Autorius: Laurynas Katkus

Mes pažadam tau meną II (2016 remix)

2017/01/30

PROTOKOLAS NR. 6C

Tobulas performansininkas būtų kaip karalius Midas – ką jis paliečia, tas išsyk virsta menu.

Kaip ir karalius Midas dėl šito unikalaus sugebėjimo jis neilgai teišgyventų. Kuo daugiau aplinkui meno, tuo didesnis nemeno, tikrovės, autentikos poreikis. Juk jeigu nebelieka skirties, jeigu viskas tampa menu, tuo pat metu niekas nėra menas. Arba kitaip – niekas yra menas.

Čia prašosi paralelė su fotografavimu, kuri juo artimesnė, nes fotoaparatas daugeliu atvejų yra performanso gyvybės kiaušinis. Jei anksčiau nuotrauka žmogų, kraštovaizdį, iškilmę, akimirką įamžindavo, tai dabar ji tapo greičiau užmaršties instrumentu. Kiek turistinių įžymybių, draugų, giminių, o ypač – vaikų, kiek akį patraukusių balkono pynučių, debesų, kiek išsišiepusių asmenukių per valandą nutraukiama vidutiniame Europos mieste? Dešimt tūkstančių? Šimtas tūkstančių? O kiek – Romoje?

Štai jis, gide matytas įžymus paveikslas/skulptūra/pastatas. Oplia, jį nupyškinsiu ir varysiu toliau. O atidžiau apžiūrėti? Paskui… kai grįšiu namo… Na, gerai, padarysiu dar porą fotkių kitais rakursais. Su savim ir su bendrakeleiviais. Atmintis didelė, nereikia trinti. „Ir užmarštis laikoma atminty“, „Išpažinimuose“ rašė Aurelijus Augustinas. Mįslingas teiginys šiame kontekste pasidaro truputį aiškesnis.

Skaitmena žiauriai pasityčiojo iš Susanos Sontag reikalautos „atvaizdų ekologijos“. Galima numatyti, kad netrukus kiekvieno žmogaus gyvenimas bus fiksuojamas fotoaparato ar videokameros masteliu vienas prie vieno, ir Walterio Benjamino kadaise postuluota kiekvieno dirbančiojo teisė į atvaizdą bus galutinai įgyvendinta. Tik klausimas, ar Benjaminas tuo apsidžiaugtų; nes neaišku, kas tuos vaizdus žiūrės, išskyrus patį juose atvaizduotąjį? Žmonės, gyvenimą praleidžiantys stebėdami savo gyvenimo atvaizdus – kaip Narcizas prie šaltinio, kaip save ekrane medituojantis Nam June Paiko Buda.

 

100_1643

Ar šitas gatvės vaizdelis, kadaise užfiksuotas viename Pietų Europos mieste (ne, ne Romoje), o dabar ištrauktas iš kompiuterio vidurių, yra menas? Kokią žinią jis perduoda? Kas jo autorius – pankelis, žongliruojantis batais? Ar jis šiandien dar prisimena savo meną? Ar autorius – visam tam rėmus suteikęs ir tai įamžinęs fotografas? O gal klausimo apie autorių šiandien jau nebegalima užduoti?

 

VII

kiekvienas

O vis dėlto klausiame, ir dažnai. Man atrodo, kad performansas, savo meninėje praktikoje iki minimumo sumažindamas žmogiško gebėjimo, amato, kurį graikai vadino techne, procentą, tuo pačiu judesiu nepaprastai iškelia menininko, autoriaus vaidmenį. Nes galų gale jis, menininkas, garantuoja, kad šitas galbūt visiškai įprastas dalykas – arba stipriai šokiruojantis, drastiškas dalykas yra ne kasdienybė, ne kriminalas, o būtent menas. Garsusis užrašas ant Šiuolaikinio meno centro „Kiekvienas yra menininkas, bet tik menininkai tai žino“ gerai perteikia tą sąmoningumo perviršį, kuris ypač būdingas performanso menininkui. (Beje, tai galioja ir asmeniškai: kiek teko sutikti performansininkų, jie išsiskyrė ypač nuoširdžiu ir rimtu domėjimusi meno teorijomis ir filosofijomis (tas pats galioja ir šokėjams).)

