LTMKS laiškas “Dėl viešo Nacionalinės kultūros ir meno premijos kandidato Artūro Railos šmeižto”

2013-12-19

Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga
Vilnius, 2013 m. gruodžio 13 d.

LR kultūros ministerijai
LR kultūros ministrui
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijai ir jos pirmininkui Alfredui Bumblauskui
Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentui Kornelijui Plateliui
Dienraščio „Respublika“ redakcijai

VIEŠAS LAIŠKAS

Dėl viešo Nacionalinės kultūros ir meno premijos kandidato Artūro Railos šmeižto

Atsakymas į melagingą straipsnį dienraštyje „Respublika“

2013 m. gruodžio 10 d. dienraštyje „Respublika“ išspausdintame straipsnyje „Šįsyk kultūros nepritrūko“1 pateikiama melaginga informacija apie Nacionalinei kultūros ir meno premijai nominuotą vizualaus meno kūrėją Artūrą Railą ir jo kūrybą. Į žurnalistės Danutės Šepetytės parengtą straipsnį inkorporuotas viešas kultūros ir mokslo veikėjų pareiškimas, kuriame skelbiami klaidinantys faktai apie šio kūrėjo kūrybą ir biografiją. Šiuo viešu laišku norime paneigti visuomenę klaidinančius faktus ir kvestionuoti kai kurias pamatines pareiškimo autorių nuostatas nacionalinės kultūros politikos bei kultūros ir meno premijų atžvilgiu.

Pirmiausia, Artūras Raila niekada nėra sukūręs kūrinio, pavadinimu „Septyni savižudybės būdai“, apie kurį kalbama minėtame pareiškime. Iš teksto galima suprasti, kad jo autoriai nurodo į A. Railos videodarbą „Mergaitė nekalta“ (1998–1999), tačiau akivaizdžiai nėra jo net matę ir vadovaujasi iš kažkur gauta melaginga informacija. Šiame kūrinyje nė iš tolo nėra to, apie ką rašoma viešame pareiškime: M. K. Čiurlionio menų mokyklos mokinė darbe nėra nufilmuota, apie Ričardo Gavelio romaną ar jo citatas net neužsimenama. Netiesa ir tai, kad dėl šio darbo keturi menų mokyklos mokytojai išėjo iš darbo, o A. Raila buvo atleistas. Menininkas dirbo M. K. Čiurlionio menų mokykloje dar kurį laiką ir išėjo iš jos pats, pradėjęs dėstyti Vilniaus dailės akademijoje (VDA). Šiuo metu jis yra VDA Fotografijos ir medijos meno katedros profesorius.

Videodarbas „Mergaitė nekalta“ – tai filmuota medžiaga iš menų mokyklos semestrinės darbų peržiūros, dokumentuojanti pedagogų diskusijas. Mokinės, kuri savo pačios sumanymu sukūrė darbą blogų nuotaikų ir savižudybės tema, darytos fotografijos yra tik vienas iš keleto filme aptariamų mokinių darbų. Jos darbas filme matomas tik probėgšmais, kadangi dėmesys sutelkiamas į mokytojų diskusiją. Taigi, A. Railos videofilmas yra skirtas ne konkrečiam mokinės darbui, bet pačiam pedagogų disputui ir jo metu išryškėjančiam kartų, pažiūrų į meną, ideologijų ir pedagoginių nuostatų konfliktui.

Darbo sukūrimo istoriją galima perskaityti ir A. Railos knygoje „Roll Over Museum“: autoriaus turimame leidinio egzemplioriuje yra daugelio jo kūriniuose dalyvavusių ar bendradarbiavusių žmonių pasisakymai, įrašai ir pastabos. Tarp jų – ir minėtos mokinės pasakojimas, kaip ji sumanė sukurti fotografijų apie blogas nuotaikas ir savižudybę ciklą: akivaizdu, kad darbas tebuvo jos kūrybinis sumanymas, neturintis jokio psichologinio pagrindo bei niekaip nesusijęs su mokytojo įtaka. Norintys sužinoti tikrąjį A. Railos videokūrinio „Mergaitė nekalta“ turinį, gali jį laisvai peržiūrėti Nacionalinės dailės galerijos Informacijos centre – ten galima susipažinti ir su kitais menininko kūriniais. Taip pat su šiuo kūriniu galima viešai susipažinti internete adresu www.raila.lt/mergaite-nekalta/.

