Gilytė Patricija

MENOTYRININKAS RAŠO:

Patricija Gilytė (1972) – į Vokietiją gyventi išvykusi lietuvių menininkė, kurianti video meną, instaliacijas ir vaizdo performansus. Praktikoje Gilytė kombinuoja ir tiria skirtingas savo kūrybai būdingas meninės raiškos formas ir jų poveikį viena kitai bei vaizdo suvokimui. Autorei svarbios atminties, erdvės, vizualumo ir kultūros bei tradicijų temos. 

Vienu žymiausių ir nuosekliausiai tęsiamų Gilytės projektų galima laikyti pikselių kūrinių ciklą. Naudodamasi sienomis kaip plokščių stačiakampio formato video projekcijų pagrindu, menininkė ant jų kuria reljefinius paveikslus, dažniausiai naudodama cukraus kubelius. Šiuo būdu menininkė suteikia simbolinį fizinį pavidalą rastrinės grafikos mažiausiam vaizdo matavimo vienetui – pikseliui –, o vaizdo visumai – trimatį efektą. Kitaip tariant, skaitmeninio vaizdo sudėtį ir pateikimą Gilytė transformuoja į daiktiško materialumo instaliacijas vertikalioje kaip ekranas padėtyje. Tai atskleidžia skirtingų menininkės kūryboje naudojamų medijų įtakas viena kitai ir jų susisluoksniavimą. 

Atsižvelgiant į tai, kad šiuolaikinis pasaulis vis dažniau suka į skaitmenybę, poslinkis iš jos išsivaduoti menininkės kūryboje atrodytų ganėtinai paradoksalus. Tačiau tai gali būti interpretuojama ir kaip kritinė užuomina į dabartinius vaizdų persisotinimo laikus. Žmogui „mintant“ reklamomis, instragram‘iškos realybės nuotraukomis ir kitais nebūtinai reikalingais vaizdiniais elementais, vartotojai „teršia“ savo sąmonę painiodami naudingą informaciją su pertekline. Todėl Gilytės pasirinktas organizmui ir reikalingas, ir kenksmingas cukrus gali būti suprantamas kaip vaizdų pagundų ir pavojų šiuolaikinei visuomenei kritika. 

Panašiai kaip filmuota medžiaga į vientisą seką sujungia skirtingus vaizdus, taip pikselių kūriniuose Gilytė kombinuoja miestų atributus, iš jų sudarydama integralų paveikslą – miestovaizdį. Pastarasis yra įvietintas kūrinys, ir tai atsiskleidžia per kelis kūrinio sluoksnius. Pirmiausia menininkės kuriama miesto peizažo kompozicija reflektuoja vietovės, kurioje kūrinys yra įgyvendinamas, architektūrinį ritmą ir planavimo kodą.  Šiuo būdu Gilytė tiria kūrinio atsiradimo aplinkos išsidėstymo – pailgai ar diagonale – specifiką ir ją atkartoja instaliacijoje iš atmintyje susidariusio įspūdžio. Tai suponuoja, kad autorė nesinaudoja papildomais informaciniais šaltiniais, kaip žemėlapiai ar miesto planavimo dokumentai, dėl to kiekvienas kūrinys yra menininkės subjektyviai suvokta miesto perspektyva, kurioje išskiriami autorei labiausiai imponavę vietos dėmenys. Visgi, kūriniuose žiūrovui atpažįstant referencijas į atitinkamus objektus (televizijos bokštą Miuncheno olimpiniame miestelyje; Šv. Onos bažnyčią Vilniuje ir t. t.), atsiskleidžia ir kolektyviniu būdu ar objektyviai suvokiami miesto bruožai, nusakantys jo istoriją, formavimosi procesus. Kitas Gilytės instaliacijų įvietinimui svarbus aspektas – tai gabalinio cukraus kilmė, kuri priklauso nuo kūrinio atsiradimo vietos ir nurodo pastarosios kultūrinę tapatybę. Kurdama instaliaciją Vokietijos pasienyje esančiame Ščecino mieste Lenkijoje, autorė naudojo vokiečių ir lenkų gamybos cukrų, o Turkijoje taip pat rinkosi vietinį cukrų, referuodama į saldumynų svarbą turkų-arabų kultūroje. 

Aptarta kūrinių įvietinimo ir vietos identiteto svarba Gilytės kūriniams išlieka svarbi ir menininkei sugrįžtant prie video darbų. 2019 m. KKKC menininkė pristatė projektą „Ekvinokcija“, kuriame eksponavo video instaliaciją, skirtą Klaipėdos miestovaizdžiui. Sustabdyto kadro (stop motion) kūrinyje cukraus gabalėlius menininkė pakeitė žvakių tabletėmis. Priešingai nei statiški reljefiniai sienų darbai, judančio vaizdo kompozicija buvo kuriama uždegant ir užgesinant žvakes, šiuo būdu perteikiant kintančio miesto, kurį autorė stebėjo skirtingais metų laikais rezidencijų metu, pasakojimą. 

Menininkė yra baigusi keramikos ir stiklo studijas Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete, vėliau – keramikos ir skulptūros studijas Miuncheno vaizduojamųjų menų akademijoje. Nuo  2007 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai, nuo 2009 m. – Badeno meno sąjungai, o nuo 2015 m. yra Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narė, nuo 2020 m. ir Vokietijos menininkų asociacijos (Deutscher Künstlerbund) narė. Gilytė dalyvauja tarptautiniuose projektuose ir savo kūrybą personalinėse bei grupinėse parodose yra pristačiusi Lietuvoje, Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Šveicarijoje, Bulgarijoje, Rumunijoje, Slovėnijoje, Serbijoje, Turkijoje, Niujorke, Kuboje bei kitur. 

Monika Valatkaitė