Rašymas dekolonializmo aplinkybėmis – Frantzo Fanono „Žemės niekšas“

2016-12-16

Neseniai „The Guardian“ skaičiau sąrašą penkių rekomenduojamų knygų, kurias kiekvienas studentas turi perskaityti prieš baigdamas universitetą. Viena iš jų – Londono Metropolitano universiteto lektoriaus ir knygos „Arkadijos viešbutis“ („Hotel Arcadia“) autoriaus Sunny’o Singho pasiūlyta Frantzo Fanono „Žemės niekšas“ („The Wreched of Earth“, 1964). Ši „The Guardian“ sąraše atsidūrusi knyga išleista praėjus keleriems metams po to, kai dauguma Afrikos žemyno šalių tapo nepriklausomos. Fanono studijoje kalbama apie psichopatologinius sutrikimus, nulemtus kolonializmo. Ji prisidėjo prie daugelio Afrikos šalių išsilaisvinimo, nes psichoterapeuto įžvalgos padarė vieną didžiausių įtakų kolonializmo ir rasizmo kritikai. Be to, šios knygos aktualumą lemia ir tai, kad, nors yra skirta Afrikos tautų dekolonializmui, ji taip pat mėgina suvaldyti Vakarų individą persekiojantį kolonializmą iš jo visuomenės, tiksliau – liaudies pusės.

Įvadą „Žemės niekšui“ parašė tuo metu to žanro vengęs Jeanas-Paulis Sartre’as. Jo retorika visiškai pateisina pratarmės studijai svarbą. Nuo jos norėčiau ir pradėti. Pirmiausia skolinuosi filosofo pirštą, kuriuo Sartre’as beda į Fanono studiją, sakydamas: „skaityk Fanoną.“ Knyga nėra skirta „jums“ arba „mums“, „Žemės niekšo“ autorius rašo „dėl mūsų“, bet ne „mums“. Populiariai teigiant, jis rašo pasauliui. Ir tai svarbu, nes žmogus-pasaulis iškart implikuoja supratimą apie tai, kaip ir kodėl apskritai gali būti rašoma.

Teksto pradžioje filosofas įmeta mus į klasikinės ontologijos vidurį – padalija planetos gyventojų skaičių į žmones ir į kitus, paskui kritikuoja skirtingų intelektualų rašymą kaip dvi tos pačios monetos puses. Tokio žaidybinio skirstymo laimėtojas yra pats autorius ir rimtoji, didžioji filosofinė tradicija, o pralaimėtojas – „baltai išplautas“ (whitewashed) narcisistinis intelektualas, kurio pasaulio matymas pralaimi, nes yra papuoštas dailiais rūbais tarsi būtų aprengta… paternalistinė motina. Prieš pažymėdamas svarbesnes Fanono mintis, kreipiu dėmesį į rašymo problemą: tiek Sartre’as, tiek Fanonas sumenkina intelektualą, kurio pozicija – palaikyti įsivaizdavimą, kad pasaulis fragmentuotas (neholistinis), o pagrindiniu dekolonizacijos ir proto ramsčiu laiko mąstytoją, kuris atranda savo liaudį ir laikosi bendro, visuminio požiūrio. Skiriasi tik jų prieigos: pirmasis remiasi Vakarų Europos istorija, o antrasis – Afrikos dekolonizaciją lydinčiomis problemomis.  Įdomus ir skirtumas, per kurį atrandamas toks mąstymas: „kuo daugiau intelektualas atranda žmonių atmosferą, tuo labiau jis apleidžia išskaičiavimą, nepageidaujamą tylą, mentalinį rezervuotumą, ir sujudina pasitarimo dvasią.“ Ši intelektualo „sveikata“ yra savotiškas receptas „intelektualiai sąžinei“, apie kurią yra užsiminęs Friedrichas Nietzsche. Mes suprantame Fanoną ir afrikietį intelektualą, o dar svarbiau – tos pačios įžvalgos galioja ir europiečiui. Iš tiesų keista, kad tarp jų nėra prieštaros, nes atvira Afrikos tautų kolonializmo problema psichoterapeuto Fanono analizėje geriau tinka suprasti intelektualo ir jo viešumo vaidmenį, negu toje pačioje pozicijoje esantį intelektualą europietį. Pastarojo situacijos simptomatika, tiek, kiek ji susijusi su Europos šalių kolonializmu, lengvai apčiuopiama, kaip apčiuopiamas ir jo galutinė lemtis. Pagrindiniai simptomai – narcisizmas, egocentrizmas, grožis kaip vertybė – intelektualą daro Vakarų metafizikos, tos pačios, kuri paremia kolonialistinę politiką, subjektu. Literatūrinėje ir poetinėje praktikoje randame jį teigiantį, „kad mūsų vertybės ir faktai nesijungia į visumą, ir kad jis negali jų nei tvirtai paneigti, nei jų atsisakyti“ [1]. Kas laukia tokio „savo motiną“ pernelyg įsimylėjusio intelektualo? Jis bus laikomas monstru, kuris už savo intelektualistinius žargonus ir liaudies norų nepaisymą bus „išplautas iki baltumo“. Įdomu, kad Sartre’as nepateikia pavyzdžių, o iškart kalba liaudies (taigi būties) balsu ir nurodo į sistemines tokių autorių pozicijas – dažniausiai biurokratų, kuriems (su ironija, bet taikliai pastebint) niekas nemoka už Hegelio skaitymą. Kitaip tariant, jis išmeta tuos rašinius lyg jų nebūtų buvę, o autorius demaskuoja kaip politinius agentus, kurių žemas išsilavinimas leido intelektualams būti prastais, bet narciziškais rašytojais.

