BENIGNOS KASPARAVIČIŪTĖS IR KĘSTUČIO ŠAPOKOS POKALBIS APIE (NE)PRIKLAUSOMO ŠIUOLAIKINIO MENO ISTORIJAS

2015-03-28

Benigna Kasparavičiūtė: Matyt, reikėtų prisistatyti. Esu bene vienintelė autorė Lietuvoje, nesubūrusi nei vienos menininkų kolonijos ar nesurengusi nei vieno, bent menkiausio meno festivalio. Kadangi dėl tokio nepateisinamo neiniciatyvumo užgraužė sąžinė, nuo pradžios iki galo perskaičiau visą neseniai išėjusios knygos „(Ne)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos: savivaldos ir iniciatyvos Lietuvoje 1987-2014“ naująjį tomą. To normalūs dailininkai/menininkai įprastai nedaro, nes skaito vien straipsnius apie save, o ir tai – tik tuos sakinius, kuriuose minima jų pavardė. Todėl dabar minėtoje srityje (tekstų apie menininkų iniciatyvas skaitymo) jaučiuosi beveik vienintelė ir nepakartojama bei galinti į visą šitą reiškinį pažiūrėti iš šalies ir netgi iš aukšto. (Beje, pasikalbėti šia tema man pasiūlė ne K. Šapoka (kuris ir yra vienas knygos autorių), jei ką… Na, aš čia ne tau sakau, o šiaip visokiems privalomiems rėksniams.)

Kęstutis Šapoka: Taip, tuos, kurie mus vadins „mafija“, draugiškai nukreipsime pas Karoliną Rybačiauskaitę, nes būtent ji pasiūlė mums tarpusavyje pasikalbėti apie šią knygą. Tegul dabar ir aiškinasi.

B. K.: Jei rimtai, tai tamsta irgi priklausai kartai, per daug netrykštančiai kolektyvinėmis meninėmis iniciatyvomis. Kodėl taip yra? Ne kodėl priklausai, bet kodėl ta karta (ar kartos – nežinau, kur nubrėžti ribą) tokia negera? Beje, šį klausimą įvairiems meno veikėjams knygoje gal kokius 120 kartų yra uždavęs Vytautas Michelkevičius. Na, tai dabar atsakyk į jį tu.

K. Š.: Taip, prisipažinsiu, kad vien nuo žodžių „workshop’as“ (liet. „kūrybinės dirbtuvės“), „seminaras“ arba „kolektyviškumas“ mane supykina. Ir tai yra tikrai ne ideologinė, o tiesiog mano asmeninė psichologinė problema.

Ideologiškai esu už kolektyvines meninės veiklos formas, visomis keturiomis už visokias kolektyvines iniciatyvas. Aš jas palaikau, man jos įdomios, tačiau tol, kol pačiam nereikia jose fiziškai dalyvauti. Štai koks išeina paradoksas. Esu dalyvavęs keliose, vykusiose Lietuvoje ir užsienyje, ir man tai buvo neapsakoma kančia. Visi apsimeta draugais, bičiuliais, vaidina, kad kartu jiems yra įdomu ir linksma, tvyro toks, atseit, pozityvumas, paviršutiniškas politinis korektiškumas, labai primenantis sovietinius laikus… Būtinai prireikia visiems kartu virti sriubą ar plovą…

O sudarinėti knygas apie kolektyvines (ne)priklausomas iniciatyvas tokiems kaip aš, ko gero, yra išeitis, tarpinis variantas tarp dalyvavimo ir nedalyvavimo visose tose kolektyvinėse praktikose.

