Komunikacijos liekanos žodžiais ir daiktais

2016-09-29

Žodis „anachronikos“ man skamba melancholiškai. Melancholija žmonių buvimo kalboje (ir galbūt tik joje), Arvydo Šliogerio teigimu, ištinka kaip nekomunikacija. Dar mokykloje priverstinai mokiausi literatūros terminus, vėliau prie kai kurių iš jų grįžau, studijuodama dailės istoriją; tada anachronizmai atrodė kaip keistos manipuliacijos – tikslingos ar netyčinės – žmogaus sąmone, absurdo, nepatogumo, kartais (virsmo) laukimo momentai. Tai belaikis taškas erdvėje, kuriuo, idealiu atveju, Šiuolaikinio meno centre tikriausiai turėtų pavirsti „Anachronikų“ – parodos apie kalbą, laiką (jo nebuvimą), prasminius pokyčius ir truputį apie nieką – lankytojas. 

„Kaip upės vanduo atspindi medžio lapiją, taip ir sąmonė atspindi aplink ją esančius reiškinius. Ir nors upėje atspindėto vaizdo nebegrąžinsi, nepasuksi laiko atgal <…>, bet sąmonėje šis paradoksalus veiksmas tampa įmanomas, įmanomas pasukimas, laiko sustabdymas ar net alternatyvių įvykio versijų kūryba“, – rašo psichologas Edvardas Šidlauskas. Visada mėgau narstyti parodų aprašus, nors, kaip dėstytojai moko skirtingų tipų dailės kritiką išmėginančius jaunuosius dailėtyrininkus, kartais pravartu atsiriboti nuo kūrinio autoriaus intencijų. Tas pats patarimas turbūt galioja ir parodoms, bet kitaip negaliu. Dėl įstrigimo (šliogeriškojo žmogiško buvimo) kalbiškume daiktai (o parodos atveju – kūriniai) apskritai man galėjo tapti netgi menkesniais dirgikliais nei žodžiai. Žodinės nuorodos į tuštumą veikia it įtarpintojos, o juk kuo daugiau skylių darysi tinkle, tuo mažiau skylių jame liks (iš parodos aprašo: „mėginama pažvelgti pro kiaurymę tuštumos audinyje“). Penki užsienio menininkai „Anachronikose“ mėgina kalbėti apie „pasikartojimo, automatizmo ir apropriacijos metodus, veikiančius lyg mantra, sulaikanti mūsų suvokimą“, o sulaikytasis suvokimas sulaiko ir patį laiką.

Molinių skulptūrų, kurių šešėliai nuo natūralios ar (apsiniaukusią dieną) dirbtinės šviesos tįsta ekspozicijos siena, serija „Ninesės“ (nuo 2015 m.) bei piešinys pieštuku (iš serijos „Noktiurnai“) priminė meno terapiją. Abi serijos susijusios su autorės Charos Camoni vaikais: „Nineses“ gimus jaunėlei menininkė lipdė užsidengusi akis, piešiniai „Noktiurnai“ kurti miegant sūnui. Aprašyme užsimenama apie archajinę dievybę, o iškart išvydus skirtingas figūrėles, kurioms iš galvų ar kitų vietų styro augalai, kyla noras pasitelkti konkrečiai parodai galbūt ne tokią aktualią antropologinę prieigą, kalbėti apie motinos-moters-žmogaus sąveiką, regos, jau minėto Šliogerio laikomos esminiu sąlyčio su pasauliu būdu, praradimą arba atsisakymą. Tai yra ir apie laiką sau, savo apmąstymams (arba kaip tik automatizuotam nemąstymui), kai šis sustoja per repetityvumą.

Mercedes Mühleisen videofilme „Mįslinga bala“ (2015) mirgančioje, atskaitos taškų neturinčioje erdvėje žirglioja iškreiptų proporcijų ir skudurais apsimūturiavusi žmogysta, ženklinanti apleistą kalbą. Suprask, išsikreipusi, pačių jos kūrėjų bei vartotojų iškraipyta ir nebereikalinga. Išdarkytos, tarsi negrabiai išskobtos kaukės, vis tiek ryškiai primenančios žmonių veidus – įprastas menininkės motyvas. Mano manymu, žiūrint šį videofilmą aktualiau būtų klausti, ne kas nutiks su kalba, jeigu žmonės išnyks, o kas su ja nutiks, jei žmonės nuspręs kalbos atsisakyti? Ar kalba gali reikštis kaip už žmogaus žinių ir patirties tarpstantis fenomenas?  Apmaudu, kad tai, į ką vertėtų kreipti turbūt daugiausia dėmesio – kalba (apraše teigiama, jog ji susideda iš mįslių, žodžių žaismo, aforizmų ir pan.), yra užgožiama bendro parodos garsovaizdžio. Kita vertus, džeržgiantis, be titrų sunkiai suprantamas kalbos (padaro iš videofilmo) monologas puikiai iliustruoja savo mintį – žmogus, nebeturintis su kalba susietos sąmonės.

