karvių mėšlo kvapą. Važiuojame jo tėvo forduku, pakelėse valgome kukurūzų, vietinės duonos ir kiaušinių. Galiausiai savaitei apsistojame jo sesers šeimos sodyboje, netoli miesto Niorto. Tuometiniai mano užrašai juokingi, nes tie patys postdiskursyvių traumų paskatinti parapleksiniai dūžiai verčia pasijusti egzistencialistu, atsidūrusiu šiek tiek haliuciogeniniame prancūziško Bunraku lėlių teatre:

„Kaimas už keturiasdešimt kilometrų nuo La Rochelle, vaikų maistas, disciplinarinis diskursas tarnauja rūpesčiui; tarsi iš niekur kylantis pyktis ir pykinimas manyje ženklina naują, anksčiau mano nepažintą gyvenimo teritoriją. Šitie namai, į kuriuos atvykau, yra gražus šeimyninis projektas, aš esu jo viduryje, priklausomas nuo būtinybės išsivalyti dantis, pasikeisti apatinius, kas aštuonias valandas persimauti kojines, nesididžiuoti, priprasti prie tokio gyvenimo.“ (Rugpjūčio 21 d.)

Tai būtų absurdas, jei ne dar didesnė nesąmonė, verta Camus koncepcijos vardo, nebūtų likusi Lietuvoje. Bet tiek to, tenoriu įsivaizduoti, kaip jaustųsi „tam tikras“ ribas peržengęs kuratorius. (Jei čia skambu dviprasmiškai, tai tik todėl, kad šio rašymo dekonstrukcija man yra aiški ir dviprasmiškumas yra sąmoningai pasirinkta priemonė rašyti.) Vieną vakarą išeiname pasivaikščioti po apylinkes, ten pagaliau įvyksta mūsų pokalbis. Jis ima eiliuotis paprastai ir greitai, kai tarsi per ilgus mongolo ūsus, iš kurio nosies ištįso dažai nuo Muncho teptuko „Šauksmui“, pačiame jų suėjimą žyminčiame posūkyje, mums pasivaidena pravažiuojantis dviratininkas. „Dviratis, kuris galėjo mus padalyti pusiau“, – sako L. D. Pajudame to posūkio link, už nugarų, miško gilumoje, palikdami įsivaizduojamus ir tikrus monstrus.

„Kaip tu nuramini savo sąmonę?“ – klausia manęs L. D. Ar galėčiau čia semantiškai sumeluoti, kad niekada nepatyriau svetimos aistros? Pavyzdžiui, anuso atsivėrimas – kokia didinga retorika L. D. nupasakoja jo Oevre, tai tarsi Pertuis Breton ir Pertuis d’Antioche. Tarsi du krantai, kurie kylant potvyniui nepastebimai praranda atstumą, bet kartu prisitraukia ir istoriškai toli, prieš šimtus amžių Artimuosiuose Rytuose pasilikusį krantą. Kognityvinės geografijos nuotykis, kuris iš tiesų yra ir kryžiaus žygių pažymėtos istorijos nuolydis. Kartu tai skausmingas avinėlio aukojimas, kad pažadintum paslaptingąją Agnis ugnį. Tačiau anuso prisilietimas žinojimą apie materiją stabdo optiškai, ir mes vėl ir vėl grįžtame prie akies ir naujų andalūziško pokšto pavyzdžių. „Ar žinai, kad gyvatės akys praplečia kraujagysles panašiai kaip kava? Savaime. Ne juokai. Jokios automatikos viduryje corrida de torros!“ Stovime ant siauro plento, jokio vėjo, kalbamės apie horizontus: „Kas yra horizontas Niujorke? Mes jo nepastebėtume, tai būtų priešais mus esantis pastatas“, – ir rodo į aukštumos liniją vakaruose. – „Pro mus pravažiavęs dviratis tamsoje paliko monstrą. Tai mudviem žinomas sluoksnis, kaip ir tai, kad Žemė sukasi, o mūsų žvilgsnis jūroje aprėpia ne toliau nei trisdešimt kilometrų. Kas atsitinka žvilgsniui be galo plokščiame kukurūzų lauke ir kas atsitiko horizontui? Jei deuteriumas nebūtų permatomas, mes nematytume žvaigždžių. Tai būtų Niujorko horizontas nakties danguje. Ir taip, mes matome kiaurai. O kas, jei mes visą materiją matome kiaurai?..“

Mudu einame toliau, prisimenu, kad Martino Heideggerio ontologijoje teigiama, kad visuomet randame save jau-įmestus-į-pasaulį. Berods, jis nerašė apie mirusių žvaigždžių šviesą, tačiau, egzistencialistiškai teigiant, mes visada-jau-esame ją pamatę. Ne todėl, kad visada randame save jau-egzistuojančius-pasaulyje, o todėl, kad ta šviesa yra nesuvokiamai seniai mirusių žvaigždžių šviesa. Kitaip tariant, mes randame save prieš šimtus milijonų metų nuneštus ir nešamus bei plečiamus mirusios šviesos reginio! „Šitoje kosminėje kelionėje kvanta šviesos ir kvanta jos neiginio egzistuoja simultaniškai…“ „Įsivaizduok, pasiekti tokį žinojimą, kad JIE nebėra daugiau padaryti iš materijos. Tolkieno „Žiedų valdovo“ akis pajėgia greitai persmelkti kiaurai materiją, kad matytų žmogų, laikantį žiedą. Tuomet tai patampa jo horizontu.“ Taip mes grįžtame prie akies, kuri per žiedą arba ratą tampa horizontu. „Pragarai juda raitais“, – kažkodėl prisimenu amerikiečių poeto žodžius.

Po savaitės. Vakaras. Pasiskolinu dviratį, iki sutemų važinėju po apylinkes. Už posūkio, kur pradėjome pokalbį su L. D., tarp kukurūzų lapais išpjaustytų šešėlių mane pasiekia balsas: „Kaip tu nuramini savo sąmonę?“.

 

 

Viršelio fotografija Johnny Jet.

Žymos:, , , , , , , , , , , , , ,

Leave a Comment