Laiško kūnas

2016-08-29

Bendravimas per atstumą šiandien yra savaime suprantamas ir neretai išties būtinas. Nuolat atsinaujinančios, evoliucionuojančios ir kartu paprastėjančios komunikacijos technologijos sukuria aplink jį hiperšiuolaikiškumo ir iškūnijimo aurą. Tačiau korespondencijos, arba buvimo kartu per laiškus, menas turi gilias šaknis ir specifinį kūniškumo režimą.

Jei susimąstysime apie laiškus pačia bendriausia ir fundamentaliausia prasme, suprasime, kad jie yra nesančio adresato kūno pakaitalas – kitaip tariant, rašydami laišką mes vietoj savęs atsiunčiame mus atstovaujančius ir simuliuojančius raidžių kūnus (neatsitiktinai anglų kalboje pagrindinė laiško dalis vadinama „kūnu“ – body). Kintančios technologijos tik greitina ir tankina laiškų rašymo – persikūnijimo į simbolius – choreografiją nesibaigiančiame idealaus simuliuoto dialogo paieškos procese.

Evoliucionuodamas, laiško kūnas iš raidinio transformuojasi į juslinį, kol galiausiai visai išvalomas nuo verbalinių mainų ir vis dažniau perskaitomas ir patiriamas kitokiomis formomis, įjungiančiomis visas jusles. Šiuolaikinės korespondencijos technologijos – atgiję vaizdai, akimirksniu išnykstantys fragmentiški pokalbiai, atvirukai iš kitų planetų, ištisas frazes ir idėjas atstojantys metaforiški audiovizualiniai redimeidai – tarsi siekia maksimaliai padidinti susirašinėjimo erdvės intymumą, bet kartu radikaliai sumažinti mūsų pačių dalyvavimą. Taip laiško kūnas tampa svar(b)esnis už mūsų fizinį kūną, o vaizdai ar garsai, kuriais dalinamės, imasi kalbėti už mus, nes jie jau pranoko mūsų gebėjimą kurti, palaikyti ir auginti emocinę įtampą, būtiną komunikacijos erdvei.

Aukščiausias epistolinio žanro taškas yra meilės korespondencija. Tai nebūtinai dviejų įsimylėjėlių susirašinėjimas, bet apskritai tam tikras įtempto intymumo registras, kuris gali įgyti ir nežmogiškas formas (pavyzdžiui, korespondencija tarp išmanių mašinų). Toks intymus dialogas yra giliai įsitvirtinęs pasaulio kultūrinėje sąmonėje. Negalinčių būti kartu fiziškai Eloizos ir Abelardo laiškų istorija apaugo daugybe interpretacijų, o Roland’as Barthes’as savo „Meilės diskurso fragmentuose“ mini meilės korespondenciją kaip atspindinčią visą šio keisto dviejų subjektų ryšio esmę: kreipdamiesi į mylimą žmogų savo jausmu lyg pokalbyje, mes kalbamės ne tiek su juo, kiek su savimi ir savyje, kol kitas lieka nebylus ir iki galo neprakalbintas. Meilė (ir meilės korespondencija) – tai galbūt niekada neatkeliausiančio atsakymo laukimas. Todėl į meilės ryšį, įkalbintą ir įkūnytą tekste, įsiterpia mūsų pačių fantazijos ir troškimai, kitų realių ir pramanytų dialogų atplaišos, citatos ir nuorodos, bei amžinai pasikartojantys motyvai iš visų įmanomų kultūrų ir mitologijų.

Kas nutinka, kai archajiškas komunikacijos žanras įkūnijamas šiuolaikiniame medijuotame kontekste, išryškindamas tiek laikmečio diktuojamus skirtumus, tiek tokio ryšio esmės nekintamumą? Kaip reaguoti, kai atsakymai mus pasiekia nebe žodine išraiška, o vienokiu ar kitokiu vaizdiniu? Kaip dešifruoti šiandienos laiškus? Kaip laiškai rašo patys save?

Ši paroda funkcionuoja kaip besišnabždantys korespondencijos užkulisiai arba dar vienas (meta)laiško kūnas. Mums įdomu, kaip tarpusavyje „susirašinėja“ menininkai, jų temos, kuratoriai, galerija, žiūrovai, skirtingi laikai ir erdvės.

Kuratoriai: Jogintė Bučinskaitė ir Jurijus Dobriakovas

Menininkai: Arnas Anskaitis, Žygimantas Augustinas, Andrew Gryf Paterson, Francisco Janes, Geistė Kinčinaitytė, Aurelija Maknytė, Vitalijus Strigunkovas.

Arnas Anskaitis

N, video, 2016, 8 min

Raidė kaip juosta, kūnas, peizažas. Etiudas.

Žygimantas Augustinas

Žygimantas Augustas ir Barboros Radvilaitės laiškas jo didenybei, guma, veltinis, popierius, tušas, kintamas dydis, 2015–2016. Kaligrafija: Linas Spurga

Dviejų dalių kūrinys „Žygimantas Augustas ir Barboros Radvilaitės laiškas jo didenybei“ minimalistiškai iliustruoja, kaip iš laiško gimsta (kūniškas) vaizdinys. Parodoje eksponuojama tikro Barboros Radvilaitės savo vyrui rašyto laiško transkripcija ir schematiškas taškų eskizas paties autoriaus Žygimanto Augusto vaidmenyje portretui. Menininkas užsiminė, kad jo tapyba apskritai dažnai gimsta būtent iš tekstų. Tai atliepia vieną iš parodos klausimų: kaip raidės ir žodžiai tampa kūnais, galinčiais atstoti žmogiškuosius?

