Auridas Gajauskas: Empiriko užsispyrimas ir atsargumas

2016-09-09

Apie filosofijos savaitę Performatyvaus meno forume (PAF) Prancūzijoje. PAF Vasaros universiteto renginiai vyko nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki rugsėjo 5 d.

Sakykime, kad viskas buvo iš tiesų taip, kaip dabar pradedu pasakoti. Aš nesupainiojau šiaurinio Hagos paplūdimio kopų su šerpos genties kaimais Himalajų kalnų šlaituose, nepasiklydau naktį ir manęs visai nevedė nematomas siluetas personos, kurios kažkada nemylėjau aistringai ir pakenčiau tik sukandęs dantis; mes nestovėjome ant kalvos virš jūros ir nematėme virš miesto atplaukusių septynių didelių, besileidžiančios saulės nutviekstų apvalių debesų; ji man nepasakė, kas iš tikrųjų svarbu, po to, kai slaptame paplūdimyje kriauklėmis aplipusios ir nuospaudomis nepadengtos mano pėdos pasiekė palapinę; ir aš nesapnavau sapno, kuriame sena pardavėja man davė dvi česnakų galvas apsiginti nuo kas rytą čia pasirodančių mėlynskvernių ir storų nuogalių. Aš visai neskubėjau išvykti iš Hagos ir tuo metu tikrai jau buvau pamiršęs, kad būtinai reikia parašyti kokį nors tekstą apie meną ir dialektiką, kuri kaip tona Georgo Hegelio filosofijos knygų kaskart nukrenta ant istoriją bandančio pakelti proto, vos tik jis pastebi panašų į jau matytą kūrinį. Buvau tai tikrai pamiršęs savo ypatingu gebėjimu pamiršti, bet kartu prisiminti, panašiai kaip gerai išmokęs nardyti paauglys, grimzdamas gilyn, vis tiek instinktyviai pamena, kokiame gylyje liko virš jo galvos toli išsikišęs lieptas valčių prieplaukoje. Kaip pamiršti ir vis tiek prisiminti, palikti virš savęs pavojų kaip svarbiausią saugumo elementą, kai kaskart kylant viršun, į liepto ar į valties dugną – kas ten bebūtų, – matysi jį gražiai aplipusį žolėmis ir kriauklėmis, švytintį saulėje? Pasiklysti lengva. Panašiai man atsitiko su dialektika ir, teatleidžia man skaitytojo protas (tona knygų), negatyvumo samprata, kuri yra vidinė matematikos logikai ir kuri man pasirodė įdomi kaip išeitis iš pavojingos dialektikos. Dabar neimsiu aiškinti, kad toji negatyvioji samprata, kurią visai dailiai aprašė, jei neklystu, dar gana jaunas prancūzas, turbūt vieninteliame jo paskelbtame straipsnyje, iš tiesų yra svarbiausia mįslingo pasąmonės ir sąmonės (bei subsąmonės) santykio sritis. Neplėtosiu ir to, kad ją laikau ontologijos širdimi, kad ji iš tiesų skyla ir kad vienintelis protingo idealisto tikslas yra ją apsaugoti dantimis ir nagais, nesvarbu, kiek tai kainuotų. Taigi aš neabejoju dėl to, kad šiais metais Performatyvaus meno forumo (PAF) filosofijos saloną paslepiantis skėtis „The stubbornness of the empirical“ yra išmintingas sprendimas apsaugoti idealizmą, nes vienintelis pavojus, kuris tokiam empiristiniam idealistui negresia, tai prisirišti prie abstrakcijų, kurios nesunkiai gali jį nuvesti gyvenimo ir mokslo santykio bei dar blogesnėn – bet čia jau kaip pažiūrėsi – painiavon. PAF filosofijos savaitėje aš neradau socialinio teatro (ir spektaklio visuomenės), arba jis man pasirodė miręs – kaip kažkada vienas pažįstamas kartu su manimi ir svajojo senojoje Graikijoje; juk kam reikalingas teatras, kai aišku, kad vaidmuo yra sąlygotas išminties ir žinojimo gėrio, kurio labiausiai trokšti? Arba: kam teatras, jei keliaujančio signifikato ženklas vienas kabo virš visos vienos fluidiškai gyvenančių narių bendruomenės?

