Kairienė Joana
„Nebeaktualus portretas“, 2013, medžio raižinys, aliejus, drobė, nėriniai, kairė dalis 170 х 120 cm, dešinė dalis 200 x 120 cm
… Šiuo atveju autoportretas nugramzdinamas į labai abstrakčiai suvokiamą praeitį. Tam tikros spalvos ir mastelio transformacijos nepadeda jo padaryti aktualaus, tik paverčia gražiu paveikslėliu. Pirminis rėmas ištirpsta, taip praranda savo įtikinamą formą ir griežtus kontūrus. Augalas visą laiką keičiasi ir savo ritmu keičia savo vaizdinį pavidalą. Jo pokyčius galima matyti labai greitai, kiekvieną dieną / akimirką / sekundę jis paauga, tad kiekviena akimirka tampa nepakartojama.
„Užlipdavau čia“, 2012, medžio raižinys, aliejus, drobė, 100 x 120 cm
… Jausmas, kai susiduri su objektais iš praeities ir prisimeni seniai įvykusius įvykius. Objektas pasakoja istoriją ir sužadina prisiminimus, išsitempia juos laike. Tai ne nostalgija, o neišvengiami žymenys, išliekantys atmintyje ilgam.
„Lyg seni sapnai“, 2012, medžio raižinys, aliejus, drobė, 120 x 110 cm
… Nerealistinis spalvų ir mastelių vaizdavimas atitolina realybę ir nurodo jausminius procesus, atmeta racionalų suvokimą. Kai kurios vietos suabstraktintos ir tai primena žvilgsnio netobulumą, o kartais ir tai, kad nematome kai kurių detalių. Kai kur pabrėžtinas linijų ir dėmių vienodumas įmeta žiūrovą į rutiną ir pakartotinius veiksmus.
„8:04“, 2012, medžio raižinys, aliejus, drobė, 90 x 125 cm
… Įsivaizdavau, tarsi mane kas nors stebėtų, tuo pat metu tas stebėtojas buvau aš pati. Vidinis detektyvas fiksavo mano aplinką ir daiktus, kuriuos kasdieną liečiu arba naudoju. Jo vaidmenyje ieškojau įvairių daiktų išdėstymo pakitimų, kurie padėtų atkurti visą vykusį procesą. Kiekvienas daiktas gali tapti įkalčiu, kaip ir kiekvienas motyvas turi procesą.
„Lokalizacija: po“, 2011, medžio raižinys, aliejus, drobė, 80,2 х 120 cm
… Į paviršių iškeliami daiktai, kuriems neskiriama daug dėmesio, tačiau jų nauda akivaizdi net nematant jų išvaizdos. Pavaizduodama juos drobėje grąžinu jiems reikšmę ir kartu keliu klausimą, ar ji išvis egzistuoja. Kokia šių daiktų nauda ne tik praktiniame žmogaus gyvenime? Kiek svarbus buitinių daiktų pavidalas? Kokią vietą tokie daiktai užima daiktų naudingumo hierarchijoje?
Studijos, stažuotės
2012 m. – kūrybinės dirbtuvės su filosofu ir tapytoju Rudolfu zur Lippe ir tapytoja Ingeborg zu Schleiswig-Holstein, Vilnius
2010–2012 m. – Vilniaus dailės akademija, vaizduojamosios grafikos magistrantūros studijos
2009 m. – Tarptautinės menininko knygos kūrybinės dirbtuvės, Tradicinės Azijos grafikos dirbtuvės (prof. Wayne’as Andrew Crothersas), Vilnius
2009 m. – Menininko knyga pagal Claudio Claudi poeziją, Tarptautinis grafikos centras KAUS, Urbinas, Italija
2006–2010 m. – Vilniaus dailės akademija, dailės bakalauro studijos
Svarbiausios parodos
2013 m. – atrankinė paroda į „JCE. Jaunųjų Europos kūrėjų“ 2013–2015 m. bienalę, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, Klaipėda
2012 m. – Meno mugė „ArtVilnius ’12“, VDA Dizaino inovacijų centro ekspozicijų salės „Titanikas“, Vilnius
2012 m. – savaitinė peržiūra Modernaus meno centro biuro patalpose, Vilnius
2012 m. – personalinė paroda „Motyvas“, galerija „Meno niša“, Vilnius
Menotyrininkė apie…
[Vienas] iš trijų Joanos darbų bruožų, kurie, mano galva, taip greitai ir stipriai pagauna žiūrovus, – tai Joanos darbų detektyviškumas. Medžio raižiniuose ji vaizduoja iš esmės nelabai intriguojančius objektus – savo artimiausios aplinkos (studijos ir namų) daiktus. Tačiau jie, Joanos akimis žiūrint, yra praėjusių įvykių įkalčiai, kartu – ir būsimų įvykių motyvai. Žiūrint į vaizduojamus daiktus, ypač į tarpusavio jungtis, galima įsivaizduoti ir gyvenusiųjų tarp jų istorijas. Cikluose „Lokalizacija“ (2011) ir „Įkalčiai“ (2012) matome bandymus išsiaiškinti, kaip sukurti intrigą ir dramą, vaizduojant ramiai stovinčius ir gyvenime dėl įprastumo beveik nebepastebimus daiktus. Ankstesniame „Lokalizacijos“ cikle žaidžiama ir intriguojama netikėtai sugretinant įvairius daiktus, radikaliai pakeičiant jų santykius ir naudojant dramatiškus rakursus. Pavyzdžiui, darbe „Lokalizacija: molis“ dekoratyvus molinis objektas itin išdidinamas ir „pastatomas“ Joanos studijos centre. Molinis objektas yra juodas ir blizga, o jo viršuje – skylė. Nežinant jo dekoratyvios prasmės, paskirtis tampa visiškai neaiški – jis atrodo kaip kažkas, keliantis grėsmę.
O „Įkalčių“ cikle netikėti rakursai ir sugretinimai sukuria nuoseklią detektyvinę būseną. „Įkalčių“ ciklo dalių pavadinimuose nurodomas vis kitas rytinio laiko momentas: „8:03“, „8:04“, „8:10“ ir „8:22“. Šitaip, lyg skaitydami teismo ekspertizę, galime sekti rytinį kieno nors tualetą – matome vonios kriauklę, skalbimo mašiną, rankšluosčių kabyklą ir piramidę iš septynių tualetinio popieriaus ritinėlių. Toks kasdienės rutinos tyrinėjimas pradedamas tik tada, kai nutinka kas nors baisaus. Fatalistai toje kažkieno rutinoje ieško ženklų, kurie galėjo perspėti apie artėjančius baisumus. O pesimistai mėgaujasi tuo, kad kas nors baisaus gali nutikti bet kada, tam tikrai nereikia dramatiškų aplinkybių.
Eglė Juocevičiūtė
Kūrybos raktažodžiai
laikas, sluoksniavimas, spalva, plokštuma, daiktai ir aplinka.
Menininkai, kuriais žaviuosi
Viktoras Petravičius, Anselm Kiefer, Emil Nolde, Franz Kline.