Drįstame pabrėžti, kad viešieji intelektualai ir pedagogai kaip niekas kitas turėtų atsakingai žvelgti į savo viešai tariamus žodžius, o prieš pasirašydami po spaudoje publikuojamu tekstu, pasidomėti tuo, kas jame teigiama. Tuo tarpu šiuo atveju visuomenėje žinomų veikėjų, menininkų ir intelektualų pavardes matome po pareiškimu, kurio didžioji dalis yra melaginga informacija ir netgi šmeižtas. Nenuostabu, kad pasirašiusieji „duomenų internete“ apie tariamą Railos kūrinį „Septyni savižudybės būdai“ nerado. Bet ne todėl, kad, kaip deklaruojama straipsnyje, kažkas būtų pasirūpinęs „ištrinti duomenis“, o todėl, kad toks kūrinys niekada neegzistavo.

Nacionalinė kultūros ir meno premija skiriama už pastarųjų 7 metų kūrybinį darbą ir nuopelnus. Pabrėžiame, kad Artūrą Railą kandidatu Kultūros ir meno premijai gauti pateikė Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga už jo 2005–2013 m. vykdytą plataus masto daugiasluoksnį projektą „Žemės galia“ (projekto dokumentacija: www.raila.lt), skirtą etninės pasaulėžiūros, kultūros, mitologijos tyrimui. Projektas vykdytas keturiose šalyse: Lietuvoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Danijoje. „Žemės galia“ originaliai interpretuoja tautinį paveldą ir vertybes, Lietuvoje vykusioje projekto ir meninio tyrimo dalyje jautriai sujungia skirtingus miesto istorijos ir kultūros sluoksnius. Kurdamas šį projektą A. Raila bendradarbiavo su daugeliu žinomų etnologų, lietuvių etninės kultūros puoselėtojų: Jonu ir Inija Trinkūnais, Vaclovu Mikailioniu, a. a. Viliumi Gibavičiumi, Marija Liugiene, Marija Pečkiene ir kitais. Etnologas Vaclovas Mikailionis yra publikavęs straipsnių seriją „Mitologinis Vilnius“, kurioje pristato ir įvertina šio projekto reikšmę lietuviškosios pasaulėžiūros suvokimui, tyrimui ir puoselėjimui.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų teikimo nuostatuose numatyta, kad tik viena iš šešių kasmet teikiamų premijų gali būti skirta kūrėjui už viso gyvenimo nuopelnus. Akivaizdu, kad publikuoto pareiškimo autoriai griežtai nepritaria tam, teigdami, esą „galima pasitikėti tik tokiais kūrėjais, kurie išlaiko gyvenimo egzaminą“. Jau nemažai kalbėta apie tai, kad premijų skyrimo komisijai galbūt reikėtų suteikti daugiau laisvės sprendžiant, už kokius – pastarųjų metų ar viso gyvenimo – nuopelnus reikėtų skirti premiją. Tačiau akivaizdu, kad nuostata įvertinti pastarųjų metų kūrybą išlieka labai svarbi. Ją remia pamatinis požiūris, kad Kultūros ir meno premijos yra skirtos ne tik įvertinti reikšmingiausius indėlius į kultūrą ir meną, bet ir skatinti kūrėjų kūrybą – tai yra, būti ne tik apdovanojimu, bet ir paskata tolesniems jų darbams bei veiklai.

Todėl, kaip LRT laidoje „Ryto allegro“ taikliai pastebėjo menotyrininkė Laima Kreivytė, labai svarbu skiriant premijas reaguoti į gyvą, aktualų kultūros ir meno procesą, o ne vien atidavinėti senas skolas už kažkada atliktus darbus. Pažvelkime į dydžiu ir reikšme analogiškas Lietuvos mokslo premijas – jos skiriamos už konkrečius mokslo darbus ir aktualius rezultatus, o ne už viso gyvenimo nuopelnus. Jeigu visiems kūrėjams būtų taikomas „išbandymas gyvenimu“, kaip siūlo pareiškimo autoriai, tai dažnas gali to įvertinimo taip ir nesulaukti – kaip kad atsitiko su a. a. dailininke Marija Terese Rožanskaite. Norėtųsi, kad Nacionalinė kultūros ir meno premija netaptų pomirtine. Galų gale, jei premijas skirstytume „gyvenimo egzaminą išlaikiusiems“ kūrėjams, būtų akivaizdžiai diskriminuojami jaunesni ir vidutinio amžiaus menininkai ir kultūros veikėjai – kad ir kokie gabūs ar reikšmingi kultūrai jie būtų. Kas išdrįs nustatyti amžiaus cenzą, po kurio jau baigiasi kūrėjo „gyvenimo egzaminas“?