Tačiau tu klausei apie „kartą“. Sunku pasakyti, ar galima šiuo atžvilgiu apie ją (arba mūsų „subkartą“, kaip ją pavadino viena dailės kritikė) kalbėti. Nors tam tikrų bendrumų įžiūrėti galima. Ne tik iš mudviejų, bet ir iš kitų mūsų bendraamžių menininkų veiklos matyti, jog toks komjaunuoliškas entuziazmas ir „kolektyviškumas“, būdingas, pavyzdžiui, Gedimino Urbono kartai (to nereikėtų suprasti vien negatyviai), mums mažiau priimtinas. Esame labiau „apatiški“, t. y. mažiau veliamės į kolektyvines iniciatyvas. Tačiau tuo pat metu mums gal kiek mažiau būdingas liguistai plėšrus karjerizmas. Tačiau mes ir ne tokie „individualistai“, kaip vadinamieji „tylieji modernistai“. Kažkoks tarpinis, „netikęs“, „nepavykęs“ variantas. Bet bent jau nesame Sorošo išpersta karta. Na štai ir „apibendrinome“. Ką apie tai manai?

B. K.: Labai gerai, jei nieks nepagiria, visada pravartu pasigirti pačiam. Visi mes mėgstame postringauti apie save, atseit apie savo kartą. Todėl iš dalies grįšiu prie to paties klausimo. Kaip tau atrodo, ar menininkų polinkis burtis ir iniciatyvumas yra tik teigiama savybė? Tarkim, su mumis išaugo ir nauja retrogradų-modernistų karta, kilo jų vienijimosi ir savotiškų iniciatyvų „po minuso ženklu“ kūrimo banga. Ir dabar tebevyksta visokios daugiausia Vilniaus dailininkų iniciatyvos, siekiančios, kaip numelžt kokio mažo periferijos miestelio biudžetą savo nesibaigiantiems plenerams ar/ir albumams, prisidengus visokiomis vietinėmis tradicijomis, vertybėmis ir jubiliejais.

Taigi dažnai pasitaikydavo, kad ne tokiems agresyviems, net ir kiek naujau kuriantiems mūsų bendraamžiams priimtiniausia pasirodydavo, tarkim, apskritai nieko nedaryti ar bent nelįsti į viešumą. Savotiškas elitizavimasis reiškė lyg ir nesiidentifikavimą su tais iniciatyviais retrogradais, o, tiesą sakant, ir su tuometiniu Šiuolaikinio meno centro jaunimėliu. Kaip tau atrodo, ar tai galima būtų pavadinti savotiška intuityvia meno streiko iniciatyva, ar tiesiog paprasčiausiu anemiškumu ir tinginyste? O šiaip kaip atskirt „teisingą“ iniciatyvą nuo „neteisingos“?

K. Š.: Kolektyvinės iniciatyvos, galima sakyti, buvo vienas skiriamųjų XX a. 10-jo dešimtmečio kartos meninink(i)ų bruožų. Viena vertus, kolektyviškumas iš dalies oponavo „tyliųjų modernistų“ individualizmui, jų dvasingai vienišo genijaus retorikai, kuri per kelis dešimtmečius išsisėmė ir tiesiog virto kauke, tuščia kalbine forma.

Kita vertus, akivaizdu ir tai, jog beveik visi „revoliucinės“, kaip ir visų kitų kartų atstovai buvo ir yra tokie patys „individualistai“, tačiau laikmetis tiesiog vertė juos burtis į kolektyvines iniciatyvas, kurį laiką veikti bendrai, nes taip buvo lengviau išlikti. Juk žinome, kad beveik visos mūsų avangardinės grupės galiausiai iširo todėl, kad menininkai nebepasidalijo „individualių“ nuopelnų. Individualizmas nugalėjo, tiksliau sakant, jis visada tūnojo latentiškai, tik tam tikru metu išlindo į paviršių.