Andrew Gryf Paterson

Vasara 2016, rankų darbo objektas, iš tęstinio projekto Bakterijų meilės laiškai

Įsivaizduok, kad siunti laišką į kitą pasaulio kraštą ir jame darai įspaudą tave supančioje aplinkoje esančia bakterine kultūra. Galbūt šias bakterijas galima panaudoti net trumpo pranešimo įrašymui. O jei tai darai ant savo paties pasigaminto popieriaus, kuriam panaudotos vietinės medžiagos – argi nebūtų įspūdingas toks atvirukas?

Laiško istorija: https://archive.org/details/paterson_2016_agryfp_summer_the-body-of-the-letter

Francisco Janes

Video filmai iš serijos Balti laiškai:

Last Chance Range, Benton Way, 2011, 8 min

Grįžimas namo, Korea Town, 2013, 12 min

Būti ten, Tailandas, 2013, 8 min

Balti laiškai – tai tęstinė trumpų filmų serija, pradėta kurti Kalifornijoje apie 2010 m. Filmai gimsta įvairiuose pasaulio taškuose ir yra susiję su konkrečiomis progomis. Serijos pavadinimas nurodo į sąvoką „baltoji kortelė“ (carta branca), reiškiančią leidimą veikti ir absoliutų tolesnių įvykių nenumatomumą. Jis taip pat primena autoriaus kaip stebėtojo ir įrašinėtojo poziciją bei laiškų kaip žinučių funkciją; balta spalva žymi autoriaus atskaitos tašką reikšmės atžvilgiu. Jis renkasi „nuogus vaizdus“, atrodančius „tuščiai“ ir neturinčius elementų, nulemiančių žiūrovo suvokimą. Filmų personažai rodomi savo aplinkoje, panirę į įtampos ir jaudulio kupinus santykius. Juos kamuojantis nerimas yra mūsų laikų simbolis.

Geistė Marija Kinčinaitytė

Iš serijos Tu priklausai man, A4 ir A2 formato fotoatspaudai, 2014/16

Fotoatspaudai iš tęstinės serijos Tu priklausai man (You Belong to Me) parodos kontekste pasirodo kaip tarpplanetiniai atvirukai. Fiziškai tolimas Marso paviršius mus pasiekia po jį keliaujančių robotų padarytais atvaizdais. Tokia nežemiška ir be žmogaus įsikišimo vykstanti korespondencija provokuoja klausimus ne tik apie fotografinės akies bandymą savintis, okupuoti teritoriją, kūną, planetą, bet ir apie įsikerojusią galimybę susikalbėti be žodžių, tik paveikslėliais, net jei kalbasi robotai ir kitos planetos

Aurelija Maknytė

Laiškai Petrui, instaliacija, 2016

Virtualios romantinės pažintys ir antrosios pusės paieškos yra įprastos interneto amžiuje, tačiau autorė demonstruoja, kaip tai atrodė prieš pat socialistinės santvarkos griūtį. Pagrindinis instaliacijos elementas – į vienišo vyro 1989 m. „Valstiečių laikraštyje“ patalpintą skelbimą atsiliepusių moterų laiškai su ant vokų užrašytais komentarais. Nors prie laiškų nėra pridėtos šių moterų nuotraukos, galima pastebėti, kaip jos stengiasi įkūnyti save tekste. Tačiau eksponuojama laiškų visuma ir be atsako juos paliekanti numanomo adresato figūra sukuria vaiduoklišką ir kiek nejaukią atmosferą.

Vitalijus Strigunkovas

Pakaitalas, Fabiola, atvirukas 10×15 cm, 2015

Pakaitalas, video, 2015, 7 min

Baigęs tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, menininkas pasisiūlė nutapyti ir papildyti belgų menininko Francio Alÿs renkamą Fabiolos paveikslų kolekciją. Tai 450 to paties šventos Fabiolos portreto reprodukcijų rinkinys, kurią šiuo metu Meksikoje gyvenantis Francis Alÿs renka nuo 90-ųjų. Vitalijus Strigunkovas elektroninę korespondenciją su kuratoriumi ir Francio asistentu pavertė scenarijumi, kurį paprašė perskaityti trijų aktorių. Septynių minučių video filmas parodo klampų ir nuolat besikartojantį siužetą, sukuriantį abejonės jausmą – ar tai buvo tikra, ar tai įvyko, ar kolekciją pasiekė menininko nutapyta Fabiola?

Iliustracija: iškarpa iš Raymond’o Monvoisino paveikslo „Eloísa en el sepulcro de Abelardo“

Paroda veikia
2016/09/10–2016/09/24
IV–VI 16:00–20:00

Atidarymas Vilniaus galerijų savaitgalio vakarą
2016/09/09 20:00

Pagrindiniai projekto rėmėjai: Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija
Organizatorius: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga

Projektų erdvė „Sodų 4“
Sodų g. 4, Vilnius