Naujieji žmonės nuskendo Nemune

2015-07-17

Spardyti robotus – nehumaniška, ardyti technikos įrenginius – nehumaniška, kurti „savarankiškai“ žmones aptinkančius, stebinčius, o kartais ir žudančius dronus – tuo labiau. Norintieji ginti technologijų teises gali stoti į arba materialiai paremti politinę Robotų partiją (Robot party), dalyvausiančią artimiausiuose rinkimuose į Bunderstagą. Partijos įkūrėjos Freyjos van den Boom įsitikinimu, tobulėjančios technologijos, suteikdamos, be abejonės, daug privalumų, taip pat kelia naujus teisinius ir etinius iššūkius. Bet kokia intelekto – dirbtinio ar natūralaus – forma privalo būti nediskriminuojama ir ginama. Būtent DI (dirbtinis intelektas), žmogaus tapatybė, savireprezentacija internetinėje erdvėje, kintantis įvaizdis, technologijų diktuojama estetika buvo festivalio „Newman“ meninės dalies ir pranešimų ašis.

Entuziastams lietuviams, gyvenantiems kol kas pigiausia „vakarietiška“ sostine laikomame Berlyne, susikooperavus su žmonėmis Lietuvoje, Druskininkuose gimė platesnio profilio festivalis, nei įprastai suvokiami tokio tipo renginiai. „Newman“ dedikuotas žmogaus prigimties ir technologijų susidūrimo priežastims bei dar ne taip aiškiai suvokiamiems padariniams analizuoti. Kone tolygiai dėmesio skyrę tiek muzikai, tiek menui bei edukacijai, organizatoriai pasiryžo iš naujo permąstyti festivalių, postklubinę kultūrą. Svarbu atkreipti dėmesį, jog menas (ar dailė) vasaros muzikos festivaliuose – seniai nebe naujiena, tačiau jie dažniausiai susiję su dekoracijomis ar užimtumu dienos metu: šiemet už daugelio lankytojų fotoobjektyvuose ar vėlesniuose žodiniuose įspūdžių atpasakojimuose atsidūrusią „Sūpynių“ meninę dalį buvo atsakinga profesionaliai meno vadybos srityje dirbanti Vaida Stepanovaitė, idėjiškai itin skirtinguose festivaliuose kaip „Velnio akmuo“, „Saulėtosios naktys“ ir kt. kūrybines dirbtuves rengia Vilniaus dailės akademijos, kitų institucijų auklėtiniai ar „laisvieji“ menininkai. „Newman“ iš jų išsiskyrė atskira erdve (iš išorės – tvarkingesnė ir erdvesnė „Malonioji 6“, iš vidaus – atnaujinta ir ištuštinta kaimo mokykla, kurioje man niekada neteko mokytis, tik lankytis) tarptautinių menininkų parodai, kuruotai vokiečio Roberto Sakrowskio. Joje nužmoginto naujojo žmogaus (new men) koncepcija diegta įnirtingai vienpusiškai ir nors new mums jau savaime implikuoja kokybę (nauja = gerai), luditiškų polinkių turintiems asmenims ši paroda galėjo tapti argumentu murmėti grūmojant pirštu mašinų pusėn: „Aš juk sakiau!“

Laikinai menininkų intencijas palikus nuošalyje, asmeninis R. Sakrowskio susidomėjimas festivalio koncepcija ir iš to atsiradęs nenuilstamas komunikabilumas turėjo džiuginti parodos lankytojus, tačiau nepadėjo konstruoti kritiškesnio diskurso ar pateikti labiau socialiniame kontekste artikuliuotas gaires, apibendrinimus. Parodos apraše suformuluotas tokiai parodai pernelyg nišinis tikslas – ekspozicija aiškiai parodyti išorinio (pvz., korporacijų) rūpestingumo grėsmę visuomenei. Vartojami terminai (network, digital society, data ir kt.) uždavė toną žmogaus ateities postskaitmeniniame pasaulyje distopijai, kuri bent jau man ekspozicijoje buvo stipriai juntama. Dabar mėgstama eksploatuoti post- darinį, tačiau, kol vieni pranešėjai vengė neatsargiai švaistytis apynaujais terminais, „Pussykrew“ komanda, meniniais tikslais pasitelkiamų 3D modeliavimo ir spausdinimo kontekste minėdami postinternet, postdigital, vėliau, vienam iš klausytojų pageidavus paaiškinti plačiau, atsakė nuoširdžiai nesuprantą, ką jie iš tiesų reiškia.