Na, nebent Redas Diržys, įsisąmoninęs tą nežabotą menininko ego, vis dar bando su juo (savyje ir kituose) kovoti, propaguodamas kolektyvinės veiklos principą, hierarchijos atsisakymą kaip ideologinę poziciją. Vis tiek galų gale prieina absoliučiai pesimistinę išvadą, kad individualizmo nugalėti neįmanoma, nes tai – kova su vėjo malūnais… Tačiau atspėjus, jog tai kova su vėjo malūnais, galima pasijuokti iš savęs ir kitų…

O teisingų ir neteisingų iniciatyvų, manau, nėra. Jos tokiomis tampa tam tikromis aplinkybėmis, atsidūrusios vienos ar kitos interesų grupės akiratyje, kai pradedama manipuliuoti tomis iniciatyvomis kokiose nors ideologinėse kovose. Taip, tokia marginalinio kolektyviškumo forma, kaip plenerai egzistuoja. Nežinau, blogai tai ar gerai? Su mūsų karta atėjo ne tik nauja reakcionieriška banga, bet kartu ir 10-jo deš. „revoliucinio“ meno nuosmukio periodas ir „revoliucingumo“ atoslūgis.

Užaugo mūsų kartos retrogradai, pradėjo burtis į plenerus ir panašias stovyklas, tarsi atgavo jėgas ir pasitikėjimą savimi. Tai jau nebuvo „tyliojo modernizmo“ tąsa, tačiau kažkokios išsigimėliškos grimasos, prisidengusios tomis tradicijomis. Nemaža dalis tikrų „tyliųjų modernistų“ buvo pasimetę, kai kas, deja, tiesiog išprotėjo, todėl ne vienas „papuošė“ ir tų jaunųjų retrogradų gretas.

Beje, panašūs procesai, ypač retorikos supanašėjimas su „tyliųjų modernistų“ retorika, per pastaruosius penkerius metus pastebimi ir susidūrus su daugeliu atstovų iš vadinamosios „Emisijos“ kartos.

Kalbant apie mus, nesiburti į tuos keistus retrogradų plenerus ir kartu nesitrinti po atidarymus ir visokius „afterparty’ius“ kartu su mūsų kartos provincial(i)ų kompanija, kurią maždaug 2002–2005 m. pasigavo ŠMC ir kuri iš karto tapo siaubingai lojali, kalbanti ir mąstanti tos institucijos klišėmis (tokia „madingų“ zombiuk(i)ų kompanija), buvo iš tiesų savotiška „meno streiko“ apraiška, bandymas išsaugoti šiokius tokius savigarbos ir savivertės likučius. Ir tai nesusiję su „atsiskyrėlio genijaus“ retorika. Taip, tai tarsi elitizmas, bet, man atrodo, bent iš dalies sveikas elitizmas. Išsivystė kažkas panašaus ne į dalyvavimo, bet į nedalyvavimo nuostatą.

B. K.: Na va, kaip gerai. Pakalbėkime pagaliau apie knygą. Antroji tamstų su Vytautu knyga (ar antra knygos dalis) atrodo daug labiau išgryninta, tuo tarpu pirmojoje bent nedidelė dalis autorių ar reiškinių atrodo kartais ne visai pataikantys į temą. Aišku, taip ir turi būti, vėlesnis variantas visada geresnis, čia nieko nauja neišradau. Ar dabar ką nors keistum, ar pirmojoje knygoje darytum kitaip, ar paliktum taip, kaip yra?

K. Š.: Žiūrint, ką turi omeny, sakydama „geresnis“? Taip, antra dalis labiau išgryninta, tai daug kas pastebi. Nes joje dominuoja pokalbiai ir vos keletas autorinių tekstų. Pirmoji buvo eklektiškesnė ir labiau suskaidyta. Tačiau nesakyčiau, kad tai blogiau ar geriau. Be to, tai tarsi viena knyga. Išgryninimas nebūtinai gali būti dorybė. Nieko nekeisčiau, tik dar galima būtų pildyti tuos du tomus, sudarinėti trečią… Medžiagos dar yra daug, randame vis naujos.

