Jon Irigoyen: Visada bus vietos dar vienam

2016-07-07

2016/07/14 –2016/07/23
IV–VI 16:00–20:00

Atidarymas 2016/07/13 18:00
Video peržiūra ir kūrybos pristatymas 2016/07/14 18:00

Liepos mėnesį „Sodų 4“ vienai savaitei virs menininko Jon Irigoyen mini-rezidencijos erdve, kurioje jis įgyvendins tęstinį projektą „Visada bus vietos dar vienam“. Su keramika dirbantis menininkas pristatys savo sukurtus stalo indus ir kvies įžvelgti svarbių simbolinių prasmių, kurias šie buities objektai sukuria, apjungdami skirtingas klasines, socialines, politines vertybes. Parodą bus galima apžiūrėti iki liepos 23 d.

Postmodernios visuomenės laikais niekas nedaro tokios stiprios įtakos kaip vartojimas. Jis intymiu ryšiu susisieja su mūsų asmenybės konstravimu ir suvokimu. Tokios aplinkos, kurioje visi vartojami objektai mus savaime priskiria tam tikroms kategorijoms, dinamikai galima priešpastatyti pasiūlymą atlikti gamybos procesą patiems (Do It Yourself, angl. „pasidaryk pats“) – susikurti savo objektus, šiuo atveju, indus. Ką pasakytumėte apie pasigaminimą indų su jūsų pačių simbolika, asmeniniais vaizdais, ir jų perdavimą palikuonims?

Žodžiai ir vaizdai, kuriuos atspaudžiau ant savo paties indų, reflektuoja įvykius Pietų Europoje ir kitose pietinėse pasaulio šalyse. Kartu jie yra ir mano įprasto gyvenimo pareiškimai, kurie atspindi šiandienos situaciją ir globalinę krizę, priešpastatydami ją patogumui ir pertekliui Šiaurės Europos šalyse. Įsižiūrėdami į šiuos sunkumus galime įsivaizduoti, kaip iš kasdienių socialinių reiškinių iškyla abstrakti postkapitalistinės visuomenės forma.
Gero apetito.

Jon Irigoyen

Jon Irigoyen – menininkas, nepriklausomas kuratorius ir kultūros aktyvistas iš Bilbao, Ispanijos, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis tarp Helsinkio ir Barselonos. Užaugęs nešvariame ir apleistame postindustriniame Bilbao, pastaruosius keliolika metų menininkas gyveno skirtinguose Europos miestuose. Irigoyen meninė praktika nagrinėja persipinantį menininko ir žiūrovo ryšį, viešosios ir miesto erdvės sąveiką, realybės suvokimo formas, taip pat autonomijos, pasipriešinimo ir atminties temas. Irigoyen yra sukūręs ir įgyvendinęs projektų, parodų ir dirbtuvių Suomijoje, Ispanijoje, Airijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Gruzijoje, Vokietijoje, Peru, Kolumbijoje, JAV ir kitur. Jis yra eksperimentinio šokio kolektyvo „Liikë“ Barselonoje įkūrėjas, taip pat „Pixelache“ festivalio Helsinkyje tarybos narys nuo 2009-ųjų. Šiuo metu Irigoyen studijuoja doktorantūrą Aalto universitete Menų fakultete Helsinkyje.

Daugiau apie menininką http://www.jonirigoyen.com

Pagrindiniai projekto rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga

Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius

Kūrinių sąrašas ir kainoraštis:

Global (250 EUR)
Keramika, 2013

My friend Foucault (350 EUR)
Keramika, 2013

Welcome to Barcelona (250 EUR kiekvienas)
Keramika, 2013

Autonomia Operaia (100 EUR)
Keramika, 2015

Enemy (100 EUR)
Keramika, 2015

Utopia Vs Money (250 EUR)
Keramika, 2015

Semio-Capitalism (300 EUR)
Keramika, 2015

Consumer Society (250 EUR)
Keramika, 2015

Instaliacijos nuotraukos, fotografė Samanta Matuizaitė

Ištraukos iš interviu su Su Jonu Irigoyenu. Kalbėjosi Emilija Stepšytė.