Šio straipsnio skaitytojas, perskaitęs ar skaitęs Fanono knygą, tuoj pastebės, kad iki šiol straipsnyje skyriau dėmesio dviem Sartre’o pratarmėms ir vos vienai Fanono teksto pastraipai. Nors abu mąstytojai siekia rimto dekolonizacijos Afrikoje tyrimo, mano tikslas yra pastebėti, kad filosofas Sartre’as, to siekdamas, uždaro dekolonizacijos problemą Europoje. Noriu pasakyti, kad jis apsuka mušamąjį lazdos galą į šeimininką, nelabai susimąstydamas, kad narcisistinė, fragmentaciją akumuliuojanti „monstro“ versija (toliau jau nebegaudykime biurokratų, tiesiog sakykime, kad yra tokia pozicija) yra kaip tik ta, kuri atsiranda kaip išeitis iš kolonizuotos modernaus rašytojo sąmonės: „geltonieji Nobeliai baigėsi; kolonizuotų laureatų laikai praėjo.“ [2] Kolonizuotos rašytojo sąmonės problema – jo kalba rašytojui nepriklauso, kai jis pratęsia kalbą kaip liaudies arba visuomenės gyvenimą. Monstras, apie kurį daug imta rašyti pofroidinėje psichoanalizėje, yra juo todėl, kad siekia peržengti tokį kalbinį ir mentalinį perspektyvizmą. Pasklaidę bet kurią imperialistinę literatūrą tuoj pamatysime, kad rašytojai nėra herojai, nes jie – autoriai, o minėti monstrai yra ir herojai ir autoriai, bet jie rašo nusižengdami teisei į visuminį (ir norminį – autorinį) kalbos suvokimą.

Analizuodamas sunkias psichines traumas, atsiradusias dėl kolonialistinių aplinkybių Afrikoje, Fanonas aptaria kolaboracijos kaip smegenų plovimo praktiką. Jos metu intelektualas uždaromas į specialios priežiūros kalėjimą, jam palikta teisė ir net paskatinimas rašyti viešus tekstus patriotinėmis temomis. Galiausiai jis tampa informatoriumi – intelektualo kalba anksčiau ar vėliau sukuria ženklų sistemą, atveriančią supratimą, su kuo ir apie ką kalbėti ieškant revoliucionierių, nusikaltėlių. „Žemės niekšo“ paantraštėje Fanonas tokią praktiką palygina su psichologine-sociologine heroizmo edukacija, tuo metu prasidėjusia JAV, kur tik dirbantysis – tarsi garsiojo „sraigtelio“ vietą užimantis subjektas, visa jų klasė yra skatinama įsivaizduoti save herojais. [3] Jis iškart pastebi, kad tai paslepia santykį tarp darbininko ir darbdavio. Žinoma, jo aptartas smegenų plovimo pavyzdys yra svarbus tiesiog kaip pavyzdys, atspindintis kolonializmą Afrikoje.