Beje, antras „(Ne)priklausomų iniciatyvų“ tomas iš dalies asocijuoja su Alfonso Andriuškevičiaus sudaryta pokalbių su 72 dailininkais knyga, jas norisi gretinti. Pirmas kiek eklektiškas tomas pagal struktūrą ir ideologiškai, sakyčiau (tą jau sakiau ir antro tomo įžangoje), stebėtinai panašus į Elonos Lubytės „Tylųjį modernizmą“. Ši E. Lubytės knyga, man atrodo, yra tarsi išplėstas, kontekstualizuotas parodos katalogas. Mūsų pirmas tomas irgi turėjo būti lyg savotiškas LTMKS projektų katalogas, tačiau išsiplėtė į platesnį kontekstą. E. Lubytės knyga taip pat gana eklektiška, pradedant citatomis iš spaudos, dailininkų dienoraščių, pokalbiais su dailininkais, poetais, to meto „autsaideriais“, ir baigiant 1962–1982 m. neformalių parodų metraščiu.

Mūsų pirmo tomo netgi struktūra panaši – autoriniai tekstai, pokalbiai, ištraukos iš spaudos, „radiniai“ ir LTMKS bei kitų neformalių iniciatyvų „metraštis“. Ideologiškai mūsų knyga, manau, taip pat artima „Tyliajam modernizmui“. Autorė savo atrinktos, į tam tikrą scenografiją sudėliotos medžiagos pagrindu kuria „kvazipozicijos“ naratyvą. Tai ne opozicija, o kvazipozicija, iš dalies priešinanti save neva oficialiai institucinei sovietmečio (meno) sistemai, parodydama, kad jos paribiuose (?) iš dalies vyko alternatyvus meninis gyvenimas. „Tyliojo modernizmo“ pavadinimas irgi yra labiau prasminis niuansas nei tiesmuka opozicija.

Mes savo knygos pirmame tome irgi kuriame „kvazipoziciją“. Panašu ir tai, kad tiek E. Lubytės, tiek mūsų knygoje ribos tarp „paraščių“ ir „oficiozinės institucinės sistemos“ gana neapibrėžtos, paslankios, priklausančios ne tiek nuo kokių nors labai aiškių, objektyvių faktorių, kiek nuo knygoje pateikiamos medžiagos ir jos scenografijos pobūdžio.

Tačiau, kalbant ne apie griežtai ideologinę, o tik apie faktinę pusę, manau, abiejų knygų geroji dalis yra ta, jog į dienos šviesą iš tiesų ištraukiama nemažai įdomios, iki tol plačiau nežinotos, nematytos medžiagos arba jau žinoma pateikiama nauju, iš dalies alternatyviu, netgi dehierarchizuotu kampu. Tai yra sveika vidinei dailėtyros diskurso „medžiagų apykaitai“.

B. K.: Knygų, kuriose „kalba“ patys dailininkai, pas mus išleista nedaug. Kalbant šia tema, atspirties tašku paprastai tampa A. Andriuškevičiaus „72 lietuvių dailininkai apie dailę“. Jokiu būdu kokybės prasme nesiruošiu lyginti šios ir jūsų knygų, bet panagrinėti dominuojančius veikiančiųjų asmenų įvaizdžius, manau, galima. A. Andriuškevičiaus knygoje dailininkų šnekos sudvasintos, suliteratūrintos, joje visi tokie pakylėti. Jūsų su Vytautu leidinį kažkas yra pakrikštijęs skundų knyga. Čia aš, aišku, sutirštinu, bet jūsų leidinyje vienas dailininkas papasakoja, koks kitas yra blogas, tas kitas – koks trečias negeras, taip ir eina visi ratu (pabaigoje Redas demaskuoja visus. Toks lyg ir „happyend’as“.) Aišku, daug kas priklauso ir nuo klausinėtojų. Vytautas, uždavinėdamas klausimus, dar šiek tiek valdosi. Tamsta, man atrodo, net piktybiškai skatini tokį dailininkų elgesį. Ar man taip tik pasirodė?

