Autorius: Goda Aksamitauskaitė

Nežinau, kas bus, bet kosėkit drąsiai

2015-10-18

Apie XII Baltijos trienalę, vykstančią nuo rugsėjo 4 iki spalio 18 d. Šiuolaikinio meno centre

Aš, kaip dailėtyros anglis, dėl per menko institucinio spaudimo nevirtusi kritikos deimantu, savo kuklia nuomone teigiu, jog dvyliktoji Baltijos trienalė stulbina kitonišku architektūriniu sprendimu, už kurį turime būti dėkingi Andreas Angelidakis, drąsiu kuratorės Virginijos Januškevičiūtės užmoju vienai ant savo pečių nešti „trienalės“ formato svorį ir įdomiais, nebūtinai iš Baltijos regiono kilusių, jame brandintų ar apie jį kalbančių menininkų kūriniais. Siela gieda odes šiuolaikiniam menui žingsniuojant Šiuolaikinio meno centro kone neatpažįstamai dekonstruotomis erdvėmis, kuriose brutaliai esu priversta tai sutikti egzaltuotą savo atspindį 1×2 ar 10×15 (matmenis spėju „iš akies“) veidrodžiuose, tai atsimušti į juodas kolonas ir tarp jų neberasti draugų. Gerai, kad pastarosios bent minkštos, priešingu atveju sumušta galva nebegebėčiau žvalgytis, kaip visgi veikia kultūra. Būtent tokia funkcija (apsižvalgyti, kaip veikia dalykai) deklaruojama įžanginiame parodos katalogo žodyje. Išnaršius įprastai neprieinamus ŠMC užkaborius, paragavus vietoje verdamos fantos ir pasilabinus su atitinkamu kiekiu pažįstamų, galima reziumuoti – kultūra tikrai veikia! Ačiū, Trienale.

O dabar – rimtai. Parafrazuojant maišto prieš lietuvių tautos blaivinimo įstatymus kultūrą propagavusių, tačiau ilgainiui į bromus aplink tą patį ŠMC su alaus skardinėmis rankose susigūžusių paauglių autoritetus: suvedinėdamas asmenines sąskaitas, nesidenk šiuolaikiniu menu, kalbėk vienaskaita. Pvz., meno kritikės Laimos Kreivytės tekste apie parodą [1] ant pjedestalo užkeltas Žygimantas Kudirka trienalėje atsidūrė, atrodo, „draugas-nedraugas“ (asmeninės sąskaitos?) paremtu atrankos principu, arba įtraukti dar XX a. pab. ar kiek vėliau paties ŠMC iškelti ir proteguoti menininkai. Kita vertus, tókios skirtingų sričių intervencijos kitos parodos dalyvės – Zofios Rydet – labai, pavadinkim, tradicinių darbų kontekste, kurie gimė iš prielaidos, jog menininkai nyksta kaip rūšis, tampa pateisinami. Kitaip tariant, pati intervencija, o ne kartais labiau, bet neretai mažiau pavykęs jos rezultatas virsta varančiąja jėga. Menininkai nyksta, menas nyksta, tai, kas šiandien yra meno kūrinys, rytoj jau gali būti kažkas kita, tai, kas šiandien yra menininkas, rytoj jau gali būti kažkas kita ir vice versa – nieko nuostabaus, jog menas būna visai ne menas. Grubiai apverskime kantiškąjį etikos imperatyvą aukštyn kojomis ir gausime šiuolaikinio meno taisyklę: savitikslis tarpdiscipliniškumas yra naujasis kultūros veikimas.

Kaip spjaudytis, taip ir bėgti nuo atsakomybės yra negražu – to mokė tėvai, moko ir menininkė Jay Tan, t. y. moko spjaudytis tik tam skirtose vietose ir kultūros žmonėms leidžia senamiesčio bromų kultūrą be sąžinės graužaties ir etiketo pančių perkelti į parodinę erdvę [2]. Priešingai, nuo atsakomybės bėgti parodinėje erdvėje turėtų būti tabu. Kai paroda yra apie viską (kaip kitaip pavadinti, kai pirmame įžangos sakinyje teigiama, jog parodos kūrinių bendra tema nesieja, bet temų vis tiek gausu), ji galiausiai būna apie nieką, o paantrinimas, jog saitų – gausu, atsiduoda fikcija ir žiūrovo mulkinimu. „Keleto“ trienalės raktažodžių yra net 40 ir provokacijos labui visus juos čia išvardysiu, nes abejoju ar daug kas sąžiningai perskaitė parodos gido viršelį:

murmesys modelis mėnulis seserys poros šventovė švietimas kaip bulvę paskirties keitimas klimato kaita mikroorganizmai biomorfas nenuotaika dalelytė plastikas prototipas balsas baltija seilės migla farmakonas vėl plastikas laukiasi butoh spalvos kursai ballardas onyx šventieji motorai oceans academy of arts baltxploatacija masteliai valiutos begalė gedulas išradimų rūmai praktiškumas operacinė sistema bangos dabar.

