Ignatavičius Domas

Man įdomu tyrinėti daiktų pasaulį – bandau suprasti, kas yra daiktas, ar įmanoma pažinti jo funkcijas, kur driekiasi riba tarp daikto ir objekto. Daiktai-prietaisai, įaugę į kasdienybę, tampa nepastebimi – jų pasirinkimą dažnai lemia spalva, funkcionalumas, tačiau ilgainiui jie tarsi pranyksta, susiliedami su aplinkos fonu. Pramoniniu būdu gaminami daiktai dažnai turi dvi puses: reprezentacinę, pagal kurią atpažįstami, ir kitą – retai matomą, nukreiptą į grindis, sieną ar lubas. Pastarojoje slypi jų funkcinė esmė – laidai, kojelės, ventiliacinės angos. Mane domina šios nematomos, bet svarbios daikto pusės – tyliai egzistuojančios mūsų aplinkoje.

Domas Ignatavičius

Domo Ignatavičiaus kūriniai į pirmą planą iškelia ne tik XX a. filosofų nagrinėtas įtampas tarp žmogaus ir mechanizmų, bet ir dabarties su išmaniais įrenginiais, dirbtiniu intelektu siejamas diskusijas. Į meninko darbus būtų galima žvelgti, tarkim, iš Gilbert’o Simondono perspektyvos. Šis filosofas dar 1958 metais išleistoje knygoje „Apie techninių objektų egzistavimo būdą“ pateikė naują technikos filosofijos versiją, kur artikuliavo to meto technologinės civilizacijos situacijos specifiką. Vienas pagrindinių jo teorinių konceptų – bandymas sutaikyti techniką ir kultūrą. Taip pat D. Ignatavičiaus kūriniuose galima būtų ieškoti spekuliatyviojo realizmo – Graham Harman teorijų iliustracijos.

Menotyrininkė, kuratorė, Aistė Kisarauskaitė

www.domasig.lt