Beje, netyčia pavadinau tuos jūsų knygos personažus dailininkais. Juk jie visi menininkai. Bet paskui atsiminiau, kad kai kurie veikėjai abiejose knygose lyg ir sutampa. Tik vienoje jie yra dvasingi dailininkai, kitoje – jau tokie piktučiai menininkai. Jūs akcentuojate kolektyviškumą, o A. Andriuškevičiaus knygoje pabrėžiamas individualizmas. Ar šie menininkai (pagaliau teisingai parašiau) yra madų ir tendencijų kaitos įkaitai (arba linkusių primesti savo valią asmenybių įkaitai, tarkim), ar, atvirkščiai, savo nuomonę turinčio žmogaus nepriversi nei seilėtis, nei be reikalo dėt kolegų į šuns dienas (čia visai neturiu omeny institucinės kritikos)?

K. Š.: Tai įdomus aspektas, kurį galima iš dalies priskirti laikmečiui, iš dalies knygos sudarytojo ar sudarytojų įtakai. Taip, ypač pirmoje knygoje kiek „spaudžiau“ pašnekovus, bandžiau tarsi stumtelėti juos į vieną pusę, užaštrinti pasakojimą. Taip pat turėjau omenyje ir A. Andriuškevičiaus knygą, jos toną, tad neoficialiai su ja „diskutavau“ per pašnekovus ir jų pasakojimus. Iš dalies kalbėdamasis sąmoningai stengiausi atsikratyti to „dvasingo“ tono, kuris A. Andriuškevičiaus sudarytoje knygoje man neatrodo nei dvasingas, nei koks nors dar, tiesiog kalbėjimas apie nieką, niekų kalbėjimas. Todėl stengiausi vengti pseudodvasingų abstrakcijų ir kalbėtis apie „konkretesnius“ dalykus. Būtent todėl, pavyzdžiui, kai kuriems vyresnės kartos dailininkams, dailininkėms ar menotyrininkėms, kurioms teko vartyti ar netgi paskaitinėti pirmą tomą, tie pokalbiai pasirodė „neįdomūs“, „neturiningi“, tarsi per daug buitiniai, „tušti“. Neįdomi knyga.

Tačiau, mano manymu, reikia turėti omeny įvairių kartų pasaulėžiūros skirtumus, nes esmė ne tik „dvasingame“ ar „buitiniame kalbėjime“, dvasingume ar jo „praradime“ (pagal įsigaliojusią klišę vyresnė dailinink(i)ų karta buvo dvasingesnė, o štai jau nuo Nepriklausomybės atgavimo jaunosios meninink(i)ų kartos prarado tą „dvasingumą“, užsikrėtė „kapitalizmo bacila“). Tai yra nesąmonė.

Man atrodo, kad ir A. Andriuškevičius vienokiu ar kitokiu būdu irgi „spaudė“ tuos 72 dailininkus, tarsi stūmė juos viena, t. y „dvasingo“ kalbėjimo, kryptimi, norėjo uždaryti dailininkus ir dailininkes į tam tikrą dvasingą slengą, pateikdamas tokius, o ne kitokius klausimus ir t. t. Kaip aptariami du tomai yra mūsų su Vytautu autorinis kūrinys, taip „72 dailininkai“ yra A. Andriuškevičiaus. Tai yra jo „perspaudimas“.

Vis dėlto galima sakyti, kad tokių knygų kaip Andriuškevičiaus ir mūsų su Vytautu, atveju tiesiog paryškinamos „objektyvios“ laikmečio savybės, būdinga pasaulėžiūra. Tai gali būti tarsi laikmečio artikuliavimo formų hiperbolizavimas. Taigi galima teigti, jog kad ir kiek mes (ar aš asmeniškai) bandėme perspausti „skundimąsi“, skatinti menininkus kalbėti taip, o ne kitaip, tokiu būdu per mus ir per „perspaudimą“ vis tiek reiškėsi tam tikras laikmetis, jo mąstymo, suvokimo mitologemos. Kitaip sakant, netgi „buitinis“, „nudvasintas“ menininkų kalbėjimas, „skundų knyga“ vis tiek yra ir metaforiškas kalbėjimas, pasąmoninis „metakalbėjimas“ apie savo laikmetį.