Galiausiai, norime pasisakyti ir prieš pareiškimo autorių pamatinę nuostatą, kurią jie mėgina primesti kultūrai ir menui. Daugiau kaip dvidešimt metų gyvename demokratinėje visuomenėje ir suprantame, kad demokratijos pagrindas yra ne visuotinis konsensusas ir suvienodėjimas, bet teisė į įvairovę ir prieštaras. Demokratinė visuomenė yra ne ta, kuri deklaruoja besąlygišką sutarimą ir šviesią dabartį, mėgindama ignoruoti egzistuojančius konfliktus ir problemas. Tokią sistemą veikiau vadiname totalitarizmu. Meno istorijoje žinomas ir jai palankus šviesią dabartį ir rytojų vaizduojančio meno kanonas – socrealizmas.

Pareiškimo autoriai, kurie nerinkdami žodžių sulygina postmodernistus su „mėšlamusėmis, spiečiais krintančiomis ant išmatų ir pūvančių lavonų“, pamiršo, kad visų laikų menui buvo ir yra būdinga ne maskuoti visuomenės problemas, prieštaras ir skaudulius, bet traukti jas į dienos šviesą. Konflikto ir trikdymo strategija nėra postmodernizmo išradimas. Šokiravimu naudojosi ir modernizmas, ir visi avangardo judėjimai, kuriems tai buvo įrankis išjudinti apsnūdusią ir visuotiniam konsensusui pasidavusią auditoriją, priemonė paskatinti ją mąstyti, o ne tiesiog gėrėtis gražiu meno spektakliu.

Reikia viltis, kad Nacionalinės kultūros ir meno premijos komisija, skirdama premijas nesivadovavo aukščiau minėtame pareiškime išsakytu požiūriu, atimančio iš meno teisę kalbėti apie visuomenės ydas, skaudulius, psichologines ir socialines problemas. Juk tarp premiją gavusiųjų iki šiol buvo nemažai kūrėjų, kuriems trikdymas, žaizdų atidengimas ir problemų kėlimas yra pagrindinis kūrybos įrankis: tai ir tapytojas Šarūnas Sauka, premiją gavęs dar 1989 m., ir teatro režisierius Oskaras Koršunovas, ir rašytojas Sigitas Parulskis, ir dabartinės komisijos narys skulptorius Robertas Antinis, dalyvavęs menininkų grupės „POST ARS“ veikloje, ir daugelis kitų. Laikantis puristinių nuostatų ir reikalaujant iš meno absoliutaus nekaltumo, galima prieiti išvados, kad ir klasikinės graikų tragedijos, ir Šekspyro dramos skatina netoleruojamą blogį – kerštą, incestą, žmogžudystes, tėvažudystes ir savižudybes (pastarąja nuodėme pareiškimo autoriai apkaltino A. Railą).

Todėl viliamės, kad menininkai laisvoje Lietuvoje turi teisę į laisvą idėjų raišką ir prašome atsakingas institucijas išreikšti viešai savo poziciją dėl menininką A. Railą, Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisiją bei jos pirmininką šmeižiančio pareiškimo, paskelbto žiniasklaidoje. Reikalaujame pasirašiusiųjų viešo atsiprašymo ir prašytume esant reikalui taikyti Kultūros ministerijos turimas teisines priemones, nes šmeižikišką raštą vertiname kaip tiesioginį ir sąmoningą Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos, Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos ir visos Lietuvos kultūros bendruomenės įžeidimą. Taip pat esant galimybei prašome atskleisti, kokią įtaką šis šmeižtas galėjo turėti Nacionalinės kultūros ir meno premijų komisijos darbo veiklai.

Mes vienijame ir atstovaujame daugiau kaip 80 Lietuvos menininkų, žinomų savo kūryba Lietuvoje ir užsienyje, ir siekiame užtikrinti jų kūrybai demokratiškas ir palankias raiškos sąlygas.

pagarbiai,

LTMKS taryba:

Dainius Liškevičius, Rokas Dovydėnas, Jurga Barilaitė, Mindaugas Gapševičius, dr. Kęstutis Šapoka, Tadas Šarūnas

Dr. Vytautas Michelkevičius

Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos pirmininkas

www.letmekoo.lt

info@letmekoo.lt

Tel. 8 652 57837

Aguonų 19-322, Vilnius, LT-03213

Ilgas Lietuvos meno ir kultūros atstovų, pasirašiusiųjų laišką, sąrašas 7 Meno dienose.

Žymos:, , ,