Aušra Kaziliūnaitė: Recenzija kaip sakinys vienam sakiniui, arba „Viktoras Frankešteinas – ne tik filmo personažas, bet ir kino žiūrovas.“

2015-06-30

Vieną vasaros dieną skaičiau neseniai pasirodžiusią Natalijos Arlauskaitės knygą „Savi ir svetimi olimpai: ekranizacijos tarp pasakojimo teorijos ir kultūros kritikos“ (2014). Monografijoje autorė „nagrinėja klasikos ekranizacijas skirtingose kino tradicijose ir sąlygas, kuriomis filmo suvokimas vyksta ekranizacijos režimu arba jį blokuoja. Taip pat – literatūros ir kino hierarchijų formavimąsi ir pertvarkymą kine nuo nebyliųjų filmų iki postmodernistinių, nuo melodramų ir siaubo filmų iki nežanrinių autorinių.“[1]

Ir staiga kaip koks titanikas įsirėžiau į vieną sakinį, o gal jis į mane?

Pastarasis buvo niekuo neįmantrus ir net, sakyčiau, ištirpstantis kitų žodžių, sakinių bei pastraipų vandenyne: „Viktoras Frankešteinas – ne tik filmo personažas, bet ir kino žiūrovas.“[2] Šiuo sakiniu pabrėžiama, kad J. Searle’o Dawley filme „Frankenšteinas“ (1910) pats Frankenšteinas nėra vien filmo personažas: jis taip pat pro mažą langelį stebi filme vykstantį monstro gimimo „filmą“. Nežinau, ar minėtas sakinys mano dėmesį prikaustė dėl klaidingai užrašytos monstrą sukonstravusio mokslininko pavardės – vietoj „Frankenšteinas“ buvo parašyta „Frankešteinas“, – ar dėl kitų mažiau akivaizdžių dalykų. Kaip ten bebūtų – staiga supratau, kad noriu parašyti recenziją būtent šiam sakiniui. Nutariau tai padaryti anaiptol ne paakinta piktdžiugos dėl aptiktos klaidos. Priešingai – „Frankešteinas“ bylojo kažką visai kito, nei senasis gerasis „Frankenšteinas“. Jie abu vienu metu ir buvo, ir nebuvo viena.

Minėtas dvilypumas keistai masino ir atliepė skyriuje „Frankenšteino monstras kaip kinas“ aptartą mokslininko Viktoro Frankenšteino ir jo sukurto monstro sulipusį dualumą. Garsiojo Mary Shelley romano „Frankenšteinas, arba Šiuolaikinis Prometėjas“ (1818) ekranizacijos – „Frankenšteinas“ aptartyje pati autorė atkreipia dėmesį, kad „[m]onstrą pasivijęs Frankenšteinas veidrodyje mato ne save, o būtent jį. Filmas laimingai baigiasi kartu su „susitvarkiusiais“ atspindžiais: Frankenšteinas vėl mato veidrodyje tik save, monstrui išnykus amžiams.“[3]

Skaitant kitus monografijos skyrius neapleidžia nuojauta, kad panašiai laimingą ir sutvarkytą „pabaigą“, pedantiškai tikslų tašką siekiama padėti ir ekranizacijos fenomeno nagrinėjime, tiksliau – nagrinėjama ne ekranizacija kaip tokia, o įvairiausi ją lydintys aspektai. Reikia pastebėti, kad jie analizuojami su dideliu užsidegimu, skrupulingai, detaliai ir įdomiai. Gausu faktinės medžiagos, kūrybingai ir originaliai narstomos net smulkiausios detalės. Daug nuorodų į platesnius kontekstus ir taiklių pastebėjimų.  Mokslinė teksto stilistika netampa perdėm „sausa“, apskritai dėl puikiai įvaldyto rašymo stiliaus knygą tiesiog malonu skaityti (jei neminėsime ilgame kaip Didžioji kinų siena įvade dantis pragaištingai šiepiančio M. Prousto ir akademinės kalbos hibrido).

Bet kaip ten su ta ekranizacija? Jei, kaip sufleruoja anksčiau minėtas skyriaus „Frankenšteino monstras kaip kinas“ pavadinimas, kino (ypač ekranizacijos) meną prilyginame Frankenšteino monstrui, tai literatūrai neišvengiamai tenka mirusio kūno vaidmuo. Plėtojant šią mintį – iš mirusiųjų kūnų sukonstruotas monstras (nors minėtoje ekranizacijoje jis susiformuoja katile iš pelenų, o tai nurodytų į fenikso mitą) yra tolygi iš literatūrinio kūrinio ar kūrinių bei pastarųjų atveriamų prielaidų sutvertai ekranizacijai.

Klasikinis literatūros kūrinys čia matomas kaip miręs kūnas, kurį naujam gyvenimui gali prikelti tik tapsmas pabaisa, kino kūriniu. Sekant šia vienpusės ekranizacijos samprata, kurioje literatūra, pažvelgusi į veidrodį, nemato kino, o kinas savo atspindyje regi tik kraupų, iš literatūros gabalų sudurstytą pavidalą, viskas atrodo sklandu ir tvarkinga. Kaip laimingoje filmo „Frankenšteinas“ pabaigoje, veidrodžiams ėmus rodyti „teisingus“ atspindžius. Tačiau ar šis teisingumas yra teisingas?

Ekranizacijos fenomenas yra slidus ir sunkiai sugaunamas gyvis. Užsimanius jį sučiupti už uodegos – ėmus aptarti vienpusį santykį tarp literatūros ir kino, – ekranizacijos gyvūnėliui jau spėjus dingti iš akių, ji gali nutrukusi pasilikti rankoje. Romanus veikia kino filmai, o kino filmus – literatūra. Klasikinio romano ekranizacija gali padaryti įtaką ne tik būsimiems filmams, bet ir knygoms. Taip pat gali paveikti ne tik būsimų, bet ir seniai pasirodžiusių filmų ir knygų suvokimą. Gali keisti ir keistis. Kaip Frankenšteino ir jo sukurto monstro pavidalai veidrodyje.

Kai ekranizacijos fenomeną aptariame atsieję literatūrą ir kiną, tam, kad vėliau analizuodami fenomeną juodu galėtume suvesti draugėn, ši strategija, atrodo, iškelia daugiau klausimų, nei į juos atsako. Kino nereikėtų laikyti iš literatūros lavono sukonstruotu monstru. Jei jau norime rasti monstrus, tai veikiausiai tinkamiausia išeitis būtų įmonstrinti tiek literatūrą, tiek kiną lygiomis ir nuolat tampančiomis bei atsivėrinėjančiomis tapsmui dalimis. Tokiu atveju juodu galėtume matyti kaip du kūno dalimis nuolat besikeičiančius monstrus. Bet veikiausiai ši recenzija skirta ne anksčiau nurodytam sakiniui, o kitam. Tam, kurio neradau N. Arlauskaitės knygoje „Savi ir svetimi olimpai“.

[1] Arlauskaitė, N. Savi ir svetimi olimpai: ekranizacijos tarp pasakojimo teorijos ir kultūros kritikos. p. 352.

[2] Ten pat, p. 87; žodis „Frankešteinas“ pacituotas taip, kaip rašoma šioje knygos vietoje.

[3] Ten pat, p. 70-71.

Žymos:, , , , ,