Galima A. Andriuškevičiaus sudarytą pokalbių leidinį arba mūsų su Vytautu sudarytas abi knygas vadinti „perspaudimu“ kad ir lyginant su kitomis panašiomis. Tomas Sakalauskas yra kalbinęs daug dailininkų, kai kurie pokalbiai yra išleisti atskiromis knygomis. Jose irgi jaučiasi T. Sakalausko „perspaudimas“ į perdėto lyriškumo, netgi patetikos pusę.

Beje, yra viena rimta knyga (pokalbiai su Antanu Gudaičiu), neprarandanti aktualumo ir šiandien, kurioje nei T. Sakalausko lyrizmas, nei „laikmetis“, t. y. primetama „dvasingo kalbėjimo“ konjunktūra, vis dėlto nesugebėjo A. Gudaičio „palaužti“. Jis nemala šūdo, turi ką pasakyti, todėl jam nereikia maskuotis po vienu ar kitu „laikmečio“ stiliumi, savo minčių ornamentuoti, ir, manau, jo pasakojimo neįmanoma nuvairuoti į perdėtą dvasingumą ar, priešingai, į „buitinius skundus“.

Tai dar vienas įdomus aspektas – didžiajai daliai dailinink(i)ų, meninink(i)ų tiesiog reikia vienokios ar kitokios „laikmečio“ scenografijos tiek kūryboje, tiek apie ją kalbant. Tai jiems tarsi gelbėjimosi ratas, būdas pasislėpti ir kartu gera medžiaga kritikui ar kritikei studijuoti vieno ar kito laikmečio mentalitetą. Tokia medžiaga yra ypač gausi jo mąstymo, kalbėjimo klišių. Todėl kai kurie dailininkai/menininkai, tarkim, A. Andriuškevičiaus knygoje dvasingi, o mūsų leidiniuose „nedvasingi“, „buitiniai“, nes jiems reikia tam tikros scenografijos, tam tikro iš viršaus nuleisto (kalbėjimo) stiliaus, prie kurio jie galėtų prisitaikyti ir jaustis aktualūs. Čia nėra nieko blogo.

B. K.: Žinoma, nieko blogo. Yra net ir labai neblogų minčių, kaip, tarkim, vieno menininko pasvarstymai, kad visi, kažkada neemigravę iš okupuotos Lietuvos, iš esmės yra rusai. Tik tie, kurie Amerikoj sėdi, yra tikrieji lietuviai. Kaip manai, ar tokie „žmogiški“ („zaduševni“) pasakymai neatgrasys skaitytojų nuo menininkų taip pat, kaip besaikė savigyra bei bylojimas apie tiesą ir gėrį? Na, bet čia akivaizdžiai retorinis klausimas.

O štai ne toks retorinis. Neseniai išleidai ne tik šią kartu su Vytautu parašytą knygą, bet ir dar vieną – apie Alytaus avangardizmą (kartu su tavo minimu Redu Diržiu). Kurią knygą buvo lengviau rašyti ir kuri pačiam arčiau širdies? Kurios galutinis variantas labiau atitiko tai, ką buvai užsibrėžęs?