Panašia tema, tik iš socialinės, istorinės, o ne estetinės perspektyvos, 1983 m. kalbėjo Donna Haraway. Politiniu tekstu laikomame jos „Kiborgų manifeste“, žengdama didelį žingsnį į praeitį, šalia kitų aspektų (pvz., tradicinio feminizmo kritikos, postmodernizmo reikšmės gyvenant pirmojo pasaulio valstybėje ir kt.) analizavo evoliucijos nulemtas nykstančias ribas tarp žmogaus ir gamtos, XX a. – tarp tikrumo ir dirbtinumo, žmogaus ir mašinos įtaką fiziologijai bei identitetui suvokti [1]. Lietuvoje tiesiogiai patyrinėti postinterneto sampratą bei raišką šiemet kovo mėnesį mėgino Justė Kostikovaitė – ji kuravo renginių seriją „BCC“, kurios metu menininkai, kuratoriai ir rašytojai iš užsienio traukė į barą „90+“ ir skirtingais būdais (pvz., ŠMC vyko videodarbų peržiūros, NDG buvo skaityti pranešimai, sudarytas internetinis leidinys)  [2] aiškinosi, kas yra postinternetinis menas bei koks vizualiojo meno santykis su skaitmeninėmis technologijomis. Taip pat „Literatūroje ir mene“ (Nr. 28) Gabrielė Šadzevičiūtė postinterneto estetiką mini naujausių muzikos srovių kontekste. Anot jos, šiandien ne tik muzikos, bet ir meno judėjimai bendrąja prasme gimsta erdvės ir laiko kategorijų nepaisančiame internete. Pvz., vaporwave žanro estetika susideda iš muzikos ir videomontažų, sukurtų remiantis vienodais principais, junginio: taip ji pasipildo japoniškais hieroglifais, senovės graikų skulptūrų ir architektūros koliažais, 3D grafika, glitch’u ir kt. – vaporwave reflektuoja ekstazės apimtą kompiuterizacijos pradžią 8–9 deš. [3].

Bendrame „Newman“ festivalio kontekste šios skaitmeninio pasaulio ir naujojo žmogaus-nebežmogaus idėjos sklandė subtiliau: beveik be išimčių scenose skambėjusi elektroninė muzika, kuri šiaip jau seniai nebestebina ir nėra iš naujausio vaporwave bei jo „kolegų“ žanrų rato, atsiveria naujai išgirdus minėtosios F. van den Boom dvejonę dėl autorystės teisių, jei kūrinys gimsta iš žmogaus ir technologijų (kompiuterio, jame esančių programų ir pan.) sintezės. Tam tikrą naujažmogiškumą galbūt galima užčiuopti muzikantų pasirodymuose-performansuose, o jų protėviais sąlyginai būtų galima laikyti vokiečių grupę „Kraftwerk“ ir jos dar 8 deš. pradėtus, konstruktyvizmo inspiruotus mėginimus eliminuoti žmogiškumo apraiškas ir pasirodymų metu elgtis kuo „robotiškiau“. Grįžtant prie menininkų, dalyvavusių parodoje, „robotiškai“ atrodė ir sėkmingai parodos koncepciją papildė LaTurbo Avedon. Videodarbe „Personal Identification“ autorė postinternetine muzikos ir vaizdų estetika (tik nepamirškime daug, daug rožinės!) kalba apie drauge su reivo kultūra užgimusį plur (peace, love, unity, respect) gyvenimo būdą. Darbas įgauna visai naujų spalvų, kai paaiškėja, jog LaTurbo Avedon yra menininkė-avataras, kuri egzistuoja (kiek išvis galime suprasti egzistavimą tokiame kontekste) ir kūrybine veikla užsiima tik internete – naujasis žmogus, niekada nebūsiąs už kompiuterio ir kitų technologijų ribų. O Claudia Mate, net labai gyva ir fiziškai apčiuopiama, internete save taip pat reprezentuoja avataru, sukurtu pagal menininkės atvaizdą, bet patobulintu – taip, kaip C. Mate trokštų atrodyti. Jai netgi pavyko iš to sukurti verslą – įtakingi žmonės užsako C. Mate sukurti jų avatarus, tačiau autorė nesiima kvestionuoti socialinių šios tendencijos aspektų (kaip, pvz., kintanti fizinio kūno virtualioje erdvėje samprata, performatyviai konstruojamas identitetas), tik priduria, jog toks užsakymas yra very very expensive. Menininkė atlieka tai, ką galima būtų pavadinti užsakomųjų portretų tapymo post– reiškiniu. Iki XIX a. turtuoliai valandų valandas praleisdavo pozuodami tapytojui, o dabar muziejų lankytojai prie paveikslų aikščioja, ak, kaip puikiai atskleistas vieno ar kito karaliuko charakteris, tačiau mūsų laikų turtuolių avatarų (postpaveikslų, tačiau vis dar portretų) kūrėjai atsiduria, ko gero, paskutinėje vietoje. Jų gyvenimo vieta galėtų būti Evos Papamargariti kuriami dekonstruoti, distorsiški miestai, kuriuose nepatinkantys elementai daug paprasčiau eliminuojami, o galimybių ribos beveik nustoja egzistuoti (videodarbas „No Boredom, No Pain, No Routine“). Hipotetiškai galima paspėlioti, jog vieniems žmonėms tradicine prasme vis labiau izoliuojantis ir įninkant į virtualią realybę (Tolimuosiuose Rytuose šios „problemos“ mastai tampa nebekontroliuojami), o kitiems tuo metu kovojant už tolygias teises robotams, dabar tik 3D animacijoje egzistuojantys miestai ateityje virs materialia realybe, tik jau ne mums, o klaidų nedarančioms technologijoms.

