Auridas Gajauskas: Žvilgsnis į praėjusią XII Baltijos trienalę iš tarakono perspektyvos

2015/10/30

Rašymas apie XII Baltijos trienalę, deja, iškart paguldo raštą „ant menčių“ ir, kai taip atsitinka, pasijunti kaip apsivertęs tarakonas. Tada viskas, ką jau žinai apie trienalę, ką esi išsiaiškinęs, slenka aukštai virš tavęs tarsi debesys arba Dantės paukščiai rojaus danguje. Visa tai – ne juokai: šią būseną išpranašavo Hélène Cixous straipsnyje „Birds, Women and Writing“. Tiesa, straipsnyje ji komentuoja Claris Lispector rašymą, ir jos tekstas yra ne daugiau nei keliaujanti Haulo pilis, kurios virvės griebiuosi, tikėdamasis atsistoti ant kojų. Deja, tai nėra taip paprasta ir tuoj pat paaiškinsiu kodėl: trienalėje daugybę kartų ardomas ir perstatomas vadinamasis metafizikos namas priklauso daugeliui. Keturios jo sienos – balso, rašto, reikšmės ir prasmės – saugo ne tik tradicinės filosofijos, bet ir savo pasaulį kuriančio žmogaus gyvenimą, o trienalėje šis namas yra perstatomas mažiausiai penkis kartus. Taigi tam, kurio perspektyvus tikslas – parašyti apie trienalę (turiu omenyje, iš tikrųjų parašyti), – gresia tradicinio filosofo, senojo metafizinio namo gyventojo, likimas. Kiekvienas, kuris susikuria perspektyvą ir nusprendžia pagal ją suformuoti vientisą vaizdą, yra toks filosofas arba bent jau jo kaimynas, ir tada jam yra lemta patapti tarakonu, kai namas be jo žinios yra perstatomas į „kažką kita“. Kad tai netaptų dar viena filosofinio prieštaravimo alegorija, pridėsiu (šitaip mąstyti man yra paranku), jog metafizinis namas neegzistuoja, jog tai yra labai sena daiktų santykių sumos sistema, į kurią kadaise pirmasis įžengė visai ne filosofas, o teologas. Taip metafizikos namas tapo kilmingųjų rūmais, kurie kartais buvo laikomi bažnyčiomis. Vėliau visos pastangos keisti ir perstatyti namą virto didelėmis grumtynėmis. Mano gi, kaip apvirtusio (ir aptirpusio) tarakono, problema ne ta, kad jis buvo perstatytas pagal daugybės menininkų sprendimus (o kaip jūs manote, kodėl filosofai beveik nesilanko šiuolaikinio meno parodose?), bet namo pastatymo priešistorės atmintis, kitaip tariant, laiko, kai susidūrė dykumos kaitra ir atogrąžų miškų lietus, kai chaosas užsibaigė ir tapo likimais. Ši beveik teologinė atmintis neišvengiamai atvedė daugybę mūsų į namą, kurio naujosios statybos beveik absurdiškai pavertė (o tai reiškia – apvertė) mus tarakonais. Teisybę pasakius, šitaip rašomas tekstas vis tiek sverdėja ties senamadiškos alegorijos riba, bet, tikiuosi, kad šį kartą nebeabejotinai žemiška mūsų prigimtis tai atsvers.

Penki nauji namai? Ne, jų daug daugiau. Viena šalia kitos rikiuojasi ant parodos grindų išspausdintos pavardės, dar daugiau jų lūkuriuoja prie mano jaukumo durų, o aš jaučiuosi puikiai, nes į mano (tarakono – barata, brz.) matarojimą kojomis tuoj pat atsakoma nuostabiomis praeities dulkėmis – daugybe nebereikalingų medžiagų iš Šiuolaikinio meno centro sandėlių ir koridorių; jos tuoj pat virsta parodos architektūra ir tarsi feniksas (!) iš pelenų aš pradedu kelionę jos paviršiumi, nusižengdamas visoms gravitacijos taisyklėms. Sunku patikėti, bet šios dulkės – mano tikrieji namai ir aš pats: mes dar visai naudingi. Ar tik ne dėl mūsų Bruno Latouras „Laboratorijos gyvenime“ nusprendė nerašyti apie šiukšlių dėžę? Dulkės kvepia įsisenėjusiu prakaitu, net man vos įžiūrimos leisgyvės bakterijos cypia, reikalaudamos savo šeimininkų dėmesio. Jų čia nei kvapo, mes visi – ir dulkės, ir aš, ir bakterijos – plūduriuojame ore tarsi po didžiojo sprogimo, kurį vejasi paslaptingos žmonių imperijos mašinos. Taip, Gilles’is Deleuze’as, dabar prisimenu: taip jau buvo. Norėčiau vėl užlipti ant jo seno, pavargusio, ligoto kūno paviršiaus, kad pakartočiau tą nepaprastą skrydį, kurį patyrė mano gentainiai, jam nusipurčius jaunystės varžtus ir išprotėjusių daktarų gydymo mašinas. Taip, dulkėse pilna ligos, o aš visai neprastas parazitas, mano kojos šauniai prie jų pritampa ir, jei ne bakterijų cypimas, kuris tiesiog ėste ėda ir klausą, ir orą, mano puikiesiems dulkių rūmams suteikdamas tai vieną, tai kitą pavidalą, tikriausiai galėčiau vėl tapti žmogumi. Bet aš ne žmogus, o čia – ne dykuma. Aukštomis kolonomis judu toliau, neriu į tamsą, lendu pro siaurutėlius plyšius, prisikvėpuoju spiegiančių bakterijų tiek, jog pradedu švytėti tarsi esmė (arba jonvabalis) – kad tik nenuvilčiau kokio fenomenologo! (Kad tik nepavirsčiau žmogumi.) Bet viskas gerai – uoslę pasiekia svaigus kačių šlapimo kvapas, jis traukia mane nežemišku greičiu. Prasideda jonizacija, dulkės lydosi, virsta plazma. Koks keistas jausmas – judėti per ekraną kaip rūką ir kojų dantukais patirti kažką panašaus į žmogaus odą. Iriuosi per tą plazmos pelkę tarsi blusa, aplink kvepia šlapimu, ieškau to kūno, tos M. K. Čiurlionio sapno uolos, kuri taip traukia į save, kad visa kita, net aukštai slenkantys atsakomybės dulkių debesys, nebėra svarbu. Pagaliau jau matau: sportinė žalia mašina suka žiedus, rankos moja tarsi plaukdamos kajaku, ir aš prakaito lašais nuteku ekrano paviršiumi, dar spėju žvilgterėti aukštyn, kur liko dvi smalsios nosies skylutės, ir krentu seilių čiurkšlėmis į juodą platų, guminį garso kolonėlės dugną.