Sugrįžus prie monstro-herojaus-autoriaus paaiškėja, kad tai – darinys, kuris akivaizdžiai priešinasi tiek sisteminiam jo „išplovimui“, tiek kapitalistiniam jo kaip herojaus pozicionavimui. Tai jokiu būdu nėra nei Sartre’o nei Fanono problema. Pirmasis, kaip minėjau, iš tokios pozicijos šaiposi arba ją apeina, taikydamasis į objektyvias kolonializmo priežastis. Antrajam ji galėtų būti svarbi tuo aspektu, kuriuo afrikietis intelektualas, gerai pažįstantis vietinius demonus, šokius ir religijas, taptų monstru kolonialistiniam Vakarų pasaulėvaizdžiui. Tokio pasaulėvaizdžio terpių jo aprašomo Alžyro kolonializmo istorijoje netrūko. Šalia kariuomenės viena stipriausių – Alžyro fakulteto psichiatrijos mokykla. Apibendrinant galima teigti, kad monstro-herojaus-autoriaus padėtis, nors ir prieštarauja būčiai ir liaudies sąmonei, galiausiai yra alternatyva tam, kieno balsu rašė Sartre’as arba (kai kuriais požiūriais) pats Fanonas.

Visgi, kaip minėjau, pastarajai intelektualo pozicijai ir jos galimam likimui autoriai daug dėmesio neskiria. Abu filosofai analizuodami laikosi gerojo narcisizmo pozicijos. Tai reiškia, kad jų pažinimo objektas jiems „nėra matomas“, tas objektas netampa matematine priemone įveikti chaosui arba įrodyti tiesai. Kaip ir trečiojo pasaulio šalių darbininkai, kuriems abu skiria daug dėmesio, teigdami, kad pastariesiems nereikia tiesos. Tai jie yra tiesa, jų pozicijoms tai irgi priskirtina.

Pagrindinė Fanono knygos tema yra Alžyro kolonizacija ir dekolonizacija. Ji apjungia daugybę temų. Vienos iš jų: „kolonialistinė daiktų tvarka“ arba „neeilinės padėties šiuolaikinėje situacijoje suvokimas“, kai nėra suprantama, kad priešo doktrina jo naudai remiamasi jam priešinantis; „asmens išstūmimas“ kaip prarandama savastis; „permanentinė konfrontacija ant fantazminio paviršiaus“, kai kalbama apie susipriešinimą su mitologine būtybe, kolonialistą paliekant pažymėtą tik susvetimėjimo štampu, etc. Galiausiai Fanonas aptaria ir tarptautinę situaciją, kurioje, nors išsilaisvinusios, trečiojo pasaulio šalys šaltojo karo metu tampa geopolitinėmis ir simbolinėmis didžiųjų šalių interesų įkaitėmis.

Šioje analizėje aptariau tik keletą svarbesnių dekolonizaciją liečiančių temų. Jei nori daugiau ir išsamiau, „skaityk Fanoną“!

 

_____

[1]     J.P. Sartras, Pratarmė, F. Fanon „The Wreatched of The Earth“, 8 p.

[2]     Ten pat, p. 10

[3]     Ten pat, 286 p.

 

Viršelio fotografija © British Journal of Photography

 

Žymos:Alžyro kolonializmas, Arkadijos viešbutis, Benjamin Ismailov, egocentrizmas, Frantz Fanon, Friedrich Nietzsche, grožis, Hegel, Hotel Arcadia, intelektuali sąžinė, Jean-Paul Sartre, kolonialistinė politika, kolonializmas, narcisizmas, Sunny Singh, The Guardian, The Wreched of Earth, Vakarų metafizika, Žemės niekšas