Gervickaitė Gabrielė
„Transliacija“, 2013, plastikinė lenta, mišri technika, 200 x 100 cm
„Kas ten už horizonto“, 2013, plastikinė lenta, mišri technika, 250 x 276 cm
„Kosminė operacija II“, 2012, popierius, mišri technika, 100 x 70 cm
„Kosminė operacija“, 2012, popierius, mišri technika, 100 x 70 cm
„Technokūno prototipas“, 2012, popierius, mišri technika, 100 x 70 cm
„Kosminis kūnas“, 2011, popierius, mišri technika, 80 x 55 cm
„Skeletas NR. 5“, 2010, popierius, mišri technika, 104 x 60 cm
Man dirbtuvė yra operacinė, kur pjaustau torsais tampančias lipnias juostas, perdėlioju organus ir kaulus. Nagrinėdama santykį tarp kūno, kaip medijos, ir chirurgijos proceso, kaip performanso, konstruoju kiborgišką organizmą, kuriu šio hibrido gyvybę palaikančias sistemas. Dėl chirurginio – operacinio – proceso atsiranda neįprastų intymumų, todėl mano darbuose ryškus erotinis aspektas. Susidūrus kūnams, apnuoginamos tarp jų esančios hierarchijos, slopintos fantazijos ir ignoruotos fobijos.
Studijos
2009–2011 m. – Vilniaus dailės akademija, tapybos magistrantūros studijos
2009 m. – programa „Nordplus“, Umeo universitetas, Umeo dailės akademija, Umeo, Švedija
2004–2007 m. – Vilniaus dailės akademija, tapybos bakalauro studijos
Svarbiausios parodos
Personalinės
2013 m. – Ketvirtadienio peržiūra (darbai iš koliažų ciklo „Kosminė operacija“), galerija „Vartai“, Vilnius
2012 m. – „Technokūnai ’12“, Jaunojo menininko prizas, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmai, Klaipėda
2011 m. – „Technokūnai“, galerija „Akademija“, Vilnius
Grupinės
2013 m. – „Atvirkščia perspektyva“, Vilniaus grafikos meno centras, galerija „Kairė-dešinė“, Vilnius
2012–2013 m. – Kauno bienalė „Unitekstas“, jaunųjų menininkų projektas, Kaunas
2012 m. – Tarpdisciplininis jaunųjų menininkų projektas-paroda „PRO-“ (kuratorė, dalyvė), Jono Meko vizualiųjų menų centras, Vilnius
Menotyrininkė apie…
Gabrielės Gervickaitės darbai išsiskyrė dar jai studijuojant tapybą Vilniaus dailės akademijoje. Čia stipriausiai reiškiasi dvi dėstytojų propaguojamos tendencijos: Jono Gasiūno ir Henriko Čerapo ekspresyvioji bei Kosto Bogdano konceptualioji. Žinoma, jaunieji tapytojai seka ir pasaulines tendencijas, daugelis išmoko Luco Tuymanso pamokas. Naudodama visų prieinamų priemonių arsenalą, Gabrielė randa savo temas ir kalbėjimo būdą, kuris smarkiai skiriasi nuo vyraujančių tendencijų. Ekspresyvaus ir konceptualaus gestų kovą, kurią perteikia tepti-tapti dilema, menininkė transformuoja į klijavimo ir dekonstravimo. Gyvą ekspresiją ji jungia su konceptualiu gestu, tam pasitelkia ne tik tapybines, bet ir medicinines medžiagas bei technologijas. Visi žinome Fridos Kahlo istoriją – ji pradėjo kurti po jaunystėje patirtos traumos, kai per autobuso avariją ją pervėrė metalinis strypas ir teko ilgai gulėti lovoje. Negalėdama vaikščioti ji pradėjo tapyti autoportretus žiūrėdama į veidrodį. Visko mokėsi pati. Gabrielės patirtos ortopedinės operacijos, kojos tempimas su specialiais fiksatoriais lydi ją nuo vaikystės. Menas jai yra ne terapija, o profesionali veikla, kurioje atsiskleidžia ne tik jos gyvenimiška patirtis, bet ir savitas pasaulėvaizdis. Jo kertiniai stulpai yra asmeniškumas, pažeidžiamumas, hibridiškumas, metonimiškumas. Apie asmeniškumą jau užsiminiau.
Laima Kreivytė
Kūrybos raktažodžiai:
kūnas, kosmosas, mechanizmas, plastikas, operacija, kiborgas, intymumas, performansas.
Menininkai, kuriais žaviuosi:
Bob Flanagan (filmas „Sick. The Life & Death of Bob Flanagan, Supermasochist“, 1997)