Autorius: Karolina Rybačiauskaitė

Tai nutiko čia, arba kodėl menininkams reiktų išeiti į gatves

2016-11-25

Pirmoje lapkričio pusėje Šiuolaikinio meno centre po „Scanoramos“ festivalio skėčiu pirmąkart buvo parodyta menininko Deimanto Narkevičiaus sudaryta eksperimentinio kino programa „Tai nutiko čia“. Pavadinimas nurodo į britų Kevino Brownlowo ir Andrew Mollo 1963-iųjų filmą, vaizduojantį vienu metu ir asmenines, ir politines airės medicinos sesers Paulinos dilemas II-ojo pasaulinio karo metais nacistinės Vokietijos okupuotoje Jungtinėje Karalystėje. Kodėl vienu metu? Nes labiausiai Paulina norėtų nesirinkti – nei padėti ir priklausyti fašistams, nei būti jų priešininkų pusėje, kadangi visi jie naikina ne tik vieni kitus, bet beveik visus pasitaikiusius asmenis, tarp jų ir jos artimuosius. Filosofas Kristupas Sabolius, rekomendavęs šį filmą „Scanoramos“ žiūrovams, teigė, kad jam tinka teiginys, kuriuo Foucault yra apibūdinęs Deleuze’o ir Guattari „Anti-Oidipą“– tai yra veikalas, skirtas kovoti su mūsų pačių vidiniu fašistu. Man regis, šioje programoje tam skirtas ne vienas filmas ir tai būtų galima laikyti nemažu jos privalumu.

Pristatydamas programą ir į Vilnių atvykusią portugalų režisierę Salomé Lamas, Narkevičius minėjo, kad filmus jis rinkosi subjektyviai, remdamasis asmeniniais pastarųjų metų atradimais. Vis dėlto, jei reiktų išskirti bendrąjį filmų vardiklį, tai būtų visiems jiems būdinga politinė estetika – ne tik tokio pobūdžio naratyvas ar žinutė, bet ir vizualiniai kūrėjų pasirinkimai. Pristatymui pasitelkdamas vieną iš lietuviškosios dailės kritikos tėvų Alfonsą Andriuškevičių, Narkevičius teigė, kad lietuvių menas yra neįgalus būti konceptualus, kadangi politinis dėl sovietmečio įtakos būtinai reiškia konformistinis arba ne, t.y. paklūstantis arba nepaklūstantis primestiems standartams. Manau, kad apskritai politiškai ir socialiai angažuotas menas, sutinkamas ne galerijose, Lietuvoje nėra dažnas, o institucinė jo forma yra tokia atrofavusi ir neįgali, kad neretai sukelia netgi labai problemišką ir kontroversišką efektą. Pavyzdžiui, rugsėjo–spalio mėnesiais Nacionalinėje dailės galerijoje vykusios VšĮ „Socialiniai meno projektai“ organizuotos parodos „Padainuok man labanakt“ atvejis parodė, kad vienos socialinės grupės, t. y. benamių, meno reprezentacija galerijoje ne tik nepadėjo jų integruoti į bendrą socialinę visumą, bet, tik dar labiau objektyvizuodama, padėjo užmaskuoti realias jų problemas, kaip tai padarė, tarkime, parodos gidas „Benamystės žemėlapis“, kuriame benamių buvimo vietos pristatomos tarsi smagus turistinis nuotykis, primenantis Modernaus meno centro Vilniaus kalbančių skulptūrų projektą. Taigi, grįžtant prie kartu nevienareikšmiškai politinės ir estetinės Narkevičiaus filmų programos, galima sakyti, kad ji su kaupu patenkino ilgesį šiuolaikiniame mene pamatyti originalių ambicijų ir tvirtų pozicijų, kurių neretai trūksta ne tik galerijose, bet ir daugelyje kitų vietų, tarp jų ir kino festivaliuose.

Vertindama programos sudarymo konceptualinę pusę, sakyčiau, kad ji būtų buvusi ne mažiau gera, jei būtų rodoma tiesiog režisierės Lamas retrospektyva arba pasirinkti tik geriausi jos filmai. Žiūrovų, sekančių ją nuo pradžių iki galo, tikriausiai nebuvo arba buvo nedaug, o tie, kurie žiūrėjo, pavyzdžiui, pirmuosius ir dar gana mėgėjiškus jos darbus „Namų vaizdo sistema“ (2010) ar „Susidūrimai su kraštovaizdžiu 3X“ (2012), galėjo likti nusivylę. Įspūdžio nepaliko neaišku kodėl programoje „Tai nutiko čia“ atsidūrę, paaugliška romantika dvelkiantys Ievos Epnere „Išsižadėjimas“ (2014) bei „Keturios piramidės briaunos“ (2014). Beje, labai abejočiau „Scanoramos“ sprendimu rodyti ją Šiuolaikinio meno centre, o ne, pavyzdžiui., „Vingyje“, kur programa būtų pasiekusi daug didesnę ir įvairesnę publiką.

