Interviu su Kęstučiu Šapoka

2013-12-12

Papasakok apie savo studijas ir kūrybos pradžią.

2002 metais baigiau VDA tapybos specialybę. Po to, iš karto, galima sakyti, laimingai susiklosčius aplinkybėms, patekau į dailėtyros sritį. Tapybos studijų metu, magistrantūroje, pasukau į trapdisciplininius menus. Baigęs VDA, mečiausi į videomediją (nusipirkau išsimokėtinai video kamerą), kūriau video filmus ir videoperformansus. Video darbai varijavo nuo videomeno, performatyvios dokumentikos iki labai formalistinių dalykų. Pavyzdžiui, keturių parodų video įrašų „sukryžiavimas“ – keturių „takelių“ video montažo programoje sukarpymas vienodais intervalais ir įterpimas vienų į kitus – savotiškai padiktuotas Sol Le Witto instrukcijų piešiniams.

Nuo 2007-2008 dėl įvairių priežasčių mano „kūryba“ įgavo bruožų, kartais vadinamų „institucine kritika“ (pabrėžiu – šią etiketę klijuoja kiti, ne aš) – darbai tapo susieti su lokaliais kontekstais. Pavyzdžiui – muzikinis sveikinimas ŠMC direktoriui TV laidoje, ar video šokiai pagal dailėtyrinink(i)ų straipsnius, koliažai, kuriuose yra nuorodų į konkrečius kontekstus ir/ar asmenis.

Kokia šiuo metu situacija su video darbų rodymu žiūrovui?

Jei klausi konkrečiai apie mano situaciją, tai savo video darbus atskirai esu rodęs gal po vieną kartą. Jei skaičiuotume vienkartinę mano videodarbų peržiūrą Jono Meko vizualiųjų menų centre, berods, 2009 metais, tai kai kuriuos esu rodęs du kartus. Kai kurių videodarbų nesu rodęs. Kadangi mano „tarpdisciplinininkų“ karta debiutavo apie 2002 m. (plius minus porą metų), dauguma orientavosi į tuo metu galios apogėjų pasiekusį ŠMC. Susidarė ŠMC labiau mėgiamų meninink(i)ų grupelė ir nelabai mėgiamų grupelė – tarsi antrinės žaliavos arba, geriausiu atveju – „rezervas“. Todėl tas „rezervas“ (tame tarpe ir aš) buvo sąlygiškai labiau užblokuotas ir rečiau galėdavo parodyti savo kūrybą. Vyravo požiūris, kad jei eisi menininkas, „darai karjerą“, turi būtinai eksponuotis ŠMC. Kurį laiką stengiausi „daryti karjerą“ ir nelabai vykusiai bandžiau „lįsti į subines“ (perkeltine prasme) ŠMC kuratorėms ir kuratoriams (ypač Malašauskui ir Klimašauskui), tačiau tai nepadėjo. Supratau, kad tam reikia prigimtinių „lindimo į subines“ charakterio savybių, kurių neturiu, o apsimetinėju prastai. Nieko kito neliko, kaip tik bandyti išsivalyti galvą nuo ŠMC propagandos. Prireikė laiko, bet, manyčiau, pavyko. Žinoma, parodų nuo to nepadaugėjo ir menininko karjera „nepajudėjo pirmyn“, tačiau kurti tapo paprasčiau ir tiesiog maloniau.

2010 metai man psichologiškai buvo lūžiniai. ŠMC parodoje „Lietuvos dailė 2000-2010“ buvau kviestas rodyti savo (t.y. mūsų su Benigna Kasparavičiūte) video darbą TV sveikinimas ŠMC direktoriui, „institucinės kritikos“ skyrelyje. Tačiau įkvėptas Redo Diržio viešo atsisakymo dalyvauti tame projekte, irgi atsisakiau dalyvauti – simboliškai protestuodamas prieš ŠMC stagnaciją ir aroganciją – tiesa, be triukšmo.

Ar kažkokia opozicija toliau egzistuoja savaime?

Nebežinau kas ta „opozicija“? Aš pats paskutiniu metu absoliučiai „institucionalizavausi“ ir kaip dailės kritikas, ir kaip kuratorius (tiesa, kaip menininkas – vis dar ne). Todėl mano situacija prieštaringa – nebegaliu vaidinti „neformalo“ ir „antiinstitucionalisto“, nors būtent tokia etiketė man prilipo. Kita vertus, negaliu dalyvauti ŠMC projektuose, nes siekiu pozicijos nuoseklumo – juk kaip dailės kritikas esu tą instituciją kritikavęs ir manau, kad ji ir toliau skendi stagnacijoje, piktybiškai nesikeisdama. Žinoma, tokia mano pozicija kenkia mano kai menininko vietinei „karjerai“. Negali būti rimtos opozicijos, netgi diskusijos, nes Vilniuje visi vieni kitus pažįsta, visi persipynę kokiais nors ryšiais. Yra grupė menininkų, kurią kaip dailės kritikas bandau „įteisinti“ – tai „tarpdisciplinininkai“, kurie dirba su lokaliais, vietiniais kontekstais.

 Ar vykdai studijinę praktiką, ar turi studiją?

Maždaug pusantrų metų turėjau studiją Fluxus ministerijoje (štai tau ir „neformalas“). Kai ją gavau, pradėjau vėl tapyti, taip pat kurti koliažus. Meninė veikla šiuo metu labiau antrame plane, tačiau bandau neatitrūkti nuo jos. Šiuo metu nuomojuosi dirbtuvę Naujojoje Vilnioje. Toloka, nepatogu, bet pigiau, nei centre.

Darbas meno kritiku šalia kūrybinės praktikos – jis išlaisvina ar varžo kūrybą?

Kažkuria prasme išlaisvina, kažkuria suvaržo. Menininkui reikia išlaikyti balansą tarp intuicijos ir logikos. Įklimpimas į teorijas gali stabdyti meninę veiklą. Tam tikra prasme menininkui netgi į naudą būti ribotu ir kategorišku. Dailės kritikas šiuo požiūriu turi būti lankstesnis, labiau kaip chameleonas (turiu omeny ne komercinę prostituciją, bet sugebėjimą kuo adekvačiau vertinti skirtingų epochų, stilių, pažiūrų meną). Tačiau tam tikra prasme dailės kritiko veikla stipriai įtakojo mano kūrybą. Kita vertus, praktinė menininko patirtis atveria papildomą „matymo portalą“ šalia teorinės metodologinės žiūros.

Ar egzistuoja, arba ar reikalinga bendruomenė, kurioje vyktų diskusija apie kūrybą?

Fluxus ministerijos gyvavimo metu vyko pora LTMKS renginių, bet tai buvo laikinas dalykas. Nebeliko patalpų, nebeliko ir „bendruomenės“. Bendruomenė gali susikurti turint patalpas ir pinigų parodinei, edukacinei veiklai (katalogų, knygų leidybai, internetinės veiklos palaikymui ir pan.).

 Kokią matai sąjungos ateitį ir save joje?

Sąjunga – tai bendruomenė, kurioje panašiai žiūrima į meną. Dabar patys negalim nuspręsti, kokia sąjunga turi būti. Plėstis ir tapti kažkuo panašiu į LDS, ar bandyti būti ideologiškai vieninga „opozicija“? Nors, kaip sakiau, nebeaišku kas yra opozicija? Vien „tarpdiscipliniškumo“ ar „interdiscipliniškumo“ principas, suvoktas kone politiškai mūsuose XX a. 10 dešimtmečiu, dabar nebėra pakankamas „opozicijos“ garantas.

Vyresnės kartos menininkai siekė sąjungos kaip alternatyvos įteisinimo. Dabar situacija kiek kitokia. Sąjunga ir dabar bando palaikyti sąlygišką „neformatą“. Pavyzdžiui, prieš porą metų buvo paroda „Bendrabūtis“ – tarsi underground’as. Mano požiūriu labai sėkmingas kuratorinės koncepcijos įgyvendinimas. Bet į tokias parodas beveik niekas neateina ir jos „prestižo“ nesuteikia, jos matomos tik patiems iniciatoriams ir dažnai net patys sąjungos nariai nenori tokiose parodose dalyvauti. Jaunesnioji karta tikisi iš sąjungos galimybių sudalyvauti reikšmingesnėse parodose, matomumo. Ko gero, būti „alternatyva“ jie visiškai nenori, todėl į sąjungą dažniausiai stoja dėl menininko statuso (t.y. socialinių garantijų), o parodinę veiklą stengiasi vystyti labiau „prestižiniuose“ , labiau „apsimokančiuose“ kontekstuose.

2013 m. balandis