Pelno nesiekiančią organizaciją Performatyvaus meno forumą 2006 m. įkūrė teatro režisierius Yanas Ritsema, kuris ir dabar yra jo direktorius. Kiekvienais metais veikiantį PAF Vasaros universitetą sudaro keturios – filosofijai, šokiui, kinui ir garsui – skirtos savaitės. Anksčiau prie filosofijos savaitės yra prisidėjusios tokios žvaigždės kaip Ray’us Brassier bei Alainas Badiou. Šiais metais renginyje buvo perskaityta penkiolika pranešimų.

Pagrindiniai savaitės teoretikai Lucie Mercier ir Sami Khatibas perskaitė keturis pranešimus. Mercier orientavosi į Michelio Serreso tyrimus, skirtus Gotffriedo Leibnizo „Monadologijai“ (1714) ir pačiai Leibnizo filosofijai, o Khatibas nebuvo toks abstraktus ir dėmesį skyrė šiuolaikinėms kapitalizmo studijoms, daugiausia remdamasis Jacques’o Lacano psichoanalize. Kiti pranešėjai ir pasyvesni dalyviai buvo universitetus metę arba studijas tęsiantys doktorantai ir disertacijas apsigynę jauni mąstytojai arba laisvi menininkai-mąstytojai. Pranešimų temos daugiausia buvo susijusios arba personaliai, arba profesionaliai (disertacijos tyrimo tema) būtinomis filosofijos problemomis. Visų kalbėtojų perspektyvos šia prasme sutapo, skyrėsi tik prieigos prie temų ir problemų aktualizvimo būdai. Jei PAF filosofinėje savaitėje reprezentatyvumas nebuvo labai svarbus (pranešimai ant rašomosios lentos, esančios vestibiulyje, dažnai neturėjo pavadinimų, jų autoriai buvo pažymimi tik vardais), tai pranešimų prezentatyvumas galėtų būti palygintas su Takeshio Kitano filmo „Takeshis’“ (2005) į struktūrinę scenografiją įvilktu epizodu, kuriame naktį tarp bėgių vienišas herojus/autorius šokdamas pasitinka atvažiuojantį traukinį (save kaip pranešimą). Kiekvienas pranešimas buvo labiau įvykis negu akademinį formatą atitinkantis prisistatymas, o atlekiančio „lokomotyvo“ pasitikimas galiausiai įvykdavo kolektyviai.