Kalbėdama apie įsimintiniausius programos filmus, prisipažinsiu, kad be išankstinio pasiruošimo buvo ne tik labai įdomu, tačiau ir labai sunku sekti prancūzų dueto Jeano-Marie Straubo ir Danièles Huillet „Nesutaikomieji, arba į smurtą – tik smurtu“ (1965) ir „Jaunikis, aktorė ir sąvadautojas“ (1968). Filmai tokie tankūs ir klampūs, kad, būdami achroninėmis kitų kūrinių ekranizacijomis, skendi persidengiančiuose vidiniuose intertekstuose. Kiti mano favoritai, pirmiausia, dėl to, kad pasižymi drąsiomis, daugiaprasmėmis istorijomis ir dokumentikai neįprastais vizualiniais sprendimais yra trys visiškai skirtingi dokumentinio kino darbai – tai Lamas „Niekieno žemė“ (2012), „Eldorado XXI“ (2016) ir Adamo Curtiso „Kartusis ežeras“ (2015).

Pirmajame buvęs portugalų karinio būrio samdinys Paulo de Figueiredo pasakoja apie dalyvavimą siaubingose žudynėse Mozambiko, Angolos karuose ir įvairiose užsakytose konkrečių žmonių žudymo operacijose. Filmo režisierė teigė tyčia pasirinkusi nerodyti vaizdų, nukeliančių į jo pasakojamus įvykius, kad liktų įspūdis, jog tamsioje studijos erdvėje kalbantis Paulo kreipiasi būtent į žiūrovą ir kaip tik jam vienam atlieka savo išpažintį. Tokia šiuolaikinė išpažinties versija tęsia Foucault išskirtas krikščioniškąsias kūniškąją ir kalbinę savasties pažinimo technikas. Paulo įžodina, fiksuoja ir verifikuoja skirtingus savo poelgių judesius. Pavyzdžiui, kai pasakoja apie tai, kad per vienas Kalėdų išvakares jis tikriausiai nebūtų nužudęs vieno žmogaus su žmona ir vaikais, jei šis nebūtų grįžęs kažko pasiimti iš mašinos. Apskritai žudymas šioje istorijoje prilygsta profesijai. Jeigu anksti pradėjai žudyti, ko gero, tuo užsiimsi ir likusį gyvenimą. Juk nėra lengva pakeisti profesiją, ypač, jeigu jai skyrei nemažai metų. Be to, visuomet žudomi tik tie, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai yra nužudę dar daugiau žmonių, ir manoma, kad blogį įmanoma sunaikinti tik dar didesniu blogiu.

Naujausio Lamas filmo „Eldorado XXI“ (2016) veiksmas vyksta Rinkonandos kasykloje Anduose, Peru. Vaizduose matyti tamsa, purvas, gamtos atšiaurumas ir gyvenimo monotonija, o balsai už kadro daugiausia kalba apie sunkų kalnakasių darbą, laisvalaikį, religines apeigas ir didelį skurdą, kuris juos čia atvedė ir kuris, regis, tęsiasi toliau. Tačiau netgi tokiomis sąlygomis kažkokiu būdu atsiradusi valdžia suranda būdą išnaudoti ir tuos, kurie jau tikrai visiškai nieko neturi. Filmo istorijos tarsi sugrąžina į menamą civilizacijos pradžią, kai aukso mokomasi ieškoti tiesiog uolų gabaluose, o žudymas ir aukojimas dievams neabejotinai padeda užtikrinti, kad aukso ten būtų daugiau.

Curtiso filmas „Kartusis ežeras“ (2015) šioje trijulėje man įdomus mažiausiai, tačiau vis tiek vertas dėmesio. Jame daugiau nei kituose dokumentiniuose filmuose manipuliuojama vaizdais – archyvine medžiaga, televizijos reportažais, vaidybinių filmų ištraukomis, o visa istorija pasakojama tik vieno autoriaus lūpomis. Curtisas filme bando parodyti terorizmo priešistorę,  JAV ir Afganistano konflikto priežastis, tačiau jam taip ir nepavyksta iki galo „demaskuoti Vakarų pasaulio vaidmens jame“, kaip teigiama filmo anotacijoje. Jis tiesiog pasiūlo dar vieną, ne mažiau subjektyvią istorijos versiją, parašytą būtent iš Vakarų pasaulio perspektyvos. Galbūt dėl to kaltas jau pradžioje minėtas dažnai kontroversiškas politinės reprezentacijos efektas? Nepaisant to, vertėtų pasveikinti organizatorius už šią programą, o menininkus pakviesti dažniau išeiti į gatves…

 

Viršelio fotografijoje fragmentas iš Salomé Lamas filmo „Niekieno žemė“ (2012) © Viennale.

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,