E.S. Esate iš Bilbao (Ispanija) ir dabar gyvenate kultūriškai kitoniškame Helsinkyje (Suomija). Į Lietuvą atvykote dalyvauti mini-rezidencijoje projektų erdvėje „Sodų 4“. Ką manote apie Vilnių?

J.I Manau, čia egzistuoja gana nedidelis menininkų ratas ir visi vieni kitus pažįsta. Ir, kiek pastebiu, šis miestas vis dar laikosi tradicinio meno rėmų. Nors, žinoma, veikia Šiuolaikinio meno centras ir kelios galerijos, bet vis tiek nepastebiu daug šiuolaikinio meno erdvių. Labai džiaugiuosi, kad buvau pakviestas dirbti „Sodų 4“, ir tikiuosi, kad žmonės, kurie aplankys parodą, pamatys kažką naujo, kažką, kas suteiks jiems naujų idėjų, koncepcijų.

E.S. Minėjote perdėtą tradicijų laikymąsi, bet keramikos buitinė paskirtis – naudoti indams – ir yra žinoma dėl asociacijų su senovės amatais, sėsliu gyvenimu. Norėjau paklausti, ar ši medžiaga Jums buvo iššūkis, nes, kiek žinau, gyvenate dinamiškai. Ar pagalvojote apie šį kontrastą?

J.I. Tai yra vienas svarbiausių šio projekto aspektų: panaudoti kai ką tradicinio – keramikinius indus, – nes šio projekto idėja ir atsirado, kai radau šeimos servizą, priklausiusį skirtingoms kartoms. Vieną dieną mamos namuose žvelgiau į jį ir pagalvojau: „Ką tai reiškia? Ką šis objektas duoda?“ Galbūt norėjosi atrasti naują požiūrį. Manau, kad dabartinėje situacijoje, kurioje gyvename, mūsų kapitalistinėje būklėje, kai internetas iš realybės pasiima vis daugiau erdvės, gyvenimo, emocijų ar santykių, ši amatininkų tradicija yra labai svarbi. Taigi man buvo įdomu įsiterpti.

E.S. Kai pirmąsyk išgirdau, kad Jūsų darbe bus naudojami sudužę indai, prisiminiau, kaip nusiminiau vieną netyčia sudaužiusi. Skaičiau, jog graikų tradicijoje lėkščių daužymas turi šventinę prasmę. Tačiau tai kartu išlaiko ir tam tikrą vartotojiškumo reikšmę. Ar Jūsų darbe išryškėja šis socialinis aspektas?

J.I. Taip. Iš tiesų pietų Ispanijoje, iš kurios esu kilęs, daužyti lėkštes, pavyzdžiui, per vestuves yra tradicija: lėkštė yra naudojama kaip peilis mėsai atpjauti, po to pjaustęs žmogus ją sudaužo. Tiksliai nežinau, kaip yra dabar, bet seniau lėkštės ir taurės buvo daužomos sėkmei prišaukti. Bandau analizuoti šią idėją iš vartotojiškumo pusės: ką ji reiškia, kodėl mes turime šiuos objektus? Ar tai paprasti daiktai, ar jie turi kitą prasmę: ryšius su šeima, emocinę vertę ar socialinį statusą, klasę? Žinoma, mano darbe šios prasmės yra reikšmingos.

E.S. Ar Jūs jaučiatės įstrigęs vartotojiškame mechanizme?

J.I. Aš? Taip, manau, mes visi esame. Nemažai metų dirbau reklamos srityje, todėl žinau, ką reiškia vartotojiškumas, kokios sistemos taktikos panaudojamos norint sukelti mums norą pirkti daiktus, kurių mums iš tiesų nereikia. Stengiuosi nebūti pagautas vartotojiškumo, bet, iš tiesų, esu jo dalis. Beveik neįmanoma nebūti, bet aš tai suvokiu ir stengiuosi jo išvengti. Kasdieninis vartotojiškumas turi realų neigiamą poveikį: daug žmonių ima bankų paskolas, norėdami nusipirkti namus ar automobilius. Tebejaučiame ir pastarosios krizės padarinius. Ispanijoje tas laikotarpis buvo siaubingas, nes žmonės ėmė paskolas daiktams, kurių iš tiesių jiems nereikia, ir po krizės daug jų bankrutavo, jie dabar nieko neturi.

