Garbštienė Laura

Laura Garbštienė 2000 m. baigė tekstilės magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2002-2005 m. bendradarbiavo su menininku ir kompozitoriumi Artūru Bumšteinu („G-Lab“). Kuria videodarbus, instaliacijas, fotografijas, performansus. Garbštienės kūriniai neretai gimsta iš rutinos, aplinkos, kurioje gyvenama, padiktuojami konteksto. Tačiau menininkė sugeba tą „rutiną“ savaip transformuoti. Tam tikros situacijos (video)performansams gimdavo gyvenant rezidencijose, kai menininkė panaudodavo lokalų kontekstą iš pažiūros beprasmiškam veiksmui (kaip sukant ratus dviračiu patalpoje – aliuzija į voverę rate), tačiau tuo pat metu šis veiksmas ir jo beprasmiškumas tapdavo situacijos tiek lokalia, tiek platesne prasme komentaru. Plačiąja prasme Garbštienė dažnai kalba apie menininko statusą, jo vietą ir paskirtį meno sistemoje, nuoširdumo ir konjunktūros santykį kūryboje. Menininkės performatyvių kūrinių „medžiaga“ gali tapti lokalus kontekstas bet kuria – laiko, vietos, kultūrinių audinių, kalbos (daina, atkartojant svetimos kalbos skambesį, garsus) ir t.t. – prasme.

Menininkė įkuria laikiną prekyvietę galerijoje. Ji prekiauja pačios išaugintomis ar surinktomis gamtos gėrybėmis (daržovėmis, vaisiais, grybais, uogomis, pačios gamintomis uogienėmis). Visą parodos laiką menininkė gyvena šalia miško esančiame kaime, vis papildydama prekyvietės galerijoje atsargas, Laikino meno fondą.

Taip pat įkuria beveik muziejinį Gamtos pažinimo kambarį. Čia eksponuojama džiovintų nuodingų augalų kolekcija ant Lietuvos paviljono 54-oje Venecijos bienalėje katalogo lapų.

Pasak menininkės, nuodingų augalų studija jai yra tarsi gamtos pažinimo pradžiamokslis. Kita vertus, augalų (ne)nuodingumas ar (ne)naudingumas yra mūsų susikurtos socio-kultūrinės konvencijos. Natūralioje gamtoje jos neegzistuoja. O Lietuvos paviljono 2011 m. Venecijos bienalės katalogo lapai pasirinkti atsitiktinai, tiesiog knygos popierius yra labai minkštas ir patogus nuodingų augalų eksponavimui.

Nuodingų augalų kolekciją ant „prestižinio“ katalogo lapų Garbštienė siūlo „skaityti“ dvejopai, neišduodama kurį „skaitymo“ būdą ji akcentuotų pati. Kolekciją galime suprasti kaip ilgalaikį menininkės performansą. Svarbus veiksmas, gilinimasis į tam tikrą kontekstą ir pati kolekcija, visuma, įprasminanti tam tikrą situaciją – menininkės gyvenimą šalia miško ir iš to gimstančią atitinkamą socio-estetinę poziciją.

Tačiau jei akcentuosime būtent „prestižinio“ katalogo lapus, ant kurių eksponuojami džiovinti nuodingi augalai, kolekcija tampa tarsi posakio vanitas vanitatum et omnia vanitas interpretacija arba variacija. Kiek tokių oficiozinių, pompastiškų projektų ir jų katalogų labai greitai nuvertėja ir atgula dulkančiose lentynose? Kiek energijos ir sveikatos išeikvojama tokioms „prestižinėms parodoms“, iš esmės – niekui? Kiek rietenų ir aistrų dėl tuščios garbės…

Menininkės kūriniai dažniausiai išsprūsta už įprastinių mūsų oficiozinės šiuolaikinio meno sistemos ribų (menininkė mėgsta būti šiek tiek „nuošalyje“). Rečiau nei reikalauja „sėkmingos“ menininkės įvaizdis solidžiose parodose dalyvaujanti (ar dalyvavusi) Garbštienė anksčiau kai kam atrodė nenuosekli. Jos kūriniuose pasigesta adekvatesnės ideologinės ir estetinės pozicijos. Tačiau, drįsčiau teigti, tai ir yra Garbštienės, kaip ir kai kurių jos kartos atstov(i)ų, pozicija – prasminės dviprasmybės, netgi kartais ambivalentiškumas, balansavimas tarp rimtumo ir parodijos, žiūrovui taip ir neleidžiant iki galo apsispręsti. Kita vertus, tokią poziciją irgi galima vadinti ironiška žiūrovo (ir šiuolaikinio meno sistemos) atžvilgiu.

Kęstutis Šapoka