Barilaitė Jurga
Tiek nedaug, 2013, video ir piešiniai: Skrydis į kosmosą, 2013, vaikystės performanso rekonstrukcija, video su garsu, 48 s
Tiek nedaug nuo žemės pakelta kėdė, šeimos palaikymas, draugių pritūpimas, užrištos akys, prarasta pusiausvyra ir atrastas ryšys.
Įvaizdžio nelaisvėje arba saulėlydis Laisvės prospekte, 2012, performansas
7 ŽALI EKRANAI arba KĄ DARYČIAU – JEI DARYČIAU, 2010, 7 drobės, video su garsu
Žalias ekranas – reklamoje ir kine, naudojamas filmuojant montažines scenas. Ryškiai žalią spalvą paprasčiausia iškirpti ir įdėti kitą vaizdą. Septyni žali ekranai – septynios galimybės iškirpti ir pakeisti. Tokia seka: 3 x 4; 9 x 12; 15 x 20; 30 x 40; 60x 80; 90 x 120; 120 x 160…Ta žalia – žiauriai graži spalva.
Nieko, 2009, video su garsu, 8 min, kilpa
Video instaliacija – tai projekcija ant balto popieriaus lapo, išimto iš piešimo albumo. Filmą sudaro keturi video, nufilmuoti Europos pakraščiuose. Matoma moters veido dalis, nesibaigiančiai bėgančios ašaros ir be perstojo kartojamas žodis “nieko”. Šis darbas sukurtas kaip apsivalymas kūrybinės krizės metu.
Ašaros, 2008 – 2009, 4 video, 2 min kiekvienas
Tai keturi trumpi video, stambiu planu vaizduojantys verkiančią moterį (tai pati menininkė prieš kamerą). Visi keturi video buvo nufilmuoti Europos pakraščiuose – labiausiai geografiškai nutolusiuose taškuose. “Ašaros” – tai krizės ašaros, verkia menininkas. Tai taip pat galėtų būti stereotipiškai suprantamas moteriškas verkimas kaip veiksmas-ginklas. Taip pat tai galėtų būti ašaros, apverkiančios pasaulio ar Europos likimą, ištiktus idėjų krizės. Pats veiksmas – aukščiausia emocija – verksmas – yra paradoksalus. Tai apsivalymo procesas, tarsi terapija, taip pat atspindinti stereotipinį moters paveikslą.
Mažasis Chose ir kitos istorijos, 2007, video instaliacija: Mažasis Chose, DVD 11 min, Mažasis Chose/Dėžė, DVD 7 min, vaizdo projekcija dėžėje, Kita istorija, DVD 3 min
Tai vaizdo ir garso instaliacija, kurią pati autorė priskiria, jos žodžiais tariant “judančių paveikslų” žanrui. Čia susipina tikrovė, sapnai ir fantazijos. Fikcija užvaldo realybę, o išgalvoti herojai virsta realiais. Iš trijų trumpų video pasakojimų kuriama paslapčių kupina detektyvinė atmosfera. Tai ir labai intymi istorija apie menininkę bei jos vyriškos giminės ”mūzos pusbrolį – mažąjį Chose“ ir vaizdo projekcija dėžėje, kurioje nepailstamai dirba mažas žmogutis, valantis drobę, tai ir autorės figūra ant kalno, ir pro teroristo kaukės angas į po kojomis plytintį miestą žvelgianti akis, kurioje vėlgi atsispindi ta pati istorija, apie vaizduotės galią, kūrybinę satisfakciją ir susitaikymą su savimi.
Vyrai iš Marso, moterys iš Veneros, 2004, video, 5 min
Juodai apsirengusi autorė šoka priešais savo šeimos automobilį. Tai nėra prašmatnus naujas modelis, bet pati populiariausia Lietuvoje mašina (dėl prieinamos kainos ir patikimumo). Dekonstruojamas automobilio – kaip turto, galios ir seksualumo simbolio – mitas. Kartu atskleidžiamas vartojimo erotiškumas.
Audra stiklinėje, 2003, vaizdo projekcija pieno stiklinėje, 7 min, kilpa
Beskęstančios ar konvulsyviai besistengiančios išsilaikyti paviršiuje moters (autorės) vaizdo projekcija į pieno stiklinę. Žmogaus trapumo ir kasdienės rutinos ženklai buitinėje aplinkoje.
Būtinoji gintis, 2001, video, 18 min.
Autorė boksuojasi su ant sienos pakabinta milžiniška juoda drobe. Agresyvus tapybos ir architektūros (siena) puolimas iš tiesų yra gynimasis nuo hierarchinės tvarkos ir kanoniško mąstymo. Išlaisvintas vyriškas Jacksono Pollocko gestas sulaukia moteriško atsako, dekonstruojančio abstraktaus išsiliejimo koncepciją. Bokso pirštinėmis, panardintomis į baltus dažus, autorė nutapo kūdikio galvą.