Šiame straipsnyje nemėginsiu aptarti visų girdėtų pranešimų. Dėl jų personalinės ir bendra-žmogiškos svarbos pasirinkau tik du. Šiuo metu doktorantūros studijų ieškantis Austinas Grossas pranešime „Diskurso neutralizavimas“ kalbėjo apie filosofo ir filosofijos atsitraukimą nuo meninio turinio. Pagrindinė „atsitraukimo“ arba „neutralizavimo“ aplinkybė – industrinės meno produkcijos gamybos kritika – buvo atlikta remiantis gana pasenusiomis (nors ir nesenstančiomis) teorijomis, tokiomis kaip frankfurtietiška ideologijos kritika, klasikinė narcisizmo analizė, projekcinė krikščionybės kritika (pagal Ludwigą A. Feuerbachą). Jų tikslas buvo parodyti meno vietą vartojimo kultūros atžvilgiu. Dėl to šešiasdešimtaisiais ir vėliau Guy Debord’o ir situacionistų išskleista praktika santykyje su menu jo buvo pristatyta kaip vienintelė tinkama. Po to Grossas pristatė Edmundo Husserlio „Idėjose“ ir kitur išdėstytų pastabų santrauką apie garso ir informacijos santykį. Problemos esmė tokia: klausant kalbėjimo arba kitaip per jusles įsisavinant informaciją, nepriklausomai nuo jos turinio garsas pasiekia klausytoją. Kitaip tariant, kuo labiau informacija yra susijusi su jusliniu perdavimu, tuo labiau ji yra įsisavinama už (arba „kitoje pusėje“) aktyvaus jos suvokimo ribų. Tačiau mes kalbame ne tik apie klausą ir konkretų, pavyzdžiui, tyčinį klausos pažeidimą, bet ir apie kitas informacijos šaltinių formas, pavyzdžiui, tekstą, kurio narciziniai, autoriniai ir kitokie aspektai nėra filtruojami (plg. akademinis tekstas turi nuorodas). Taigi su informacijos perdavimu atsirandanti tarša niekur nepradingsta, ji virsta, pavyzdžiui, nauja tapatybės ir gyvenimo dalimi bei juos sąlygojančiais santykių kontekstais. Galiausiai Grosso atsargumas yra sokratiškas, jis reikalauja tiesos, išjungdamas arba neutralizuodamas diskursų kontekstus, kurie yra tikrieji (sakykime, parazituojantys) informacijos šeimininkai. Nors Grossas rėmėsi šiuolaikinio meno atžvilgiu ribotu žinojimu apie realybę, jis turėjo suformuotą tikslų žinojimą apie egzistencijai kylančius pavojus. Kitaip tariant, problema išlieka reali, nes tik iš egzistencinio atsargumo perspektyvos galime įvertinti kada, kur ir kaip atsiveria zona, kuri priklauso psichoanalizės kompetencijai, kuri yra tikroji hibridinių santykių, kvazi-objektyvių darinių bei juodosios rinkos teritorija.

Kitas su atsargumu susijęs pranešimas „Personalinės ontologijos“ perskaitytas Corin Ward. Ji paliko vieną Britanijos universitetą, kuriame dėstoma filosofija priklausė analitinei tradicijai; pranešime ji nurodė nusivylimo ja priežastis. Svarbiausiomis Ward išskyrė betikslį (net į depresiją genantį) racionalių problemų dauginimą sąmonėje-savyje, o taip pat prasmės tikslo praradimą. Savo pasakojime, remdamasi Ludwigu Wittgensteinu ir Immanueliu Kantu, ji kritikavo vakarietišką racionalumą ir visą dėmesį paskyrė emocijos ir prasmės tankumo analizei. Pranešimo problemos esmę sudarė fenomenalaus ir nominalaus pasaulių kontradikcija. Kanto fenomenalus arba mąstymu pasiekiamas pasaulis yra uždaras savyje, o nominalus priklauso absoliutui; toks pasaulis pasiekiamas juslėmis. Vis dėlto judviejų perskyra taip pat yra racionali ir dualistinė. Tai, kad patirtimi, svajonėmis ir net kalbėdami (arba ypač kalbėdami, mokydamiesi), mes paverčiame nominalų pasaulį fenomenaliu galiausiai reiškia, jog savo jusliniam gyvenimui sukuriame tai, kas yra jo „už“ (behind): į jį patenka mūsų juslinis gyvenimas, planavimas ir visa, kas toliau remiasi šiuo presuponavimu. Galimybės erdvė taipogi yra presuponuojama, ištraukiama iš mūsų racionalumui koherentiško juslių (ką savaip patvirtintų ir neuromoksliniai tyrimai) žemėlapio. Tai veda prie įvairių problemų, pavyzdžiui, teisingumo sampratos, turinčios aprėpti racionalaus nuosprendžio galimybę, susijusią su eksterminacija bet ko, kas yra įskaičiuojamas/pažįstamas kaip „kitas“. Taigi, anot Ward, „liaukimės stumti žmoniją anapus žmonijos pajėgumų“. Taip pranešimo autorė pasirenka begalybės inversiją. Jei prasmė negali būti be galo erdvi, galbūt ji galėtų būti be galo tanki? Tai nauja priešprieša apgalvoti beprasmiškumą ir racionalistinš žmogaus ribotumą begalybėje. Prasmės tankumo idėja yra glaudžiai susijusi su įvykiu, kurio įgyvendinimas jau yra ne filosofijos, bet praktikų, pavyzdžiui, socialinių pagalbų, reikalas. Prasmė yra neatsiejama nuo egzistencijos prasmingumo, o tai jau asmeniškai svarbu. Tačiau, kaip toliau rašo Ward, „viena forma ar kita, žmonės tikriausiai sutiks, kad, jei žmogaus arba ne-žmogaus kančia ir orumas negali būti svarbūs, tai niekas nebegali“.