Menininko sąmoningumas triumfuoja ir socialinėje plotmėje – menininkas yra tas, kuris įžengia į tam tikrą tikrovės sritį, temą, objektą, iki tol laikytą netinkama menui, ir paskui save atsiveda kitus (ypač ryškiai tai matyti didelėse, socialiniu ir ekonominiu požiūriu stabiliose ir išsidiferencijavusiose šalyse – čia performansininkas įgyja „normaliam piliečiui“ nežinomų, įtartinų, bet kartu labai intriguojančių teritorijų žvalgo funkciją). Žmonės tada sako – aha, iš tikrųjų tai menas; bet dėl to, kad jie suvokė pavėluotai, kad jiems reikėjo parodyti, dėl to jie nėra menininkai – ar parafrazuojant ŠMC užrašą – pasakius, nesąmoningi, užsimiršę menininkai.

„Meno genijus“ – Rytų ir Vidurio Europa myli šitą sąvoką, lygiai kaip ji myli sąvokas „spontaniškas“, „autentiškas“. Ir jeigu menininkas pripažįstamas genijumi, jam leidžiama labai daug. Genijaus akivaizdoje žmones apima totalus nuolankumas, ir ji ar jis su publika gali daryti ką tik nori, įskaitant šaipymąsi, kvailinimą, varginimą, skaudinimą ir taip toliau. Ko neiškentėsi vardan meno! Man regis, publiką į performansus įtraukiantis žmogus labai stipriai, bene stipriausiai pajunta galią valdyti – ir ne šiaip įprastą, įstatymų ir tradicijų apribotą administracinę-politinę galią, o mažiausiai formalizuotą, daugiausiai manipuliacijos leidžiančią meninę galią (čia su juo pasilyginti gali nebent teatro ir kino režisieriai). Ši galia, šiais mūsų laikais turbūt vienintelės absoliučios – šiaip ar taip, artimiausios absoliučiai – valdžios skonis gali ir rimtai apsvaiginti. Luisas Buñuelis atsiminimuose rašė apie siurrealistų grupę Prancūzijoje, kuri, pasirodo, buvo nepaprastai autoritariška struktūra, valdoma jokių prieštaravimų nepripažįstančio despoto. Tai ne vienintelis pavyzdys: turbūt kiekvienas menu besidomintis žino istorijų apie uždaras bendruomenes Vakaruose ar ir pas mus, apie performansininkų, aktorių, hipių komunas, kuriose absoliučios meninės laisvės siekis išvirto į absoliučią vergovę. Todėl visai neliūdžiu, kad mano akcija, kur valdymo ir paklusimo santykis buvo stipriausiai išreikštas – Šachmatų partija Štutgarte, – vyko man nedalyvaujant.

 

Sommerfest 2008, Akademie Schlo§ Solitude

V.A.G.O. visiškos lygiavos nebuvo: egzistavo keli lyderiai, kurių autoritetas būdavo pripažįstamas. Tačiau skirtingu laiku ar darant skirtingas akcijas, jie keisdavosi. Nors žinau, kad tuos pačius įvykius žmonės interpretuoja savaip (žr. keturis evangelistus), vis dėlto nemanau, kad čia kalba tik mano selektyvi atmintis. Dar buvo viskam pasirašantys entuziastai; buvo specialių dalykų specialistai, buvo ne visur ir visada dalyvaujantys autonomai, buvo besidomintys, bet savarankišką nuomonę saugantys kritikai…

Apskritai kolektyvinis protas, kolektyvinis elgesys – ne socialinių klasių, o mažų grupelių – labai įdomi tema. Man regis, apie tokius darinius – menininkų, intelektualų, bet ir šiaip glaudžiai susilipinusias, senų draugų kompanijas – nedaug rašyta. Bent jau aš žinau tik vieną neseną knygą, kuri bando tai apmąstyti – Monikos Rinck „Ach das Loveding“.

 

VIII

vamzdis

„Ar tai menas?  Tai juk ne menas!“ – tokius pareiškimus, susidūrus su performansu ar kitu konceptualaus meno pavyzdžiu bent jau Lietuvoje tenka neretai išgirsti. Ir nesakyčiau, kad tai visada yra atsilikimo ar siauro akiračio ženklas (nors dažnai, deja, taip). Bet kartais tokią reakciją iššaukia rūpestis dėl meno likimo,  meno ne kaip  visiškai atskirų gamybinių sektorių, o kaip visuminio fenomeno, į kurį plika akim nematomu būdu susijungia, viena kita veikia ir maitina visos šakos.