Abejoju, ar daug kas sąžiningai perskaitė ir šias teksto eilutes, bet negaliu pykti – siurrealistai savo minčių srautais irgi mėgindavo tam tikros amžininkų grupės kantrybės ribas. Atrasti (sukurti) saitus tarp tiek frazių gali bet kuris, asociatyvumas yra viena iš teisingai funkcionuojančių smegenų sąlygų, tačiau kiek jie yra atgrubnagiškai palikti žiūrovo valiai, kiek – kurti intencionaliai, sprendžia kiekvienas asmeniškai pagal pasitikėjimo kuratoriais ir apskritai menu lygį. Idealiame pasaulyje, Igorio Zabelo nuomone, kuratorių veiklos nereikėtų tapatinti su kūryba: jie įgyvendina projektus, glaudžiai bendradarbiaudami su menininkais, tačiau dėl to netampa bendraautoriais, t. y. atlikdami vien tik kuratorines užduotis (nors gali būti ir išimčių), sugestijuoja žiūrovui vienokį ar kitokį kūrinių suvokimo būdą, vieną iš daugelio interpretacijos pjūvių, plečia diskursą, o ne kuria esamiems eksponatams pridėtines reikšmes [3]. Šis požiūris skamba paradoksaliai, kadangi naujos interpretacijos būtent tai ir daro – kuria pridėtines reikšmes, tačiau, kai joks konkretus pjūvis nepateikiamas (nors jis ir būtų vienas iš daugelio), o tik galybė mažų, formaliąja prasme paroda transformuojasi į Lucio Fontanos paveikslą: paralelūs rėžiai be sąlyčio taškų, kuriuos vienija tik rėmas, tik Centro sienos.

Frazės „ruošiamės kažkam, net jei to nežinome“, „kartais nežinome, kam tiksliai ruoštis“, „nežinome, kas bus“ skausmingai primena anksčiau ŠMC vykusios parodos „Neatsakytasis Q“ konceptą, kuris skambėjo kaip „dar neartikuliuotų, bet jau neatsakytų klausimų“ tyrinėjimas [4], einamuoju metu teigtas rimtu, mąsliu veidu, o atsiradus laiko distancijai aiškintas kaip ironiška prieiga [prie postmodernizmo – aut. past.]. Ruošiasi techninė komanda, ruošiasi organizatoriai, net ir žiūrovai ruošiasi (atidarymo blykstėms arba intelektualiniam kūrinių krūviui – čia jau pagal skonį), o kas išeina, niekas nežino. Vienai temai trienalės kuratorė vis dėlto buvo itin atidi – poslinkiui nuo organiškos iki technokratiškos žmogaus prieigos prie pasaulio arba tų prieigų persipynimui. Kitaip tariant, kvestionuoti pavienis žmogus (kaip gyvūnas ir asmenybė), žmonių grupės (kaip praktinių ar mentalinių praktikų vienijamos bendruomenės) ir jų kontaktai su gyvąja bei negyvąja gamta. Grįždama prie anksčiau išsakyto teiginio, nusprendžiau, jog Baltijos trienalė net neturi ambicijų pristatyti meno. Tendencingas šiuolaikinio meno pasirinkimas yra nebebūti menu, o gręžtis į iki tol svetimomis buvusias disciplinas – biologiją, fiziką, ekonomiką, mechaniką, ekologiją ir kt. (nekalbu apie tai, jog Michelangelo nuo jaunystės domėjosi medicina ir pats atlikdavo skrodimus, norėdamas kuo tiksliau išstudijuoti žmogaus anatomiją, kad vėliau piešiniuose panaudotų žinias). Kūriniu tampa data, medžiaga, tyrimas – savotiškas postreadymade’as, t. y. darbas nemeno srityje, ypač bendradarbiaujant su išvardytų „svetimų“ sričių institucijomis, yra absoliučiai priklausomas nuo jo atlikimo/veikimo konteksto. Tai sėkmingai suvokė ir įvykdė Nomeda ir Gediminas Urbonai projekte „Zooetika“, kuris Kauno technologijos universiteto laboratorijoje veiktų kaip grybienos auginimo eksperimentas, tačiau perkeltas į ŠMC savo struktūron įtraukė micelio [5] ir „psichotropinio namo“, atėjusių iš mokslinės fantastikos, idėjas. Įprastai galerijos lankytojas neitų į universitetą ar gamyklą stebėti kitos disciplinos procesų, o ir kažin ar jį ten lengvai įleistų, taigi šia prasme trienalė įgauna mokslo populiarinimo renginių pobūdį, ne veltui akcentuojama edukacija.