E.S. Didžioji mano turimų indų dalis yra paveldėta arba dovanota. Atrodo, kad ant indų užrašyti Jūsų žodžiai atspindi tai, ką mes kaip visuomenė paliekame po savęs. Iš kur kilo idėjos įrašams ant lėkščių?

J.I. Palikti įrašai atitinka koncepcijas, kurias aš tyrinėjau doktorantūros studijų metu. Jos perimtos iš įvairių Prancūzijos filosofų – Michelio Foucault, Jeano Baudrillard’o ir kt. Tiesiog atrodė teisinga, organiška jas panaudoti, nes šioms idėjoms skyriau daug darbo ir energijos. Jos kartais netgi per daug akademiškos. Esu įsitikinęs, kad ne visi žmonės supras, ką reiškia „semi-kapitalizmas“, pavartotas Franco Berarrdi-Bifo, kuris, manau, dabar yra pats įdomiausias Europos filosofas. Bifo idėjos kilo iš autonomizmo judėjimo (it. Autonomia Operaia), kuris susiformavo 7 deš. pab. Europos revoliucijų metu Prancūzijoje, Italijoje. Taigi šios idėjos man kilo natūraliai.

E.S. Naujausiame projekte „Ką gali atlikti kūnas“ (angl. What Can a Body Do) ir tokiuose ankstesniuose projektuose kaip „Randai“ (angl. Scars) ir šviesos instaliacijoje „Pasipriešinti“ (angl. Resist) jūs taip pat pasitelkėte tekstus. Ar yra priežastis dėl ko Jums reikalingi pavieniai žodžiai?

J.I. Dabar tekstus į projektus įtraukiu nesąmoningai. Galvoje idėjos kyla intuityviai. Galbūt taip atsitinka, nes dabar gyvename įvairiausių lygių vaizdų – mūsų pačių, objektų – pilname pasaulyje. Galbūt tekstus panaudoju kaip priešybę. Tikriausiai poreikis juos įtraukti atsiranda iš persisotinimo vaizdais. Mėginu atrasti naujus požiūrius, projektuose dirbti su šia idėja.

E.S. Ar, kurdamas ekspoziciją, Jūs kaskart iš naujo įvertinate erdvę? Kaip „Sodų 4“ lokacija susitapatins su instaliacija?

J.I. Šis rajonas sparčiai keičiasi. Jį, kaip ir daugelį skurdžių miesto zonų, paliečia gentrifikacijos procesai: į rajonus investuojama, kainos kyla. Galbūt daugelis mano, kad tai yra teigiamas dalykas, tačiau yra ir kita pusė. Kai vienoje miesto dalyje ne tik maisto, bet ir, pavyzdžiui, nuomos, aptarnavimo kainos pakyla, daug žmonių turi palikti savo rajoną ir keltis gyventi į užmiestį. Mano draugas Miguelis Garcia iš Barselonos sukūrė projektą, kurio metu kalbino ir įrašinėjo senus žmones iš centrinio Barselonos rajono Ravalio. Dėl vykstančios gentrifikacijos šie žmonės privalėjo išsikraustyti. Paaiškėjo, jog žmogaus atskyrimas nuo draugų, rutinos sukelia trauminę patirtį. Jų gyvenimo kokybė, žinoma, smunka. Tai man puikiai pažįstama.

E.S. Kaip dabartiniai įvykiai ir laikas keičia Jūsų idėjos interpretaciją?

J.I. Manau, kad kai kurios idėjos ir koncepcijos (dabar galvoju apie „utopiją“) yra universalios ir išliks, o galbūt jas reikės atnaujinti. Nesu įsitikinęs, ar tai tinkamas žodis. Visgi manau, kad mano idėjos yra gana naujos. Problemos ir už jų besislepiantys vargai… Jie vis dar tokie patys. Galbūt jie auga, agresyviau plėtojasi.