„Ar tai menas? –  kitoks klausimas nei „ar tai geras menas?“ Dėl tos pačios savo savybės  – meno sukūrimo sakytum ex nihilo, kai žmogiška meistrystė yra nesvarbi palyginti su  genealia koncepcija ir valia tarti – štai menas!  – performansas atsiduria šalia amžino estetikos palydovo –  akių dūmimo ir šarlatanizmo.  Ir kur jam kreiptis palaikymo, kaip gauti Meno Respublikos pilietybę? Kaip atsiskirti nuo realybės šou ir  „slaptų kamerų“, nuo jutūbo vydžėjų, nuo ekstremalų su GO-PRO ant šalmo?  Man atrodo,  kad šitas klausimas turi neduoti ramybės kiekvienam sąžiningam performansų menininkui (tokį menininką bandžiau pavaizduoti apysakoje „Nakvynė Berlyne“).  Ir gal geriausi performansai atsiranda iš būtent iš šito nerimo?

Aišku, yra ir kitokių, teorinių atsakymų.  „Vadinasi, skiriant meninį atlikimą nuo nemeninio, nei specifinis jo kaip įvykio pobūdis, nei ypatingos pastatymo strategijos, nei galima estetinė patirtis nėra lemiami veiksmai. Ar atlikimą reikėtų laikyti meniniu, ar ne, lemia institucinis kontekstas“, teigia performanso tyrinėtoja Erika Fischer-Lichte. Pasirodo, performanso meną menu paverčia tik institucinis užnugaris. Neitin įkvėpianti, bet, ko gero, tikroviška išvada.

Meno institucijos – vertinančios, atrenkančios, skleidžiančios, ne asmeninėj ir ne skaitmeninėj, o kultūrinėje atmintyje įrašančios – svarbą paradoksaliai paliudija ir kitas nuolatinis motyvas, lydintis performansą Lietuvoje, ir, neabejoju, daugelyje kitų Rytų ir Vidurio Europos šalių. „Ana va,  šis mūsų talentas padarė tai ir tai (supakavo pastatą ar skuptūrą, pratylėjo prie fortepijono ir t.t.), kur kas, gerokai anksčiau už Modernųjį Klasiką (Christo, J.Cage‘ą, ir t.t. ). O,  jei kas tada būtų nufilmavęs, ką jis darė, jei kas būtų paskleidęs žinią!  Bet taip neatsitiko, todėl šiandien ji/s nepelnytai  neįvertintas ir užmirštas…“

Žinia, kad tokių meninių institucijų, kurių žodis būtų autoritetingas pasaulio mastu, Vidurio ir Rytų Europoje iš esmės nėra.  Priežasčių čia ne viena, bet vis dėlto bent jau tiek pat kiek meninės-kultūrinės aplinkybės čia sveria politika ir ekonomika.  Atsidūrėme ne visai ten, kur  norėjome būti, ne Meno Respublikoje, o bankų, ofisų  ir sandėlių zonoje. Reikia kažkaip rasti kelią atgal.

 

PRELIMINARI KOMISIJOS IŠVADA (BE PIRMININKO PARAŠO)

Vis dėlto keletas nuotraukų iš V.A.G.O. akcijų išliko. Matyt, nelyginant Siksto koplyčios prižiūrėtojai sakydami „No foto no video“, nebuvom iki galo principingi; ne visada priešinomės, kai fotografuodavo koks susidomėjęs pašalinis, o gal slapčia to ir tikėjomės?

Vienoje nuotraukoje, kurią šių eilučių autorius turi, bet viešinti dėl tam tikrų priežasčių negali, vaizduojama štai kas:

 

 

Katkaus nuotrauka

Na, nepasiduokime nostalgijos kvaišalams. Ką ši nuotrauka galėtų byloti pašaliniam stebėtojui? Kažkas kažkur vyko, kažkas ėjo į sceną, žadėjo publikai meną, bet tik žongliravo, be to, su dviem kamuoliukais, užsiiminėjo pasekmių neturinčia šarlatanyste…. Žodžiu, nedaug kas.

