Šarūnas Tadas
Šturmuotojas Tradicinės Lietuvos dailės bei fotomeno kūriniuose vaizduojamuose peizažuose patruliuoja imperinės armijos Šturmuotojas. Šio veikėjo vizitas kelia klausimų apie lietuviško romantinio mito vietą šiuolaikinėje tapatybėje, apie didžiojo priešo ilgesį bei frustraciją dėl jo netekties.
Tai tik juodas lagaminas Stebimiems objektams mes priskiriame reikšmes, kurių išmokstame iš veiksmo filmų ar naujienų siužetų apie galimus teroristinius išpuolius. Taip atsitiktiniai daiktai tampa išgalvotų, mažai bendro su realybe turinčių pasakojimų dalyviais. Kaip ir tas pats juodas lagaminas, kuris visų pirma yra tik juodas lagaminas.
Savo vietoje Kontempliacija apie savęs reprezentavimą bei savasties atspaudus artimiausioje aplinkoje.
Tadas Šarūnas gyvena ir dirba Vilniuje. Savo kūrybinėje veikloje tyrinėja politiškumo apraiškas kasdienybėje bei grupinės tapatybės konstravimą. Baigė komunikacijos studijas Vilniaus ir Lundo universitetuose. Studijų metu itin domėjosi socialinių medijų panaudojimu politiniam aktyvizmui ir judančio vaizdo medijų samprata.
Svarbiausios parodos
Grupinės:
2012 – “Vietos karta”, “Lietuvos dailė 2012: 18parodų”, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
2011 – “Generation of the place”, Tallinn Art Hall, Talinas, Estija
2007 – “Aš, tu ir kiti kadrai”, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius
Personalinės:
2012 – “Tai tik juodas lagaminas”, Klaipėdos parodų rūmai, Klaipėda
Menotyrininkas apie…
Tadas Šarūnas nėra VDA medijos katedros absolventas. Tai, kad į fotografijos, ar meno sferą apskritai, ateita tarsi „iš šalies“, ko gero, suteikia Šarūno kūrybai tam tikrą pranašumą „dailiokų“ atžvilgiu. Šarūnas nėra apkrėstas (arba „apkrėstas“ minimaliai) „dailiokų“ ar konkrečiai medijos katedros mąstymo ir matymo klišėmis, kita vertus, gali tomis klišėmis manipuliuoti kur kas lengviau ir laisviau, nes geba į jas pažvelgti irgi tarsi „iš šalies“. Medijos katedros auklėtiniams nešališkai ir/ar kritiškai pažvelgti į kontekstą, kuriame buvo suformuoti, yra nepalyginamai sunkiau.
Šarūnas ‒ vienas fotografų, jungiančių „grynąją“ arba „meninę“ fotografiją, rūgstančią savo sultyse, su šiuolaikinio meno intertekstualumu ir interdiscipliniškumu. Todėl jį galima vadinti ir vienu intelektualiausių dabartinės mūsų fotografijos atstovų, intelektualumą suvokiant kaip „jausminio“, „intuityvaus“ prado, būdingo daugeliui mūsų fotografų, sumažinimą iki „minimumo“. Todėl Šarūno kūryboje nėra neskanių manierizmų, būdingų tiek klasikinei, tiek dabartinei mūsų „meninei fotografijai“, kartu jo fotografija dirbtinai nepritempinėjama prie „ultrakonceptualumo“ ir „meninio tyrimo“ ‒ kito, dažnai savitikslio, šiuolaikinio meno bruožo.
Šarūno fotografijų ciklai („Savo vietoje“, „Tai tik juodas lagaminas“, „Šturmuotojas“) visada idėjiškai argumentuoti, pastatyti ant tvirtos koncepcijos (menininkas žino ką ir kodėl daro), tačiau nėra ir sausi, dirbtinai sugalvoti.
Dar vienas Tado Šarūno fotografijų ciklų bruožas ‒ performatyvumas. Dažniausiai tai ne tik kokybiškos ir „meniškos“ fotografijos, estetine prasme galinčios nukonkuruoti daugelio „grynosios fotografijos“ atstov(i)ų produkciją, tačiau ir tam tikro performanso, akcijos arba veiksmo, transformuojamo į fotografijas ar juose užsibaigiančio, dalis. Performatyvi fotografija (kaip ir performatyvus video) Lietuvoje ‒ gana paplitęs reiškinys, kurį išpopuliarino kiek vyresnė tarpdisciplininkų karta (prisiminkime kad ir Dainiaus Liškevičiaus ciklą „Pasaulio centrai“), tačiau Šarūnas šią „tradiciją“ taip meistriškai užmaskuoja ir „estetizuoja“, jog atrodo, kad susidūrėme tiesiog su kokybiška „menine fotografija“. Tai, tarsi Šarūno „masalas“ žiūrovui, kurį prarijęs pakliūva į žaidimo kontekstais spąstus.
Tadas Šarūnas taip pat yra Vilniaus Universiteto Fotografijos klubo įkūrėjas ir prezidentas (2001 – 2003). Klubas organizavo vietines ir tarptautines fotografijos parodas, užsiėmė neformalia edukacija ir leidyba. Pažymėtina tai, kad būtent šio, profesionalių meninink(i) požiūriu „marginalaus“, klubo nariai ne tik įsiliejo į mūsų šiuolaikinio meno atstovų, teoretikų gretas, tačiau ir kokybiškai atnaujino šį kontekstą.
Nuo 2007 VšĮ „MENE“ direktorius. VšĮ „Mene“ užsiima kultūrinių ir komunikacijos projektų organizavimu, darbas organizuojamas savanoriškais pagrindais.
Kęstutis Šapoka
Kūrybos raktažodžiai: politiškumas, aktyvizmas, tapatybės, fotografija, instaliacija