Filtras:
Nariai
2018-01-04
Liamo Gillicko gamtos giesmė Šiuolaikinio meno centre Vilniuje
Liamo Gillicko paroda „Šviesos nėra ryškesnės centre“ Šiuolaikinio meno centre skamba kaip spąstai, kviečiantys nemąstyti apie patį Šiuolaikinio meno centrą. Akivaizdu, tai – viena tų situacijų, kurias arba pernelyg greitai suvokiame arba per vėlai užrašome. Taigi būtų pats laikas pasitaisyti ir pasakyti, kad paroda vadinasi „Šviesos nėra ryškesnės Šiuolaikinio meno centre“, tik jis būtinai turi būti atskirtas nuo laiko, kuris rūpi menininkui – o tai ypač svarbu, – nes ŠMC ir pono Gillicko paroda žengia labai panašiu ritmu ir kryptimi.
2017-12-17
Šiuolaikinio meno objektas kaip atsitiktinė erdvė
Prisiminimai kyla be mano valios, jie atgyja ir pakeičia mane: sunku spėti viską vardinti – kažkoks žurnalas, kurį redaguoju kaip konceptualų monumentą, tada – mintis apie žaidimą, genama mano suvokimo, kad nemoku žaisti, po to – ekranas, kurį sulaužius, linijų atmintis leidžia judėti ir laisvai perrinkti jo dalis, galiausiai, atsitiktinės erdvės idėja.
2017-08-24
Popierinė kritika popierinei parodai: Elenos Narbutaitės „Klestėjimas“ ŠMC
Rašau nesitikėdamas, kad šita erdvė, kurioje rašau, tebėra vien tik mano, nes ji jau yra mano pradėta glamžyti, su daug nevienodų paviršių. Tikriausiai tai reiškia, kad turėčiau į ją (arba ja) rašyti atsižvelgdamas į jos netobulumą, galbūt pasekdamas, pavyzdžiui, Ulisses Carrion „The New Art of Making Books“ patarimais. Nors šis tekstas netaps knyga (dėl pavojaus, kuris gali iškilti ėmus rašyti knygą pagal senąjį jos meną, dėl pavojaus įkristi į ją kaip į pasaulį ir potencialiai tapti visomis medijomis ir daugybės kūnų gyvenimais), jis atsiranda kaip materijos keitimas – jos glamžymas, laužymas, užlaikymas, tempimas.
2017-07-11
Kaip žvejoti benamį?
O ką ji turi?
Ji turi skrandį!
I.
Šiandien, sulig šiek tiek saulės geltonumo į kambarį atnešusiu voru, nusprendžiau metus neskelbti jokių tekstų. Pirma, neturiu pinigų, antra, mano gerklėje žuvis, ir tas siaubingas prasivėręs daiktas yra aiškus mano necivilizuotumo įrodymas.
2017-06-28
Pokalbis su Jokūbu Čižiku apie parodą „Roplio akis“, palinopsią ir kitas kūrybines praktikas
Atėnų metropolio centre, netoli senojo futbolo stadiono, tik kitoje Lofos Likavitou kalno pusėje, tarp smulkiais apelsinmedžiais apaugusių bendruomenės namų, anarchistų sudegintų automobilių kėbulų ir pamirštų motorolerių, maždaug prieš metus įsikūrė šiuolaikinio meno projektų erdvė ir rezidencija „A-Dash“. Gegužės 9–21 d. joje veikė Atėnuose ir Vilniuje gyvenančio menininko Jokūbo ČIŽIKO (g. 1988 m.) paroda „Roplio akis“. Jai pasibaigus su Jokūbu pasikalbėjome apie kūrybines praktikas, kurios jungia instaliaciją, tyrimais pagrįstą videomeną, performansą, konceptualų garso meną ir skulptūrą.
2017-03-28
Kuros mitas ir rūpestis-savimi
Apie parodą „Kūnas ir tamsa“ šiuolaikinio meno galerijoje „Vartai“. Parodą galima pamatyti iki balandžio 14 d.
Prisimenu, kaip einu į parodą, kaip lipu laiptais, stebiu drauge į Raimondo Guobio parodą antrame mokytojų namų aukšte lipančius senolius, klausausi, kaip kalbasi, ir galvoju, kokia dabar jiems ta paroda svarbi, o „Vartų“ paroda, kurion suku, visai nerūpi. Esu geros nuotaikos, prisimenu neseniai skaitytą F. Keith Wahle poeziją: „If I invite you to cover my body / with mashed bananas, I don’t really mean it. / I don’t even like bananas. I really mean, / let’s take a ride out to the cemetery, and look at the black angel.“
2015-10-30
Auridas Gajauskas: Žvilgsnis į praėjusią XII Baltijos trienalę iš tarakono perspektyvos
Rašymas apie XII Baltijos trienalę, deja, iškart paguldo raštą „ant menčių“ ir, kai taip atsitinka, pasijunti kaip apsivertęs tarakonas. Tada viskas, ką jau žinai apie trienalę, ką esi išsiaiškinęs, slenka aukštai virš tavęs tarsi debesys arba Dantės paukščiai rojaus danguje.