Autorius: Auridas Gajauskas

Kuros mitas ir rūpestis-savimi

2017/03/28

Apie parodą „Kūnas ir tamsa“ šiuolaikinio meno galerijoje „Vartai“. Parodą galima pamatyti iki balandžio 14 d. 

Prisimenu, kaip einu į parodą, kaip lipu laiptais, stebiu drauge į Raimondo Guobio parodą antrame mokytojų namų aukšte lipančius senolius, klausausi, kaip kalbasi, ir galvoju, kokia dabar jiems ta paroda svarbi, o „Vartų“ paroda, kurion suku, visai nerūpi. Esu geros nuotaikos, prisimenu neseniai skaitytą F. Keith Wahle poeziją:  „If I invite you to cover my body / with mashed bananas, I don’t really mean it. / I don’t even like bananas. I really mean, / let’s take a ride out to the cemetery, and look at the black angel.“ Ir taip toliau. Pagaliau atsidarau „Vartus“, pereinu pusiau padalytą pirmąją salę ir skaitau Algimanto Mackaus eiles: „Ir aš nenoriu matyt / koliažan sudėstyto kūno, / ir aš nenoriu matyt / išjungto kraujo srovės. / ir aš nenoriu matyt / šiurpaus pavydo sprendimo, / ir aš nenoriu matyt / iškreiptos būtinumo raidės.“ Mano nuotaika kardinaliai pasikeičia, žemė mainosi su dangumi, o dangus vėl virsta žeme: tokioje parodoje neišvengsiu topofizikos ir metafizinių bei psichoanalitinių jos prieigų. Jaučiu simpatiją parodai „Kūnas ir tamsa“ dėl vienos akivaizdžios dichotomijos, bet apie tai ne iš karto.

Pirmiausia atkreipiu dėmesį, kad šią parodą veikia „po Lakano“ padarytas įdirbis. Jai visiškai galioja „Lakano bažnyčios sekėjo“ (taip kartais juos vadina kairės filosofijos besilaikantys psichoanalizės kritikai) kitame kontekste užrašyta eilutė: „lakaniškoji Kito samprata čia yra nukarūnuota negatyvumo sampratos, kuri yra vidinė matematinei logikai – ne Hegelio dialektikos, – naudai.“ Tai reiškia Ego neturėjimą siekiant naudos savasčiai, o jos aktualizavimas „turi leisti įvykti strategiškai gerai pasislėpusio monstro“ metamorfozei į individą (Žr. T. Duzer [i]). Parodą teigiu buvus ir tokio aktualizavimo įvykiu, ir užuominų apie jau įvykusias metamorfozes ekspozicija. „Kūno ir tamsos“ architektūra aiškiai fiksuoja šį simultaniškumą, o metamorfozių užuominos – meno kūriniai – daugeliu atveju praneša apie struktūrinį sociumo dalyvavimą Ego nukarūnavimo ir individo gimimo (savasties aktualizavimo) įvykyje. Tai pastebėjus, atrodo, pakanka perbėgti akimis eksponuojamų meno kūrinių sąrašą, kad pamatytume, kuriai savasties aktualizavimo plotmei kiekvienas iš jų priklauso. Tačiau to, žinoma, negana, nes atskiro „menininko darbas“ savaip ypatingas, jame esama istorijų, kurios radikaliai suasmenina parodytą psichoanalitinę schemą, tartum primindamos mums, kad ir psichoanalizė (kaip ir filosofija) yra „darbas“, kad ji tik žymi socialinę poziciją tarp kitų pozicijų, o „kūnas“ ir jo „tamsa“ visgi yra metafizinį dualizmą akcentuojanti mintis, kuri labiau tiktų ne šiuolaikinio meno kuratoriaus, o (pavyzdžiui) renesansinio mąstytojo, à la Paracelso užrašams. Projektas yra kuratorinis (Pauliaus Andriuškevičiaus), taigi visas kritiko dėmesys neišvengiamai krypsta į tokio pobūdžio darbo pusę, ir nėra ko stebėtis, kad šalia šio fundamentalaus pavadinimo norisi ir į kuravimą pažiūrėti adekvačiau.