Jurga Barilaitė gimė 1972 Lietuvoje, kuria ir gyvena Vilniuje. 1990 – 1996 studijavo tapybą Vilniaus Dailės Akademijoje. Yra surengusi penkias personalines parodas, nuo 1995 dalyvauja tarptautinėse parodose. Nuo 1998 yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė. Menininkės darbų yra įsigijusi Lietuvos Nacionalinė Galerija, Modernaus Meno Centras, bei meno kolekcininkai Lietuvoje, Vokietijoje, Švedijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Latvijoje.
Svarbiausios parodos
Personalinės
2012 „Parodyk“ Galerija „Vartai“, Vilnius
2007 „Mažasis Chose ir kitos istorijos“. Galerija „Vartai“, Vilnius
2002 “Tapyba / Būtinoji gintis”. Galerija “Arka”, Vilnius
Grupinės
2013 “Nordic Art Station” Eskilstuna Meno Muziejus, Eskilstuna, Švedija
„GOOD GIRLS /MEMORY, DESIRE, POWER”, Nacionalinis Šiuolaikinio Meno Muziejus (MNAC), Bukareštas, Rumunija
2012 „Lietuvos dailė 2012: 18 parodų“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
„Lietuva dabar“, Lichtenšteino meno centras, Feldkirch, Austrija
2009 „Europa/4taškai“, KULTFLUX platforma, Vilnius
„ARTSCAPE (Suomija/Lietuva)“, Galerija „Vartai“, Vilnius
2008 „Iš naujo/Šiuolaikinis Lietuvos menas“, Bydgoszczy muziejus, Lenkija
2007 „Patirties kontūrai“, Muzeij Idej”, Lvovas, Ukraina
2006 „Balticalia Lithuania“, galerija „New Realms LTD“, Londonas, Didžioji Britanija
2005 Lietuvos šiuolaikinės dailės kvadrienalė, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2004 Vilniaus tapybos trienalė “Septynios tapybos tiesos”, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1999 “Lietuvos dailė 1989-1999”, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1997 “Via Regia 97 – žvilgsnis į Rytus”. Erfurto geležinkelio stotis, Vokietija
1995 “Lietuvos dailė 1995”, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
1994 “Duona ir druska” Šiuolaikinio meno centras, Vilnius. Edinburgo meno koledžas, „Cornerhouse“, Mančesteris, Didžioji Britanija
Menotyrininkas apie…
Jurga Barilaitė debiutavo XX a. 10-dešimtmečio pirmoje pusėje kaip viena ryškiausių neoekspresionizmo atstovių. Galima sakyti, kad Barilaitės ankstyvoji tapyba yra tarsi tiltas tarp „Gerųjų blogybių“ „demoniškumo“, totalios tapybos dekonstrukcijos ir posūkio į objektiškumą, instaliatyvumą ir kiek vėliau debiutavusių „nuosaikiųjų tapybos reformatorių“ Eglės Ridikaitės ir Aistės Kirvelytės.
Ankstyvoji Barilaitės tapyba pasižymėjo didžiuliais formatais ir performatyvia psichofiziologija – menininkė dažus iškeitė į įvairias dervas, o tapymo procesas tapo net nebe gestišku, bet tiesiogiai kūnišku – Barilaitė voliojosi ant drobių, „tapydama savimi“, atspausdama ant drobių procesą. Menininkės neoekspresionizmas tapo skaitomas nebe tiek tradicinių formos, turinio, koloristinės logikos, kiek performatyvumo, tam tikro proceso kontekste.
Vėliau Barilaitė pasuko į video kūrybą, balansuodama tarp videomeno ir video-performanso. Daugelis jos videokūrinių išsaugojo „tapybinį“ kodą, kai kino (ar video) naracija tarsi sustabdoma, o tai ką matome virsta „judančiais“ ar „kalbančiais“ paveiklais. Neretai video kūrinio (performanso) „tekstūrą“ sudaro pati menininkė – jos kūnas, veidas – ir tam tikras spalvinis kodas (pvz.: dažant veidą įvairiomis spalvomis), paverčiantis „tekstūrą“ paveikslu arba dekoratryviu ornamentu.
Dažnai Barilaitės kūrinių visumą sudaro tapybos ir video (prasminės) jungtys, kai kūrinio tekstą sudaro ne tik abstraktus ar figūrinis „paveikslas“, tačiau ir tam tikra performatyvi, procesuali jo (atsiradimo, kūrimo) potekstė. Todėl menininkė neretai eksponuoja „tapybą“ ir kartu su ja susijusią video dokumentaciją (pvz. Video performansas kai Barilaitė bokso pirštinėmis, pamirkytomis dažuose, išboksuoja didelio formato drobėje kūdikio galvutę ir pan.).
Kęstutis Šapoka
Kūrybos raktažodžiai
videomenas, video objektai, instaliacija, performatyvios situacijos, tapybos peržaidimai, tapybos diskursas, moters menininkės situacija
Menininkai kuriais žaviuosi
Diego Velázquez , Rembrandt, Frida Kahlo, Marina Abromovic, Pipiloti Rist, Dainius Liškevičius, Evaldas Jansas