Tadas Šarūnas. Ekonominis pajėgumas nelemia atlygio dydžio

2023-09-11

Tai, kad menininkai už savo darbą retai sulaukia teisingo atlygio yra ir vienas iš daugelio kultūros sektoriaus finansavimo padėties atspindžių. Išreikšdami savo pozicijas dėl teisingo atlygio menininkai kalba ne tik apie savo, kaip profesionalų ir darbuotojų poreikius.
Jie supranta ir kultūros operatoriams kylančius iššūkius bei dažnai nepakankamą jų ekonominį pajėgumą. Tai, kad menininkai už savo darbą retai sulaukia teisingo atlygio, susiję su kultūros operatorių patiriamu ekonominiu spaudimu iš donoro – dažniausiai valstybės – pusės. Iš esmės visų
vizualaus meno sklaidą finansuojančių priemonių strateginis planavimas remiasi derybomis dėl kiekybinių sklaidos išraiškų. Šį derybinį principą įgyvendinant praktiškai kultūros operatoriai yra spaudžiami siūlyti kuo didesnį kokybiškos sklaidos kiekį už mažiausią kainą. Tokiomis aplinkybėmis vienintelė galimybė kultūros operatoriams sklaidos projektus įgyvendinti, o menininkams juose dalyvauti, yra ženkliai mažinti įgyvendinimo išlaidas. O kai išlaidos planuojamos netaikant teisingo atlygio menininkams gairių, kultūros sektoriaus operatoriai menininkų vardu įsipareigoja teikti tokią tokią turinio gausą, kuri neatitinka jam pasiekti skiriamo finansavimo. 

“Svarbu ar parodą organizuoja patys menininkai, ar organizacija – iš organizacijos tikėčiausi adekvataus atlygio, iš pačių menininkų – nebūtinai.” 

Visgi net ir tokiomis aplinkybėmis galima apibrėžti teisingo atlygio menininkams lūkesčius. Nepaisant panašių finansinių sunkumų, su kuriais susiduria skirtingi kultūros lauko operatoriai, jų ekonominis pajėgumai visgi yra skirtingi. Mėginant įvardinti kokią atlygio praktiką būtų galima vadinti teisinga, atsikartojanti nuostata yra ta, kad finansavimo trūkumas negali būti naudojamas kaip argumentas visai neteikti atlygio menininkams už įsipareigojimus, kurie jų neprisiėmė. Taip pat iš ekonomiškai pajėgesnių kultūros operatorių už kūrinių panaudojimą savo programoje tikimąsi didesnių honorarų. Savo derybinėmis nuostatomis menininkai parodo, jog derėdamiesi dėl atlygio jie yra linkę atsižvelgti ir į tokias objektyvias kultūros operatoriaus aplinkybes, kaip finansavimo intensyvumas, ribotas galimybes gauti pajamas iš lankytojų, labdaringus renginio tikslus ar kitas aplinkybes. Tais atvejais, kai kūrybą pristato ekonomiškai labai silpnos (dažnai pačių menininkų palaikomos) organizacijos, dalis menininkų atlygio iš jų nesitikėtų. Visgi konsultacijų rezultatai rodo, kad pačių kultūros operatorių siūlomi atlygiai nėra būtinai susiję su jų ekonominiu pajėgumu. Menininkai yra silpnesniojo derybininko pozicijoje ir kai kuriais atvejais kultūros operatoriai tuo naudojasi. Žemiau pateiktame paveiksle pavaizduota, kokia dalis menininkų, per pastaruosius metus turėjusių darbo su skirtingomis kultūros organizacijomis patirties, už jį gavo ar negavo atlygį. 

“Viskas priklauso nuo konteksto. Yra renginių, kur dalyvauji dėl savo CV, yra kur dalyvauji dėl pinigų. Bet norėtųsi, kad mokėti menininkui nors kažkiek taptų įprasta norma, o ne išimtimi.”

Konsultacijos su menininkais metu surinkti bendri vertinimai rodo, jog valstybiniai muziejai ir menininkų valdomos galerijos bei projektinės erdvės panašiai retai linkusios siūlyti atlygį už menininkų darbą, nors jų ekonominis pajėgumas ženkliai skiriasi. Tokie skirtumai galimai yra ir skirtingų organizacijų turimo simbolinio kapitalo (ar prestižo) naudojimo derybose dėl atlygio atspindys. Tokios organizacijos gali skirtis ir savo pajėgumais kokybiškai įgyvendinti sklaidos projektus. 