Filipo Ceneko video „Be pavadinimo (poezija stadionuose)“ susideda iš dvigubos asinchroniškai besikeičiančių skaidrių projekcijos, t. y. vaizdas eina sau, rašytinis tekstas – sau. Algis Mickūnas kone kiekvieną kartą kalbėdamas viešai su dideliu pasigėrėjimu sulygina Vakarų ir Rytų kultūras. Pirmoji objektus, reiškinius matuoja ir mato linijiniu (perspektyviniu) būdu; žodinė to liekana, kaip pastebėjo Mickūnas, frazė „from my point of view“ (angl. „iš mano perspektyvos“). Antroji pagal vizualinę komunikaciją erdvinio vaizdo konstravimą dvimačiame paviršiuje (todėl gi Rytai ir neturėjo mūsiško Renesanso) ir pan., aplinką traktuoja cikliškai. Cikliškumas, arba nelinijiškumas, veda prie nelinijinio naratyvo. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad jo ištakos kine siekia nebyliojo kino erą, kiti kalba apie XX a. 6–7 deš. prancūzų romanus ir būtent to laikotarpio filmus. Aišku viena – nelinijinis naratyvas keičia objekto-subjekto santykį: žiūrovas (skaitytojas, klausytojas ir t. t.) negali būti pasyvus, o taip sukonstruotas kūrinys tampa interaktyvus. Vis dėlto nelinijinis naratyvas su fiziniu interaktyvumu siekia dar IX a. per. m. e. (ginčytinai) – Permainų knygą. Vienas seniausių, jei ne seniausias, Kinijos filosofinių veikalų yra sudarytas iš heksagramų, jų paaiškinimo ir komentarų. Man įdomiausias yra naudojimosi Permainų knyga (studijavimo ar būrimo tikslais) būdas-ritualas – skaitytojas sviedžia kraujažolės lazdeles ant teksto ir pagal tai konstruoja istoriją. Kaskart vis skirtingą, be abejo, jei negadinsim beribiškumo iliuzijos tikimybių teorijomis.

„Poezijos stadionuose“ atveju interaktyvumas yra virtualus (vykstąs žiūrovo galvoje), o ne reikalaujantis ar suteikiantis galimybę aktyviai keisti naratyvą. Priklausomai nuo to, kaip buvo programuojamas skaidrių dinamikos algoritmas, jis gali būti sąlyginai savarankiškas arba labai griežtai numatytas – tokiu atveju būtų galima kalbėti pseudonelinijiškumą, nes, kol žiūrovas lūkuriuoja, jis visiškai paklūsta autoriaus valiai. Jokios alternatyvių vyksmo versijų kūrybos, o darbo elementai labai greitai pradeda kartotis. Pavyksta užtikti save mėginančią kurti prasminius ryšius tarp teksto ir vaizdo, teksto ir teksto (vaizdai visgi nuobodūs, per nuobodūs net nuobodulio estetikai), ieškoti personažo, su kuriuo galima tapatintis, ir jausti frustraciją, kai tai neišeina. Šalia stovinti porelė lankytojų labiau domisi ir garsiai aptarinėja skaidrių aparato senumą.

Šioje vietoje galima prisiminti mantras – garsinių skiemenų sekas, paprastai po kelis, keliolika ar daugiau kartų tariamas arba giedamas meditacinėse ar į jas panašiose dvasinėse praktikose. Tai beasmenė, belaikė tikrovė. Į tiesioginę šio žodžio reikšmę monotoniškumu pretenduoja KIWA videofilmas „Surinktas niekas“ (be datos) – jame nepertraukiamai ausis ir smegenis skrodžia žodis „nothing“ (angl. „niekas“), skambantis iš dešimčių (bijau sakyti „šimtų“, bet, na, iš labai daug) surinktų įvairių filmų fragmentų. Tačiau šiuo metu dideliu greičiu judanti iškreiptai perinterpretuoto nihilizmo banga trukdo rimtai priimti šį darbą. Be to, prie mantriškumo jis priartėja paviršiniu formalumu, o ne turiniu ir funkcionalumu. Kitokiame kontekste „Surinktas niekas“ galėtų būti ironišku komentaru minėtajai bangai, tačiau parodoje videofilmas tiesiog tampa jos ketera.

Esu skaičiusi, kad nė viena tauta taip nesibaimina nežinomybės kaip kinai. O mes kartais net su malonumu murkdome galvą nežinomybėje arba jos iliuzijoje, leisdami užlieti akis, sunktis per ausis ir atsisakydami pripažinti, kad kai kurie dalykai visgi visai aiškūs arba nebūtinai ribiškai neaiškūs.

Norėtųsi per daiktus – kūrinius – judėti bekalbiškumo link. Vis dėlto klausos pojūtį dirginantis „Anachronikų“ melancholiškumas yra apgaulingas. Darbai parodoje nekomunikuoja arba komunikuoja fiktyviai dėl to, kad buvo per prievartą „suvaryti“ į bendrą salę. Vien todėl, kad kažkas ką nors primena arba imituoja, to dar negalima priskirti anachronizmo sferai. Naratologinis laiko analizavimas yra vienas svarbiausių pasakojimo bruožų, laikas čia yra svarbiausias naratyvinio diskurso aspektas. Laiko nuovokos parodoje nepraradau.

Žymos:Algis Mickūnas, Anachronikos, Arvydas Šliogeris, Be pavadinimo (poezija stadionuose), Chara Camoni, Edvardas Šidlauskas, Filip Cenek, KIWA, Mercedes Mühleisen, Mįslinga bala, Ninesės, Noktiurnai, Šiuolaikinio meno centras, Surinktas niekas