[tarpas]

O kas lieka po pasivaikščiojimo po du ar tris dešimtmečius? – keletas pasitvirtinusių įsitikinimų.

Pirmiausia, siurrealistinis atsitiktinumo, bric-à-brac metodas, patrauklus, tačiau pernelyg lengvas „skėčio ir siuvamosios mašinos susitikimas ant operacinio stalo“ metodas. Atsitiktinumo deivė Tichė – negailestinga dievybė, ji nė vieno neapdovanoja malonėmis labiau už kitą. Šiuo metodu dirbantis menas, užuot tapęs demokratišku, tampa vienodas, vis nuspėjamiau reprodukuojantis netikėtumo, alogiškumo, nesuderinamų priešybių sudūrimo efektą.

Antra, jei performansai kuriami norint patenkinti „nemedijuotos patirties troškimą“ (anot Donatieno Grau cituojamo Hanso Ulricho Obristo), jie netrunka pavirsti romėnišku cirku arba, kitaip sakant, nuobodžiaujančios hipsterijos užėmimu su visais nepatraukliais šou, inscenizacijos, kalkuliuoto kraujo liejimo ir pan. elementais. Niekas man neįrodys, kad Nitschas, Kulikas ar Abramovič yra autentiški, drąsūs ir „nemedijuoti“ kūrėjai. Ilgametę ir kryptingą jų veiklą pranoksta bet kuris parkūrininko video.

Tuo tarpu „pasaulio per nauja užbūrimo“ (reenchantment of the world) patirtis, kurią pabrėžia Fischer-Lichte, yra nepaprastai svarbi performanso dovana. Apskritai performansas laimi, kai savo tikslu laiko ne „nemedijuotos patirties“ perteikimą, o vaizdo ar metaforos, personažo ar istorijos, o ypač – kaukės ar pokšto sukūrimą. Metafora ar kaukė atskleidžia tiek, kiek ir paslepia; ir publika tada į vyksmą įtraukiama ne adrenalininės prievartos būdu, o kitaip – oriau ir demokratiškiau, ne uzurpuojant burtą, o juo dalijantis. Esu nusistatęs tokį atrankos rodiklį: jei reikšmingas pasakojimo apie performansą elementas yra posakiai „būtinai turi patirti pats“, „neapsakoma ir neperteikiama“, „osom“ ir panašiai, tuomet tokį performansą patirti neverta.

Galiausiai performansas kelia simpatiją tada, kai jis yra „lo-fi“, kai išpažįsta pankišką principą „pasidaryk pats“. Visuotinės šalies glamūrizacijos ir prekinių brendų beatifikacijos laiku šitai yra gyvybiškai būtina alternatyva. Suprantu, kad reikalavimas visiškai atsiriboti nuo institucijų būtų naivus romantizmas, tačiau tai nereiškia, kad joms reikia atsiduoti su visa siela ir kūnu.  Mat „mėgėjiškos“ akcijos nepaslepia aporijos, kuri sudaro žavią performanso esmę – tai panašu į meną, bet nebūtina, tai kratosi buvimo menu, bet kaip tik tą akimirką juo yra.

[tarpas]

Kolegos ir bendražygiai! Atlikau paskutinį savo performansą: rašiau apie Didįjį Performerį, kuris turi visus talentus ir nė vienos kliauties kurį sekti, į kurį persikūnyti trokštu. Kartojau minčių judesius, šokinėdamas po kompiuterio klaviatūrą tarsi „klasių“ žaidime. Varsčiau stalčius, kilnojau senus lagaminus, gūglinau. Pradėjau, užmečiau, vėl pradėjau. Bet vis tiek rašiau ne apie jį. Greitai prasidėjo pievos. Turiu prisipažinti – viskas, ką prirašiau, buvo tik užuolankos, tik negudrūs mėginimai išvengti Tiesioginės Kalbos.

Bet dabar, priėjus iki pačios pabaigos, ar atsitiks koks nors burtas? Ar jis pasirodys, gal  rodytam atvaizde ar pasakotoje istorijoje? O gal ir ne, gal šiaip kur nors kamputyje? Kaip praeivis kelyje, miško ar miesto tankmėj? Tegu ir kaip karalius Midas, jei tik kaip medus! –

 

Viršelio fotografija teksto autoriaus, kiti šaltiniai – T. Piliponis, I. Gelūnas

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,

Leave a Comment