Jansas Evaldas
„Laisvė kurti“, 2011, 67 min., HDV
Šis dokumentinis filmas pasakoja apie įkalinimo įstaigose kuriančius kalinius. Režisierius įsiklauso į kalinių istorijas, kuriose susipina gyvenimo klaidų, bausmės ir kūrybos, kaip savotiškos laisvės formos, leitmotyvai. Pasaulį rodydamas kalinių, arba socialinio dugno, akimis, Jansas perkelia žiūrovą į tokį kontekstą, apie kurį paprastai nieko nenorime žinoti – pavaišina viso metro formatu tirštos, specifinės, kontroversiškos tikrovės doze, nesupakuota į blizgančius ideologinius popierėlius, neperšančia vienos tiesos ir iš anksto paruoštų atsakymų.
kinopavasaris.lt
„Sound Track“, 2009, 40 min., HDV
Šis dviprasmis muzikinis dokumentinis filmas fiksuoja kūrėjo idealaus garso takelio paieškas savo filmui. Kadangi įtraukia nemažai skirtingų muzikantų, kompozitorių, prodiuserių ir kritikų, filmas tampa neįvardyta ode kylančiai Lietuvos muzikos scenai. Paieškos priveda prie negalėjimo išsirinkti iš daugybės skirtingų variantų, todėl vienintelis tinkamas garso takelio pasirinkimas – tai visas filmuojant įrašytas ieškojimo kaip proceso garsas.
„Trys viename“, 2008, 5 min. 46 sek., HDV
Karpomos nuogų moterų nuotraukos, nelaimingo neurochirurgo balsas, orų mergaitė rodo į išdidintą smegenų paveikslą. Vaizdas ir garsas susilieja ir kelia daug klausimų bei įvairių interpretacijų. Šis videodarbas – tai šiuolaikinio žmogaus maišaties jo smegenyse atspindys, ironiškas popkultūros ir jos kritikų atvaizdas.
„Būti išstatytam“, 2006, 11 min. 20 sek., DV
Filmas pasakoja apie žmogų, apsvaigusį nuo grandiozinių Vilniaus kultūrinės plėtros vizijų, įvykdžiusį menamą nusikaltimą ir tapusį psichoneurologinio pensiono gyventoju. Dokumentinius kadrus ir suklastotos dokumentikos fragmentus vienija mikčiojančio herojaus istorija.
lrytas.lt
Menotyrininkas apie…
DAR KARTĄ APIE GYVENIMO TIRŠTĮ
Paauglystėje Sovietų Lietuvoje, Naujamiesčio ir Senamiesčio gatvėse, su draugais žaidėme pankus. Mūsų priešai buvo „montanos“. Gerdavome alų, o nuskeltas butelio kakliukas – „tulpė“ – buvo pirmas ginklas susidūrimuose. Evaldas Jansas į mūsų šiuolaikinio meno sceną XX a. 10 deš. pirmoje pusėje įsiveržė įspūdingai, su visa nevaldoma jėga, tarsi enfant terrible. Jis įkūnijo visas „modernistinio“ ekscentriško genialumo klišes ir kartu „postmodernistiškai“ meistriškai jas išnaudojo (juk pats prasitarė, kad lankė dramos būrelį) bei griovė. Taigi, sužeisti galinčios „gėlės“ – „puokštė mylimajai“ – nudaužti dažyti buteliai tobulai atitinka šio menininko įvaizdį. Jansas išbandė įvairias sritis: tapybą, objektus, instaliacijas, videografiją, šokiruojančius performansus ir net literatūrą (jo opusas „Odė rutinai“ – bohemiško gatvės gyvenimo manifestas), tačiau visa jėga atsiskleidė (ir sujungė visas sritis) kaip savitos performatyvios videokūrybos meistras. Filmavimo kamera Jansui tapo tarsi kūno, ma(ąs)tymo tęsiniu, intuityvia psichosomatine išraiška, netgi iškrova, kai nebelieka skirtumo tarp „aš“ ir „pasaulio“. Janso videokūryba (anot Jono Valatkevičiaus, home video atmaina) balansuoja tarp sarkazmo, agresijos, nihilizmo, persisunkusio socialinio dugno syvais. Jansas priklauso kartai, išnirusiai pirmaisiais nepriklausomybės metais ir susidūrusiai su pasauliu, siūlančiu kelis šimtus kartų daugiau, nei turėjo tėvai. Janso karta skyla į tuos, kurie minėtomis galimybėmis pasinaudojo, ir tuos, kuriuos jos prispaudė savo patetišku svoriu. Tik skirtumai dabar greičiau ekonominiai – nuo valkatos iki milijonieriaus. Janso kūriniuose nuolat išnyra tie, kuriuos posovietinis optimizmas apėjo ir paliko kapanotis šiukšlynuose. Nesvarbu, kokią raišką Jansas kultivavo ar kultivuoja, „pranešimas“ žiūrovui teškiamas vienu smūgiu. XX a. 10 deš. antros pusės ir XXI a. 1 deš. pradžios Janso videokūryba tiesiogiai ir šokiruojančiai performatyvi. Situacijos, „siužetai“ dažniausiai reprezentuoja socialinį dugną, bohemišką aplinką arba videofilmų protagonisto (paties Janso), „atstovaujančio“ tam dugnui, (kartais priverstines) invazijas į socialiai daugiau ar mažiau orius socialinius lygmenis. Tai gali būti parodos atidarymas, situacija bare ar gatvėje, giminės suvažiavimas, kokios nors socialinės rūpybos skyrius arba tiesiog blaivykla. Ne veltui Janso filmai nuolat susiję su nesusipratimais, skandalais, nes, žiūrėk, koks filmo dalyvis pradeda Jansui grasinti ar reikalauja filmą sunaikinti. Arba Janso performansas nutraukiamas gyvūnų globos draugijos ir policijos atstovų, o žiniasklaidoje Jansas tampa blogio įsikūnijimu ir pan. Pastaruoju metu Jansas kuria netipišką ir kokybišką dokumentiką, daugiausia reportažus iš parodų atidarymų, interviu su menininkais ir pan. (savaime suprantama, neįsileidžiamas į to cecho, t. y. „tikrųjų dokumentalistų“, teritorijas), tarsi rašo mūsų šiuolaikinio meno metraštį. Žinoma, ir toliau išlieka ne pasyvus, o aktyvus stebėtojas – „gyvenimo tirščio“ dalyvis.
Kęstutis Šapoka
Kūrybos raktažodžiai
Objektas, performansas, videoperformansas, videomenas, tapyba, (anti)socialinis kūnas