“[Aš] dažniausiai esu patenkintas institucijų siūlomu projektiniu atlygiu, todėl svarbesnis tampa emocinis pasitenkinimo atliekant vieną ar kitą darbą.”

Dalis konsultacijose dalyvavusių menininkų teigė, jog jiems svarbus operatoriaus pajėgumas profesionaliai ir sklandžiai dirbti su menininku, dalykiškai ir pagarbiai bendrauti bei įgyvendinti įprastus lūkesčius. Tokios organizacijos savybės mažina menininkių dalyvavimo sklaidos projektuose asmeninius kaštus ir gali paveikti menininkų derybines nuostatas dėl atlygio. Simbolinės naudos ar logistinio sklandumo argumentai gali būti svarbūs derybose. Tačiau šios naudos nepakeičia ekonominio atlygio už menininko darbą, kuris būtinos pajamoms užtikrinti. O tai, kad net ir ekonomiškai pajėgiausios institucijos nebūtinai sumoka atlygį menininkams už jų darbą, rodo socialiai neteisingą kultūros finansavimo perskirstymą menininkams. 

X paveikslas. Kaip dažnai skirtingų kultūros organizacijos vizualaus meno kūrėjams mokėjo honorarus už dalyvavimą jų organizuojamose parodose 

Pastaba: Klausimo formuluotė “Čia išvardinta keletas kultūrinių organizacijų tipų. Vertinant jūsų asmeninę patirtį per pastaruosius 3 metus, kaip dažnai tokios organizacijos mokėjo honorarus už dalyvavimą jų organizuojamoje parodoje (grupinėje arba personalinėje) arba renginyje?”. Į pavaizdavimą neįtraukti respondentai pasirinkę atsakymus “Neturėjau patirties” ar “Nežinau / negaliu atsakyti”. 

Viešaisiais pinigais finansuojamų organizacijų veiklai keliami aukšti profesiniai standartai. Su tokiomis organizacijomis dirbantys menininkai yra šių organizacijų turinio – tad ir juo kuriamos socialinės vertės – bendraautoriai. Net ir tai atvejais, kai menininkui už tai yra sumokama, jiems ne retai tokiu būdu perkeliamas papildomas su kultūros operatoriaus veikla susijęs ekonominis netikrumas. Bet kurios organizacijos biudžete atlygis menininkui konkuruoja su parodos gamybos kaštais ar su atlygiu kitų paslaugų tiekėjams. Tokie tiekėjai veikia aktyvesnėse paslaugų rinkose ir dėl to turi geresnes galimybes tvirčiau derėtis dėl aukštesnio atlygio. Situacijos kai parodų gamybos išlaidos ženkliai viršija honorarus yra dažnos ir itin socialiai neteisingos menininkams. Su organizacijos kuriamos produkcijos kokybe susijęs netikrumas menininkui ar kuratoriui perkeliamas jiems pasiūlant atlygį, kai produkcijos apimtis dar nėra pakankamai aiški. 

“Jeigu esi savo srities profesionalas, keletą dešimtmečių kūryboje su visomis pasekmėmis – neturėtum nuolankiai leisti savimi naudotis. Kultūros ir meno žmonėms lieka tai, kas atlieka nuo bendro stalo. Apmaudu, kai kokio viršininko sekretorė uždirba daugiau….”

Tokiais atvejais finansiškai nukenčia aukštesnei kokybei besiangažuojantys menininkai ar kuratoriai. Bet koks ribų tarp menininko ir operatoriaus darbo kokybės įsipareigojimų trynimas ar perkėlimas mažina menininkų galimybes gauti teisingą atlygį už savo darbą. Menininkas čia yra silpnesnio derybininko pusėje, nes jis nei prisiima pirminius kokybės įsipareigojimus, nei (žino ir) valdo jiems įgyvendinti suteiktą biudžetą.

Organizatoriai: Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga. 

Partneriai: Lietuvos dailininkų sąjunga, Lietuvos fotomenininkų sąjunga.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba