2014-04-09

Aš tapau Pietą (bet ne aš)
Yra dienoje valanda kai nurimsta vėjas ir nebereikia kepurių, pirštinių, netgi ilgi plaukai, tuo tarpu, tampa beveik nebereikalingi. Valandų Aplinka kviečia nurimti ir mėginti įsiklausyti į save tyloje. Išrankūs daiktai taip pat klausysis tavojo rėksmingai iškalbingo, nesustyguoto ir niekam, beveik niekam, nereikalingo skambesio. Bet tu drąsiai atsisėsi priešais tave išsirinkusį išrankųjį daiktą ir tyliai atėjus įstabiai Aplinkos Valandai, suskambėsite abu, vienas kitą palietę. Arba nesuskambėsite. Niekad neskubėkite tapyti, nes tai labai abejotinos prasmės užsiėmimas. Verčiau išmokite žiūrėti. Ir tik po to, galbūt, tapykite, pieškite, interpretuokite. Ar galima išdrįsti pereiti su negrabių judesių kakofonija į Aplinką, kurioje mėginama suprasti, mąstyti, susiprasti. Kurioje, tuo tarpu, gera ir ramu, kaip prie skaidraus vėsinančio šaltinio, žinant, kad net nespėjus įsisiūbuoti medžių viršūnėms, jis tuojau pat išseks. (Algimantas Paluckas, 1994 01 16)