Zagorskas Jonas

zagorskas deimantas-narkevicius-atsakineja-i-korespondencija  Deimantas Narkevičius atsakinėja į korespondenciją


zagorskas verkianti-kestucio-kuizino-galva   Verkianti Kęstučio Kuizino galva            


zagorskas-artist flying in increadeble speed vodeo performance in Italy Menininkas lekiantis milžinišku greičiu. Performansas Italijoje, 2009          


zagorskas-tapytojas-tapantis-tapytoja-tapantis-tapytoja Tapytojas tapantis tapytoją tapantis tapytoją tapantis tapytoją                  


zagosrkas-deze-generuojanti-uzrasha-faine-faine-faine Dėžė generuojanti užrašą faine faine faine            


Menotyrininkas apie…


Jonas Zagorskas – taip pat vienas aktyviausių vadinamosios „antrosios“ mūsų šiuolaikinio meno kartos, debiutavusios XX a. 10-deš. pabaigoje, atstovų. Karjeros pradžioje kūrė video meną, garsėjo šokiruojančiais performansais, kūrė instaliacijas. Vis dėlto daugiausiai reiškėsi kaip video menininkas. To meto jo video kūriniams būdinga „pankiška“ agresija, aštrus sarkazmas, iš dalies susiję ir su atitinkamu menininko gyvenimo būdu.


Jonas Zagorskas, kaip Evaldas Jansas, 10-jo deš. pabaigoje, pačioje XXI a. pradžioje buvo visų „siaubas“. Maždaug nuo 2006-2007 m. Zagorskas savo video kūryboje susikoncentravo į vieną temą. Beveik dešimt metų gyveno Varšuvoje, juokaujant galima sakyti – „tremtyje“, todėl atskirtis nuo sau įprasto konteksto, meno sistemos, tapo aktualia tiesiogine prasme. Kurdamas savotišką savo „kasdienio gyvenimo, buities dienoraštį“, Zagorskas gilinosi į menininko (statuso) problematiką, sukūrė ciklą videodarbų, turinčių ir videoperformanso bruožų. Juose Zagorskas ironizuodamas gilinosi į „menininko lūzerio“, meno sistemos ir jos paraščių, tematiką. „Patarimuose jaunam menininkui“ Zagorskas „fiksuoja“ kelių dienų eksperimentą kaip išgyventi be pinigų ir cigarečių, nė karto neišėjus iš buto, nenuėjus į parduotuvę, keletą dienų. Taip pat arkastiška „video trainingo“ forma pataria „jaunam menininkui“ kaip tokiu atveju (kai esi be darbo ir pinigų) „taupyti savo energiją“ ir kaip nenusiminti, užklupus depresijai.


Maždaug tuo pat metu Zagorskas aktyviai pradėjo reikštis ir kaip konceptualios tapybos atstovas. Iš dalies toks posūkis atgal į „retrogradišką“ mediją yra sąmoningas, susijęs su tam tikros grupės (Zagorsko kartos) menininkų „regionalizmu“, reakcija į tuometinę Vilniaus institucinės šiuolaikinio meno sistemos stagnaciją, kai kurių meninink(i)ų ignoravimą. Po tam tikros bendravimo su institucijų kuratoriais, Zagorskas nusprendė „nešokti pagal kuratorių dūdelę“, pasilikti prerogatyvą pačiam spręsti ką ir kaip jis turi kurti, užuot vykdžius kuratorių užduotis „o dabar nupieškime, sukurkime tą ir aną“ tarsi vaikų darželyje.. 2007 m. Zagorsko „tapyba“ sukėlė skandalą Klaipėdos parodų rūmuose. Parodų rūmų vadovybė buvo pasipiktinusi menininko ir Varšuvos „šarlatinizmu“– Zagorkskas eksponavo maždaug 2×4 metrų popierinius kartonus, ant kurių tebuvo trafaretais išpurkšti užrašai lenkų, lietuvių kalbomis – „fajnie fajnie fajnie“, „kažkaip nežinau“ ir pan.


Reikia pažymėti, kad Zagorsko „tapyba“, kaip ir video kūryba, taip pat didžiąja dalimi susijusi su menininko statuso, pašaukimo, jo vietos institucinėje meno sistemoje, kūrybos prasmės ar beprasmybės plačiąja prasme leitmotyvais. Zagorskas taip pat kuria objektus. Vienas tokių – juoda dėžė su trimis „akutėmis“ ir rankenomis šalia jų. Sukant rankenėlę gaminama elektros energija ir akutėje trumpam įsiplieskia užrašas „fajnie fajnie fajnie“. Taigi, žiūrovas turi „pavargti“, kad suprastų kaip jam buvo „fajnie“.. Pažymėtinas Zagorsko 2009 m. atliktas performansas „Menininkas, lekiantis neįtikėtinu greičiu“. Apsirengęs supermeno kostiumu, Zagorskas guli ant specialiai sukonstruotų pastolių, o jo apsiaustą plaiksto ventiliatoriaus sukeliamas vėjas. Atrodo, tarsi menininkas iš tiesų skirstų, neįtikėtinu greičiu… Pastaruoju metu Zagorskas kuria instaliatyvias meno formas, derindamas tapybą, video ir objektinę kūrybą, toliau gilindamasis į menininko ir meno prasmės temas.


Kęstutis Šapoka