Štai jums du pranešimai, kurie prasmės požiūriu yra toli vienas nuo kito, tačiau kartu – esmingai susiję. Corin kvietimas nestumti „žmonijos anapus žmonijos pajėgumų“ galėtų būti skirtas Grossui, o taip pat ir skatina mąstyti. Pirmoji PAF Vasaros universiteto savaitė, skirta filosofijai, pastatė ją į tą poziciją, kurioje susikerta akademinis tikslumas, personalinis filosofijos poreikis, kolektyvinė atsakomybė, svajonė rašyti didžius veikalus bei išlikti plačiai atsimerkus priešais „žmogaus ir ne-žmogaus“, taigi, „žmogiško“ ir „nežmogiško“, kančią.

Toliau pateikiu nedidelį sąrašą knygų, kurių skyriai ir puslapiai buvo nurodyti pranešėjų kaip būtini šaltiniai jų tyrimams suprasti, arba kaip tokia literatūra, kuri daro didesnę įtaką šiuolaikiniam dalyko pažinimui. Pirmiausia tai Khatib dažnai cituota Tomšičo Samo studija „The Capitalist Unconscious“ (2015), Wernerio Hamarcherio „Lingua Amissa: The Messianism of Commodity-Language and Derridas Specters of Marx“ (1999), Jeano-Josepho Goux „Symbolic Economies: After Marx and Freud“ (1990). Iš Mercier pusės buvo remiamasi Richardo Serreso „The Origin of Language’, in Hermès, Literature, Science, Philosophy“ (1982); trumpu Serres tekstu „Transdisciplinarity as Relative Exteriority“, leidinyje „Theory, Culture & Society“ (2015), Vol. 32(5–6); „Le système de Leibniz et ses modèles mathématiques“ (1968); Leibniz veikalu „The Monadology“ (1714). Kiti autoriai nurodė Davido Hume’o „A Treatise of Human Nature“, (1739); manifestinį Alexius Meinong tekstą „The Theory of Objects“ (1904) ir įvairius kitus tekstus.

Tačiau ne visi pranešėjai iš anksto nurodė jiems svarbius šaltinius, daugelis juos nurodydavo pranešimų metu, galiausiai šaltinių buvo tiek, kad jie sudarė didumą svarbiosios filosofijos istorijos. Vienas iš dažniau cituojamų ir minimų, buvo išreikštas, pavyzdžiui, konkrečiais Lacano seminarų skaičiais. Šalia pranešimų buvo surengti kolektyviniai Johano Gotfrydo Herderio bei Friedricho von Schilerio skaitymai, per tekstą apie universalios istorijos prigimtį ir vertę padėję atidengti išskirtinę filosofijos kultivavimo plotmę.

 

 

Fragmentai iš 2016 m. PAF Vasaros universiteto renginių. Nuotraukos PAF draugijos.

Žymos:Alain Badiou, Austin Gross, Corin Ward, Edmund Husserl, Gotffried Leibniz, Guy Debord, Immanuel Kant, Jacques Lacan, Lucie Mercier, Ludwig A. Feuerbach, Ludwig Wittgenstein, Michel Serres, PAF, Performatyvaus meno forumas, Ray Brassier, Sami Khatib, Yan Ritsem