Deima Žuklytė: Visa yra viena, arba šaknys ore?

2015/11/12

Andriaus Ermino paroda ,,Ribos“ taip apsvaigina, jog darosi sunku aiškiai mąstyti. Tirštas pasakiškumas sunkiasi iš liaunų šaknų, kabančių ore. Ir iš tos žvakidės, kuri – tokia perspektyvi – dar neturi žvakių. Rodos, šiuo atveju bergždžia kalbėti apie skulptoriaus naudojamus readymade’us ar gamtoje rastus objektus ir apie jų hibridų kūrimą… Norisi tiesiog nerti į jų pasaulį, kuriame vietoj saulės įsižiebs stalinė lempa, o gėlės pražys šiferiu. Gal kam nors atrodo, kad šiferio galimybes jau iššėmė Mindaugas Navakas? O ne, mielieji, tik žvilgtelėkite į banguotos formos stačiakampį šešėlį ir suprasite – dar daug liko atrasti.

Andriaus kuriamame pasaulyje lengva būti. Jame nėra dirbtinės priešpriešos tarp gamtos ir žmogaus, tarp to, kas rasta, ir to, kas savo ar mašinos rankomis pagaminta. Juntama šintoistinė dvasia, kuri nerūšiuoja daiktų į gyvus ir negyvus, nes visa yra viena. Vėjo dvelksmas, įsisupęs į galerijos salytę, rastų sau namus miniatiūrinėje išdrožinėtoje šventykloje. Jos ažūriniai ornamentai užhipnotizuotų vietoje nenustygstančią būtybę, kuri veikiausiai sukryžiuotų kojas lotoso poza ir nurimtų.

O štai kontempliuoti mėgstantis pilietis, užklydęs į sidabro galeriją, gal atkreiptų dėmesį į šio pasaulio (dar žinomo Instaliacijos vardu) kontrastus. Jame dera žvilgantis ir šaltas ar surūdijęs metalas, neapdorotas, visu savo formos būviu apsireiškiantis ar perkeistas, išdrožinėtas medis. Tai supratęs minėtasis pilietis, santūriai pasibalnojęs nosį akiniais, išsitrauktų kišeninį simbolių žodyną ir atsiverstų raidę „M“. Deja, Miunhauzenas – ne tai, ko jis ieškojo. Medis – taip. ,,Šaknis įleidęs į žemę, o šakas iškėlęs į dangų, jis, kaip ir pats žmogus, vaizduoja dviejų pasaulių būtybę“ [1], – perskaitytų. Štai ir išaiškinta paslaptis: skulptorius sąmoningai medžius ištraukia iš jiems įprastos terpės, paversdamas juos vien šventomis būtybėmis.

Tad šios būtybės sklando ore, džiaugiasi šviesia aplinka. Menininkas kiekvienai suranda geriausią vietą, nes jis – mažų erdvių meistras. Įdomu, ką jis nuveiktų, jei lyg koks Žilvinas Lanzbergas gautų didžiules ŠMC sales. Tikriausiai jaustųsi joms svetimas, nes yra įpratęs ieškoti erdvės su individualiu charakteriu. Todėl taip puikiai jautėsi Šv. Jono gatvės galerijos rūsiuose, AV17 galerijos svetainėse. Galbūt ir Bernardinų bažnyčios palėpėje jo kūriniams patiktų kyboti, greta ne mažiau įdomią alternatyvią tikrovę sukūrusių Jono Čeponio, Dianos Radavičiūtės, Vlado Urbanavičiaus ir Sauliaus Valiaus…

***

Kartais niekas nė neįtaria, kad ta, rodos, tobulai tiesi, ryžtinga vertikalė, šaunanti viršun, yra prilaikoma sklendės. Suveržta lyg sugipsuotas kaklas. Ji puikiai apsimeta, jog tai tik puošmena, dailus niekutis. Greta jos – klubų sąnario operaciją patyręs kolega. Vėl – tokie svarbūs medis ir metalas, neapsieinantys vienas be kito. Jų forma taupi, simetriška, harmoninga. Santūri estetika, kukliai prigludusi prie sienos, netrukdo centre kerotis kitiems kūriniams.

Visi jie – bevardžiai. Neapsunkinti nei ilgomis anotacijomis, nei tiksliais pavadinimais. Galbūt toks sprendimas priimtas atsižvelgiant į menotyrininkės Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės išsakytą kritiką [2]. Ji rašė, jog pateikiamos asociacijos ,,pakiša koją skulptoriui, nes… yra per daug akivaizdžios, iliustratyvios“. Tad šį kartą žiūrovui paliekama visiška laisvė savo interpretacijomis kūrinius užbaigti patiems. Toks sprendimas puikiai pasiteisina, kadangi A. Ermino darbai – lyg nebyliai, iškalbingai mokantys bendrauti gestais.

***

Visgi šiek tiek baisu, jog šiame pasaulyje liksiu amžinai, nelyginant musė, prilipusi prie lipnaus popierėlio. Tokią nuojautą sukelia rokoko stiliaus ornamentika puoštuose aprūdijusiuose rėmuose skausmingai įkalintas geležinis paukštis. Jis, kaip ir aš, stebėjo ant gamtos ir žmogaus kūrinio ribų esančius objektus. Tad skulptorius įkalino jį nesibaigiančiame ovale, kokia ironija, vienintelį iš tiesų ore gyvenantį sutvėrimą. Taip paukštis nebepaneigs menininko kuriamų mitų. Tiesiog liks šiek tiek nederantis prie aplinkinių meno kūrinių, vargšelis.

[1] Hans Biedermann, Simbolių žodynas. Iš vokiečių k. vertė V. Gibavičius ir kt.. Vilnius: Mintis, 2002.
[2] Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. „Šiferis ir sija. Andriaus Ermino ir Rimanto Milkinto parodos Šv. Jono gatvės galerijoje“. Artnews.lt, 2012 09 24, [http://www.artnews.lt/siferis-ir-sija-andriaus-ermino-ir-rimanto-milkinto-parodos-sv-jono-gatves-galerijoje-16589]

Viršelio fotografija parodos organizatorių.

Žymos:, , , , , , , , , , , ,

Leave a Comment