Daugelis žinome romėnų autoriaus Gajaus Julijaus Hygino užrašytą pasakėčią apie dievybę Kurą. Joje pasakojama, kaip Kura (lot. „rūpestis, susirūpinimas“), upelyje rinkdama molį, susimąsto ir pradeda lipdyti. Jai bedirbant pasirodo Jupiteris, ir Kura jo paprašo įkvėpti jos dirbiniui dvasią. Po to, kai Jupiteris tai mielai padaro, Kura prašo, kad suteiktų dirbiniui jos vardą. Jupiteris nesutinka, nes mano, kad tai jo vardą turėtų gauti, kadangi jis įkvėpė dirbiniui dvasią. Tada į pokalbį įsikiša Žemė ir nurodo, kad dirbinys turėtų vadintis Kuros vardu, nes bedirbant jos kūnas tapo pasirengęs ir tinkamas. Galiausiai įsikiša Saturnas ir viską išsprendžia taip: dvasia turi atitekti ją suteikusiam Jupiteriui, Žemei – dirbinio kūnas, o Kurai, kuri yra jo kūrėja, pats dirbinys turi priklausyti tol, kol jis bus gyvas. Dirbinio vardas turi būti „homo“ (žmogus), nes jis padarytas iš žemės („humus“, o tai lotyniškai taip pat reiškė žodį).

Giliojoje Martino Heideggerio ontologijoje „rūpestis“ buvo analizuojamas kaip nuo žmogaus egzistencijos neatsiejama būsena, būties-pasaulyje pamatinumą atskleidžiantis ir nusakantis egzistencialas. Kai skaitome apie būties formas brūkšneliais išreikštas fonetiniame rašte, jos neatsitiktinai ne tik Heideggerio, bet ir poetų yra susiejamos su neverbaliniu dievybių dalyvavimu būtyje (pavyzdžiui, Perkūnu ir žaibavimu, kaip tai rastume Sigito Gedos poezijoje). Labai panaši mintis prieš 500 metų lydėjo cheminių elementų, kuriuos Paracelsas aprašė mitologiniais vardais, tyrimus. Elementų sąveikas ir jų buvimą žmonių pasaulyje alchemikas matė kaip mitologinių būtybių santykius, o toks inversiškas išorybės perkėlimas materijos tamsai, kuris tuomet buvo neatsiejama pasaulėvaizdžio dalis, šiandien atrodo kaip savęs sukūrimo (selfmade) priešistorė. Paroda „Kūnas ir tamsa“ akivaizdžiai yra susijusi su panašiomis praktikomis, paliekančiomis po savęs dirbinius/meno kūrinius, o šios praktikos atspindi pagrindinį meno istorijos kaip kanoninių formų kovos ir raidos diskursą.

Grįžkime prie polakaniškos filosofo Duzerio subjekto analizės, pagal kurią kolonizuotas,  nesąmoningas subjektas turi du gravitacijos centrus: virtualų gravitacijos centrą, kuris atitinka singuliarią esmę, bei centrą, kuris virtualizuoja pirmąjį. Virtualizuojantis yra skiriamas besitęsiančiu būdu, kylančiu iš „struktūrinio efekto transcendencijos, kuri yra sociumas“. Tokiu atveju nesąmoningasis yra šeimininkas ir vice versa: „jis dar yra žinomas kaip tironas arba monstras, o jo detekcija reikalauja lokalizuoti gravitacijos centrą bei kvaziišbaigtą disjunkciją savęs ir nesavęs“ [ii]. Tai – padalijimas, kurį galėtume palyginti su savo uodegą ėdančios gyvatės Uroboro padalijimu [iii]. Juo paremta kone visa „Kūnas ir tamsa“ paroda: „Ir aš nenoriu matyt / koliažan sudėstyto kūno, / ir aš nenoriu…“ Prie įėjimo į parodą skelbiamos Mackaus eilės labai aiškiai užsimena apie tai, ką filosofas pavadina „kvaziišbaigta savęs ir nesavęs disjunkcija“: dažną  parodoje pristatytą dirbinį turime vadinti tokios disjunkcijos pavyzdžiu: vienur ta jungtis fluidiška („Born Brilliant“, 2015), kitur mechaninė („Įrankis“, 2004), dar kitur – ji medžio apdirbamoji, bet taip, kad disjunkcijos „arba“ suformuoja labai savitą koliažo elementų balansą („Žinoti skirtumus tarp intelekto ir jėgos, ir kuris iš jų teikia didžiausią malonumą“) ir t. t.

