Karolina Rybačiauskaitė: Meninis tyrimas apie tai, kas (ne)dega

2015-03-31

Kai Inga Lāce Suomijos ir Utrechto meno akademijose „meninio tyrimo“ kursą dėstančio profesoriaus Henko Slagerio paklausė, ko iš tikrųjų ten yra mokomasi, jis atsakė, kad kurso metu menininkai patys bando kontekstualizuoti savo kūrinius – taigi atlieka bent kelias menotyrininkų, kritikų ir/ar kuratorių funkcijas – interpretuoja, diskutuoja ir kuria darbų pristatymo kitiems koncepcijas. O ką dar veikia meno lauko dalyviai, kai nieko nekuruoja, neorganizuoja ir „nestumdo“, neima interviu, nerašo nei aprašymų, paraiškų ar atvirukų, nei mokslinių tekstų?

Man atrodo, kad menininkai, užsiimantys meniniais tyrimais, ir meno kritikai, tiriantys šiuolaikinį meną ir formuojantys vertinimo kriterijus, veikia gana panašius dalykus – ir vieni, ir kiti domisi tuo, kas vyksta dabar, stengiasi tai suprasti, įvertinti, paaiškinti – nuspėti ateitį.

Tad jei kas nors vėl paprašytų išmesti kortas ar atvirkščiai – demistifikuoti dabarties procesus, pasakyčiau, jog tai, su kuo vis susiduriu, taikliai vaizduoja Paryžiaus šiuolaikinio meno galerijoje „Palais de Tokyo“ eksponuotoje parodoje „Inside“ („Viduje“, 2014–2015) pristatytas Reynoldo Reynoldso ir Patricko Jolley’io videodarbas „Burn“ („Degimas“, 2002). Ten degančio namo gyventojai atrodo labiau susirūpinę savo kasdienine veikla nei kad dega jų namai, daiktai ir jie patys. Ugnis pasiekia tuos, kurie jau nebegali į ką nors reaguoti – net ir atmesti, atsisakyti tikrovės. Menininkai degančio namo vidų siūlo sieti su žmogaus vidumi, kuris, anot jų, yra apimtas ir naikinamas liepsnos, bet kartu ir visiškai paralyžiuotas – jos beveik negesina. Viešas bandymas susideginti dažniausiai suvokiamas kaip protestas, siekis atkreipti dėmesį į politines ar socialines problemas. Pavyzdžiui, Richardo Linklaterio filme „Waking Life“ („Pabusti gyvenimui“, 2001) kadrai, kuriuose vaizduojamas degantis žmogus, kalba apie socialinį abejingumą, kai nekreipiama dėmesio į Kitą netgi jam liepsnojant. Todėl įdomu, kad šiuo atveju ugnis iš viešosios erdvės persikėlė į privačią ir apskritai kalbėjimas „apie vidų“ arba „iš vidaus“ tapo labai svarbus. Tai galbūt įrodo ir paties „meninio tyrimo“ bei jo eksponavimo fenomenas: jau kurį laiką nebeužtenka tiesiog žiūrėti į objektus ir perskaityti juos lydinčius aprašymus – dažnai parodose rodomos ir kūrybos proceso detalės.

(Kūr)yba kaip (kūr)enimas. „Mane kuria kūryba“, – viename iš interviu sako Aušra Kaziliūnaitė. „Buvau taip parašytas“, – darkart, tik jau atsisveikindamas su daiktais, užrašo Alfonsas Andriuškevičius. „Mane rašo mano darbas, o ne aš jį“, – sakau kas pusvalandį, po kelias valandas kalbėdamasi telefonu. „Mane kuria akademija ar aš ją kuriu?“ – galėtų būti dar vienas klausimas, į kurį atsakymą pasufleruoja atsitiktinai bandelių skyriuje sutiktas gerai žinomas Alytaus dailės pedagogas. „Aha, ne tik kuria, bet ir rašo. Patys ant savęs pasirašo“, – galvoju. „Gal reiktų kokiu dideliu pagaliuku raudonu galu jos viduje pamojuoti? Savo akimis mačiau kaip vienoje garsioje Vakarų Europos dailės akademijoje rūkoma ant laiptų, koridoriuose, auditorijose ir šalia elegantiškai išsirietusių marmurinių skulptūrų. Ugnis gi niekam nekenkia, na, gal tik truputį, kaip kokia musė, erzina“, – mintyse priduriu.

Vėl sugrįžau prie ugnies motyvo „Akademijos“ galerijoje neseniai eksponuotoje VDA Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedros magistrančių Ievos Paliukaitytės, Karolinos Voicechovskajos ir Dovilės Bagdonaitės parodoje „[Bliacha mucha] Mušti musę“. Pirmąkart po ją vaikštinėdama nemačiau nieko daugiau tik krūvas mažų neaišku kam prieblandoje eksponuojamų daiktų. Bet po pokalbių su savimi, kitais, menininkėmis, vėl savimi, supratau, kad jiems tiesiog reikėjo taikyti „meninio tyrimo“ sąvoką ir juos suvokti kaip dar nebaigtų darbų proceso dokumentacijas. Tai kaip visgi vertinti dar tęsiamus meno magistrų tyrimus? Kai ieškojau vertinimo kriterijų prieš metus vykusiai doktorantų „meninių tyrimų“ parodai, nutariau juos vertinti pagal tai, kiek „išduotos paslaptys“ man papasakojo ką nors naujo apie jau matytus kūrinius. Tačiau šioje parodoje dar nėra jokių rezultatų: tik atskiros būsimųjų darbų detalės ir ankstesniųjų kontekstas – t. y. liepsnojančio naikinimo videofiksacijos. Vienoje iš jų dega menininkių akademiniai piešiniai, o kitoje – jos pačios: tai ironiškas, tačiau ir ne mažiau rimtas psichomaginis apsivalymo aktas. Sakau irgi beveik rimtai, kad norintiesiems pabandyti taip „apsivalyti nuo akademijos“ namuose – verčiau to nedaryti.