Jau galiu vaikščioti po ekranus tarsi jonų ežerus. Dulkių rūmuose, kuriuos žmonės vadina „Išradimu“, jų suskaičiavau net septynis. Mano paskutinis susidūrimas nebuvo labai sėkmingas, vos nepaskendau, bet jei žvilgsnis, kaip sako nusivylęs J.-L. Godard’o herojus, iš tiesų mirė, tai gal todėl, kad aš gimiau? Galėčiau, tikrai galėčiau, pagavęs dulkių ir jonų sūkurinį vėją, tarsi čiuožikas arba gyvatė keliauti vaizdo ežerų paviršiais, kristi akmeniu net į patį giliausią dugną, įsisukti į traukinio ratų bildėjimą, be galo be krašto ropoti Tėvo Stanislovo liturginių rūbų kolekcijos žemėlapiu, laipioti dar šiltais meilės patalų kalnais ir gal net skristi, užsilipęs ant drono kameros akies, virš patafizikų stovyklos. Štai iš kur mano jėga – tam tikra, labai subtilia prasme man visa yra atsakomybės dulkės – net ir medija, kuri užfiksuoja ir išskleidžia pasaulį jo gyventojams tarsi naujos dienos dangų. Parodą lydintis Annick Kleizen straipsnis pasakoja apie iš dangaus krentančius miškus ir man atrodo, kad daugybės perspektyvų kritimas ir skaidymasis yra vienintelis dalykas, kuris gali paleisti metafizinį namą pjuvenomis, jį supūdyti ir vėl išauginti kaip naują, pilną nesuskaičiuojamų prošvaisčių ir perspektyvų pasaulį. Bet pasakyti yra lengviau nei suprasti, o kad suprastume, reikia įsiklausyti. Jau seniai bakterijų cypimas virto kažkuo kitu – priešais mane, tyliai tarsi tariamų žodžių aidas sukasi traukinio ratai, kuriems sustojus, vienas po kito pasirodo naujutėlaičiai, blizgantys, miestelio „Vekovka“ gyventojų rankose nešami buities daiktai. Netrukus traukinys vėl pajuda, bet dabar jo sukelto žodžių aido išjudinti ratai susijungia į Lietuvon važiuojantį automobilį. Priekinio lango perspektyva primena M. C. Escherio graviūrą „Laukiniai Vakarai“, o man – viskas gerai, iš karto laukiu istorijos pabaigos, kurioje „Onix“ hiphopo blogiukai atskleis Radvilų rūmų muziejaus administracijos nusikaltimus.

Tarakono palytėti XII Baltijos trienalės dirbiniai ir renginiai: Gerlach En Koop „Negali būti dviejų vienodų dalykų, 2012 – Išmesta šiukšlių dėžė“, Andreas Angelidakis „Išradimų (iš naujo) rūmai“, 2015; Gerda Paliušytė „Kelio filmas“, 2015; Mark Raidpere „Vekovka“, 2008; Antanas Gerlikas „Vientisas rūbas“, 2014; Jay Tan „Seilių kolonėlės“, 2015; Wojciech Bąkowski „Sound of My Soul“, 2014; Nick Bastis ir Darius Mikšys „Augmented Sound“, 2015; Robertas Narkus ir Jokūbas Čizikas „Lenktynės“, 2015; Kipras Dubauskas „Liūnas“, 2015; „M comme maladie“ (Gilles Deleuze ir Claire Parnet pokalbio ištrauka); Chris Kraus ir Hedi El Khoti sukūruota leidinių lentyna (knygų rinkinys) ŠMC skaityklai „Tyrimai“.

Viršelio nuotrauka Julijos Tamulevičiūtės, nuotraukoje – Jay Tan, Seilių kolonėlės, 2015

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Leave a Comment