K. Š.: Knygų pobūdis kiek skiriasi. Vieną knygą (kartu su Vytautu) sudarinėjome, o kitą (su Redu) rašėme. Taigi viena knyga truputėlį mažiau „autorinė“ nei kita. Abiems knygoms tiek sudarinėjant, tiek rašant būdingas „kolektyviškumas“. Apie lengvumą sunku kalbėti, nes abi (pirmas ir antras tomai, ir „Alytaus avangardizmas“) lipdėsi, buvo formuojamos ne vienerius metus. Tai ilgas procesas, kuriame sunku kalbėti apie „lengvumą“ ar buvimą „arčiau širdies“. Tas procesas turi daugybę įvairių stadijų, kurias kartais sunku išskirti. Visi šitie „projektai“ man buvo vienodai įdomūs. Nebūtų buvę įdomūs, nebūčiau jų ėmęsis.

Taip pat sunku atsakyti apie galutinį knygų variantą, nes nebuvau kažko konkretaus „užsibrėžęs“. Tai buvo nebent savotiškas krypties numanymas, numatymas, bet ne aiški, tiksli vizija, kaip atrodys galutinis variantas, kas išeis konkrečiai.

B. K.: Pastebėjau, kad nemaža dalis menininkų tradiciškai grūmoja jaunesniems už save. Jei tie jaunesni aktyvūs, pykstama, kad plėšrūs. Mums ir jaunesniems už mus, pasikartosiu, paprastai buvo priekaištaujama, kad anemiški (nors, manau, kad ši knyga savaime yra nemaža iniciatyva, juk jūs ir menininkai, ne tik teoretikai). Beje, gali truputėlį pasigirti (tai yra vieta jūsų reklamai)…

K. Š.: Neseniai kalbėdamas su bendradarbe pagavau save burbant, kad „tie jaunieji tokie ir anokie…“ ir supratau, kaip tai kvailai skamba. Man atrodo, visų kartų menininkai(-ės)/menotyrininkai(-ės) sugeba ką nors tokio sukurti, kas tiesiogiai ar netiesiogiai, t. y. retrospektyviai, tą kartą, laikmetį apibrėžia, apibūdina. Tiesa, kad kai kurios mūsų naujosios institucijos užmigo ant laurų ir galų gale pradėjo užsiiminėti tik tuščia savigyra (kažkuo panašiu į onanizmą), pamiršę, kad aplink plyti, tiesiog „mėtosi“ labai įdomi, mažai tyrinėta pastarojo dvidešimtpenkmečio meninių iniciatyvų panorama. Visa tai yra dailėtyrininko(-ės)/dailės kritiko(-ės) svajonė – gausybė vertingos, įdomios medžiagos. Juk belieka tik surinkti ją į krūvą… pakelti.

Tiesa, yra dar vienas aspektas, susijęs su tomis istorijomis. Tiek pasirodžius pirmam tomui, tiek pasirodžius antram, sulaukiau nemažai pastabų iš meninink(i)ų, beje, tų, kurie tose knygose ką nors pasakoja, kad, va, iš tikrųjų buvo ne taip, kaip tas ar anas pasakoja, o šitaip. Atseit, jis ar ji tenai irgi dalyvavo ir žino… Tad aš klausiu, o kodėl knygoje viso to nepapasakojai? Kas trukdė? Tada atsako: na, tai čia tik šiaip sakau… Įdomumo dėlei…

Tai irgi įdomus pokalbių su menininkais(-ėmis)/kuratoriais(-ėmis) aspektas. Kitaip sakant, tai yra istorijos, o ne betoninė tiesa. Jos man tuo ir patinka, kad negali būti objektyviomis, kaip negali būti ir „objektyvaus“ mūsų dailės istorijos naratyvo. Tai tiesiog yra galios, o ne „objektyvumo“ klausimas.

B. K.: Na, toks pozityvumas tau nebūdingas… Judviejų su Vytautu knygoje viena jauna menotyrininkė labai priekaištauja jaunimui, nors pati jam lyg ir priklauso (jau užmiršau, ko ji iš jų nori). Gal ir tu vis dėlto surastum kokį piktesnį žodį ateities kartoms?

K. Š.: Būkit prakeikti!!!

Žymos:, , , , , , , , , , , , , ,