P. S. Tam galbūt skirtos ir VDA Keramikų kiemelyje sukrautos malkos.

Šių destruktyvių aktų kontekste kilo mintis apie rudenį Šiuolaikinio meno centre vykusią parodą „Neatsakytasis Q“. Tiksliau apie tą akimirką, anot vienos iš kuratorių Monikos Kalinauskaitės, ypač būdingą jos kartai, kai dar neuždavęs klausimo žinai, kad į jį nebus atsakyta. Kam tuomet išvis ko nors klausti, jei gali tiesiog pamojuoti ar dar ir patrankyti degančiu laikraščiu per savo degančią galvą? Atrodo, kad „[Bliacha mucha] Mušti musę“ menininkes irgi erzina tas nuolatinis „Kodėl?“. Parodos aprašyme jos kelia turbūt jau iki negalėjimo besisapnuojančius klausimus:

„Kodėl bliacha mucha
o kodėl ne?
Kodėl padėjai tašką? kodėl ta linija vingiuota? jau pretenduoji į gilias reikšmes?
Kodėl ištrink kodėl pieši ne taip kaip reikia? kodėl čia kompoziciškai taip tiktų
Kodėl geriau duok pataisysiu pamatysi kodėl nesiseka kodėl labai gerai puiku
kodėl aš šiandien nenoriu
kodėl nerealištiškai ar neturi gabumų
kodėl čia realistiška, nejau tik tiek tesugebi
kodėl gi taip pakabinai? Kodėl nesugalvoji? Kodėl nesupranti?“

Šie nuoširdūs klausimai „apie vidų“ ir „iš vidaus“ man primena ir du visiškai skirtingus šiųmetiniame „Kino pavasaryje“ matytus filmus apie stiprias moteris ir joms artimus žmones – amerikiečių „Wild“ („Laukinė“, 2014) ir norvegų „Violent“ („Žiaurumas“, 2014). Juose naratyvas kuriamas iš tartum įgarsintų minčių ir prisiminimų. Dažnai pagaunu save fiksuojančią tai, ką galvoju kur nors eidama ar važiuodama, nes kaip tik tada sukuriami geriausi ir labiausiai jaudinantys tekstai. Filme „Violent“ pagrindinė veikėja, žiūrėdama į lubas, svarsto, kaip ji ten atsirado. Šitame tyrime apie tai, kas (ne)dega, klausiama to paties – kaip atsiradau būtent šitoje vietoje, – kur buvau, ką mačiau ir skaičiau, su kuo kalbėjau, ką užmiršau ir vėl prisiminiau, kodėl miegojau ir pabudau, o gal nemiegojau tris savaites ar kažkiek dienų, kaip nemiegama filme „Violent“. Apskritai pastebėjau, kad menininkai ir jiems prijaučiantieji tampa vis nuoširdesni. Štai Beatričė Vanagaitė interviu apie Evaldo Janso parodą „Fetišas“ atvirai sako, kad ne kaip menininkas, bet „kaip žmogus“ jis jai visiškai neįdomus, o Kęstutis Šapoka, berods, pokalbyje su Benigna Kasparavičiūte prisipažįsta, kad jo „kaip žmogaus“ irgi kažkas nebemėgsta. Tada prisimenu Gintaro Grajausko eilutes, kurios galėtų būti šio teksto apie tyrimą pabaiga, nes pats tyrimas greičiausiai dar tęsis tiek, kiek trunka dabartis ir bandymai užčiuopti šiuolaikinio meno pulsą:

„jei jau kartą nesi geras žmogus,
tai gali būt mandagus kiek tik lenda:
dykas darbas, nepadeda,
tik atrodai durnai.“

Žymos:[Bliacha mucha] Mušti musę, Akademija, Alfonsas Andriuškevičius, Aušra Kaziliūnaitė, Beatričė Vanagaitė, Benigna Kasparavičiūtė, Burn, Degimas, Dovilė Bagdonaitė, Evaldas Jansas, Fetišas, Gintaras Grajauskas, Henk Slager, Ieva Paliukaitytė, Inga Lāce, Inside, Karolina Rybačiauskaitė, Karolina Voicechovskaja, Kęstutis Šapoka, Laukinė, meninis tyrimas, Neatsakytasis Q, Pabusti gyvenimui, Palais de Tokyo, Patrick Jolley, psichomagija, Reynold Reynolds, Richard Linklater, Šiuolaikinio meno centras, VDA, VDA Monumentaliosios tapybos ir scenografijos katedra, Viduje, Vilniaus dailės akademija, Violent, Waking Life, Wild, Žiaurumas