Iš trylikos parodoje rodytų darbų (trys „Pussykrew“ skulptūros šiuo atveju laikomos vienetu) dešimčiai eksponuoti naudoti nešiojami kompiuteriai, projektoriai ar panašaus tipo įrenginiai, bet visiems trylikai sukurti reikėjo naujausių technologijų. Galbūt ateitis ne tokia tolima – mes jau esame naujieji žmonės (bent tam tikroje realybėje). Kita vertus, iš gausių pozityvių atsiliepimų apie festivalį galima susidaryti įspūdį, jog dažnas festivalio dalyvis „Newman“ kodo nešifravo, o jei šifravo, tai nebūtinai organizatorių bei kuratoriaus siūlytu būdu. Jie naująjį žmogų-naują save suvokė kaip neįtikėtinai sutvarkyto, puikią atmosferą turinčio kurorto gamtoje atsidūrusį miestietį, kuris apsivalė nuo iki koktumo banaliai skambančios vartotojiškos rutinos (Nemunas – „Newman“, get it?). Distopinė žinutė paklydo vandens paviršiuje ir tarp pušų sklindančios kokybiškos muzikos bangose.

[1] Donna Haraway, A Cyborg Manifesto: Science, Technology, and Socialist-Feminism in the Late Twentieth Century, in: https://wayback.archive.org/web/20120214194015/http://www.stanford.edu/dept/HPS/Haraway/CyborgManifesto.html, dalis teksto [žr. 2015 07 15].

[2] Iš videodarbų peržiūros „Hyperlinks or it didn’t happen“ aprašo, in: http://www.cac.lt/lt/other/general/15/7456,  [žr. 2015 07 16].

[3] Gabrielė Šadzevičiūtė. WWW // muzikos srovės, in: http://literaturairmenas.lt/2015-07-10-nr-3529/2667-muzika/4205-gabriele-sadzeviciute-www-muzikos-sroves [žr. 2015 07 15].

Viršelio fotografija Antano Lučiūno, fotografijoje – mitchposada

Žymos:Claudia Mate, data, DI, digital society, dirbtinis intelektas, Donna Haraway, Eva Papamargariti, Freya van den Boom, glitch, Goda Aksamitauskaitė, Justė Kostikovaitė, Kraftwerk, LaTurbo Avedon, network, new men, Newman, Personal Identification, plur, postdigital, postinternet, Pussykrew, Robert Sakrowski, Robot party, Robotų partija, Vaida Stapanovaitė, vaporwave