Atidarymo dieną rūsyje ant grindų pasitikusi bala (Kipro Dubausko vandenženklis), kurią daug kas palaikė trūkusio vamzdžio padariniu, netyčia atvedė prie Slavojaus Žižeko. Alfredo Hitchcocko filmų kontekste pastarasis pasitelkė ne itin subtilią klozeto metaforą: žmogus pačiame buitiškiausiame kasdienybės patyrime, spausdamas vandens nuleidimo mygtuką, tikisi, jog ekskrementai dings iš jo kasdienybės į kitą – chaotišką, nieko bendro su mirtingumu ar pačiu gyvenimu, estetika neturinčią, slopinamą realybę. Didžiausias siaubas ištinka tuomet, kai nuleisti vandens nepavyksta ir toji dimensija įsiveržia į mūsiškę. S. Žižekas šį procesą prilygina ėjimui į kino salę, kai juodame ekrane – klozeto inde – žiūrovas laukia filmo pradžios, kurio magiškas kinematografiškas spektaklis yra skirtas suklaidinti žiūrovą ir paslėpti faktą, jog iš tiesų jis žiūrį į nenusileidžiančius arba grįžtančius ekskrementus. Dailės lauko vartotojas į galeriją galimai eina irgi būti apgautas tarpdisciplininio, spekuliatyvaus meno spektaklio. Psichoanalitikai pasakytų, jog tai jokiu būdu nėra blogai – susidūrimai su kitais (pa)sąmonės lygiais atlieka diagnozes. Vis dėlto Baltijos trienalė tokiai interpretacijai nelabai pasiduoda, greičiau primena žaidimą, žongliravimą frazėmis, apie tai užsimena paskutinis gido įžangos sakinys: „Ši paroda – kvietimas pamatyti visa tai, kol dar galima, ir išsibandyti įvairiausius dalykus – tiek menininkams, tiek žiūrovams.“ Pamatyti ir išsibandyti visa yra neįmanoma. Taip pat kuratorei, jos pačios žodžiais tariant, aprėpti tokią temą neįmanoma.

Baigiant verta pacituoti maždaug I a. per. Kr. II pusės poetą Marcą Valerių Martialį: „Keturis, Elija, tu dantis, menu aš, turėjai. / Kosint iškrito tau du, antrąkart kostint – vėl du. / Drąsiai galėsi dabar sau kosėti ištisą dieną: / Nieko neras kosulys trečias burnoj tavoje.“ Eina lankytojas į ŠMC kartą, antrą ir vis po iškritusį dantį parsineša, o trečią kartą vis tiek eina – iš įpratimo, – bet nebesitiki nieko parsinešti. Kultūra tikrai veikia, tik jau kitoje plotmėje – socializacijoje ir neblėstančiai madingai trinant ribas. Ačiū, trienale.

[1] Laima Kreivytė, Rūkų rūkai ir revoliucinė architektūra XII Baltijos trienalėje, in: http://vz.lt/laisvalaikis/akiraciai/2015/10/09/ruku-rukai-ir-revoliucine-architektura-xii-baltijos-trienaleje.
[2] Jay Tan, Seilių kolonėlės, 2015.
[3] Igor Zabel, Exhibition Stratégies in the Nineties: A Few Examples from Slovenia, in: http://www.worldofart.org/english/98/98zab2.htm.
[4] Iš parodos aprašo, Neatsakytasis Q, 2014 rugsėjo 18 – spalio 19, kuratoriai: Auridas Gajauskas, Monika Kalinauskaitė, Audrius Pocius, in: http://www.cac.lt/lt/exhibitions/past/14/7288.
[5] Micelis – nežemiškos kilmės, parazituojanti ir kolonizuojanti gyvybės forma, galinti kanibalizuoti kitas kultūras ar materijas, sukurti hibridus ir sudaryti naujus tinklus ir darinius, panašius į „ateities plastiką“, XII Baltijos trienalės gidas, p. 11.

Viršelio fotografija teksto autorės

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,