Galiausiai norėčiau savęs-kūrimo darbo temą parodoje palyginti su Kuros darbu upelyje. Palyginimas kaip tik svarbus tuo, kad atveria klausimą apie metamorfozės ir savęs-kūrimo santykį. Tarkime, A. Žukauskaitė knygoje „Anamorfozės“ irgi labiau akcentuoja „tikrovės žaidimą“, o metamorfozės ir savęs-kūrimo kaip rūpesčio-savimi santykį analizuoja mažiau. Tačiau tai – klausimas, kalbantis apie meno praktikos ir visuomenės santykį, kuriame struktūrinę įtaką daranti visuomenė būtent per Ego siekia „transformuojanti“ save į savipakankamą (nors tegul ir socialiniais mitais ir jų hierarchijomis apipintą), bet „politinį gyvulį“. Šiuo požiūriu metamorfozės jėga [iv] turi būti suvaldyta taip, kad individas jos išvengtų per savo-meno-praktiką (kaip savo dirbinio pavadinime, tarkime, užsimena skulptorius Vytautas Viržbickas). Tokiu būdu menininkas sakytum praeina tarp savęs kaip monstro ir visuomeninio jo įstruktūrinimo (pavergimo), o jo meno praktika įsitvirtina kaip šio „praėjimo“ būdas/technika. Taigi tai yra meno praktika kaip rūpestis-savimi. Kartu tai – patarimas žiūrovui ir anamorfiška realybės refleksija (žr. Žukauskaitė, „Anamorfozės“).

O dabar grįžkime prie Kuros mito ir prisiminkime skirtingas diskusijos apie jos lipdinio likimo pabaigas. Įsikišusi į Kuros pokalbį su Jupiteriu, Žemė teigia, kad Kura tapo pasiruošusi ir tinkama, kad jos dirbiniui būtų suteiktas jos vardas. Analitine kalba tariant, tarp Kuros ir jos dirbinio yra kvaziišbaigtas ryšys: ji yra abu ir nė vienas iš jų. Tuo tarpu Saturnas atlieka modernaus dalytojo, atomizuotojo vaidmenį. Jis padaro būtent tai, ko tikisi modernus požiūris: užbaigia metamorfozę, sukuria individą („homus“), kuriam yra duota viskas, bet nepriklauso niekas. Šia priešstata ir norėčiau užbaigti parodos recenziją. Mano manymu, paroda orientavosi į rūpesčio-savimi kaip savęs-kūrimo praktikų ekspoziciją, sudarydama gilų prieštaravimą socialiai determinuotai metamorfozei ir nesąmoningumui. Šiuo požiūriu viename iš delfi.lt publikuotų straipsnių žurnalistės išsakytas pareikalavimas, kad menininkai kurtų „linksmesnius“ kūrinius, yra garsus prašymas atsisakyti meninės kūrybos kaip visaverčio menininkų dalyvavimo žmogaus istorijoje.

P.S. Baigdamas norėčiau pasidalyti nuoroda, kuri galėtų pratęsti saturiniško požiūrio į metamorfozes kritiką iš „tamsesnės tamsos“ perspektyvos.

 

________

[i] Plg. Duzer, T., „On the Mathematics of Intensity. A Logic of Self-Belonging”. Collapse Volume I, 245–260.

[ii] Ten pat.

[iii] Harmonijos dievybę Uroborą radome pavaizduotą Ievos Rojūtės instaliacijoje-piešinyje „Saldus žvilgsnis“. Bendrai imant, užuominų apie „blogą narcisizmą“ (kai pažįstantis santykis su pasauliu įvyksta per susitapatinimą su juo, pasirenkant savo atvaizdą) parodoje yra daug: tai ir „Born Brilliant“, ir Merkliopaitės „David“, ir Stankevičiaus „Portretas“. Užuominų apie šią „stadiją“ yra ir kituose darbuose, tačiau kas kart tai reiškia kitokį monstro suvaldymą / įpavidalinimą.

[iv] Pridėkime, kad ši jėga turi būti asocijuojama vienodai su su metafizine ir psichologine kančia, nes struktūrinis poveikis pasirodo kaip išorinis, bet vyksta viduje, be to jis vienu metu yra ir transcendentalinis ir simbolinis.

 

Viršelio fotografija Andrej Vasilenko

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Leave a Comment