Eksperimentinės inžinerijos dvasia bei reformacija šiuolaikiniame mene ir kultūros politikoje

2016-07-19

Menininko Roberto NARKAUS praktinę veiklą apibrėžia aplinkybių vadyba atsitiktinumų ekonomikoje. Jis taip pat yra Vilniaus patafizikos instituto įkūrėjas bei eksperimentinės inžinerijos stovyklos „eeKūlgrinda“ organizatorius. Pastaruoju metu A. Narkus pristatė savo kūrinius XII Baltijos trienalėje, Stedelijk muziejuje Amsterdame ir kitur. Jis yra 2018 m. įvyksiančios pirmosios Atlanto bienalės iniciatorius. Šiais metais, rugpjūčio 8–21 d., A. Narkaus organizuojama stovykla „eeKūlgrinda“ vėl vyks Kartenos miestelyje (Kretingos rajonas). Apie jo meninių praktikų ištakas, Vilniaus patafizikos instituto bei stovyklos genealogijas kalbasi šiais metais Šiauliuose, medijų festivalyje „Enter” pristatytas, eksperimentiniam rašymui ir technologijų studijoms skirtas leidinys „Šunų muzika“.

ŠUNŲ MUZIKA: Panašu, kad laikas, kai įkūrei eksperimentinės inžinerijos stovyklą „eeKūlgrinda“, sutampa ir su tavo kūrybos pakilimu. Ar teisingai suprantu?

Robertas NARKUS: Pakilimai, kaip ir stovykla, yra trapūs dalykai. Iš tiesų kūrybiniam spurtui mane įkvėpė augimo ir plėtros idėjos, būdingos neoliberalios ekonomikos žodynui. Žodžio „pakilimas“ nesibaidau, kaip tik todėl, kad tai – slidi sąvoka. Dabar domiuosi laisvuoju kritimu. Pastarieji metai buvo aktyvūs. Džiaugiausi įvažiavęs į greitkelį, kai, rodos, viskas yra aišku, ką daryti, kur sukti, greitai plėtėsi draugų ir bendražygių ratas. Kai išvažiavau studijuoti į Amsterdamą, „eeKūlgrinda“ atsirado iš noro sukurti prasmingą ryšį su Lietuva, portalą, deideologizuotą susitikimų erdvę bei išnaudoti potencialą glūdintį provincijoje. Štai ir vėl vartoju „dykumos“ terminus. Ir man nusišvilpt. Taip, „eeKūlgrinda“ yra pastatyta ant „cool“ faktoriaus, taip, tai yra kūrėjų SPA, kur dalyviai atsiduria „geresniame“ prarastame pasaulyje, kur viskas, rodos, tikriau, ryškiau ir paprasčiau, kur neprivalai kažko daryti, tačiau nejučiomis, veikiamas aplinkybių, imi generuoti turinį.

Š. M.: Taip, simptomiška, kad vartoji „dykumos“, „prarasto pasaulio“ terminus. Tačiau prisiminkime Vilniaus patafizikos instituto įsteigimą, kuris įvyko prie Panerių geležinkelio tunelio. Ar galima teigti, kad tunelis Lietuvoje yra simbolinė Alfredo Jarry herojaus Karaliaus Ūbo slėptuvė? Jei taip, tai su kokiu „išsilavinimu“ toks pasirinkimas yra siejamas?

R. N.: Man gražus tunelių laikmetis, amžių sandūra, geležinkeliai – tai interneto prototipai ir neabejotinai ne veltui šiandien Paneriuose šviečia žalia žvakė. Tačiau motyvas steigti institutą tunelyje nebuvo racionalus: faktas, kad Lietuva ir kažkokia ola yra minima knygoje „Karalius Ūbas“, man nebuvo žinomas. Jis išaiškėjo Thierry Fouclo, vieno iš Paryžiaus College de Pataphysique vadovų, dėka, prieš pat jam atvykstant į oficialią atidarymo ceremoniją Vilniuje. Tuo metu, kai institutas buvo steigiamas, mano žinios apie patafiziką buvo itin kuklios. Kartu su Audriumi Pociumi, kuris šiuo metu yra instituto direktorius, bandėme sukurti prielaidas, kad tam tikrame lauke, kuriame iracionalumas yra minkomas racionaliomis priemonėmis, patafizika siūlo priedangą eksperimentams su atvirkštybe. Mano asmeninis susidomėjimas ja sutapo su bandymu išsivaduoti iš „koncepto“ gniaužtų, užsikasti po pamatais ir pastatyti arklį prieš vežimą. Tuo metu, siekdamas išmušti save iš vėžių, domėjausi atsitiktinumais ir determinizmu. Ar A. Jarry kaip tik nebuvo vienas pirmųjų rimtai kalbėjęs apie atsitiktines rikiuotes?

Š. M.: Negaliu atsakyti. Tačiau slovėnų filosofas Mladenas Dolaras pabrėžia, „kad žodžiai skamba atsitiktinai ir nepastoviai, tuo pat metu, nevaldomi gramatikos arba semantikos, jie užkrečia vieni kitus, slysta, sukuria kalboje kilpas ir skyles.“ Jis tai vadina lingvisto košmaru, tačiau tokį kalbos praktikavimą nurodo kaip patafizinį: neuniversalų, išimtinį, atsitiktinį. Bet neišsiplėskime į teoriją, tikriausiai sutiksi, kad „arklio pastatymas prieš vežimą“ tik iš dalies yra nemirtingojo „Roi Ubu“ technikos praktikavimas. Kur ir kaip atsiskleidžia tavo (bei A. Pociaus) savitumas? Kaip išeinate ir ar išeinate iš „patafizikos“ ženklo priedangos?

R. N.: Dėl naujosios „patafizikos“ niekaip nesutariame. Po keleto metų polemikos, visi laikomės savo nuomonių, o „patafizika“ lieka „patafizika“. Klausimas: kaip elgtųsi A. Jarry šiandien? Šiuo metu institutas oficialiai manifestuoja veiklą per menininkų diegimo programą „Vizionierius“. Tai yra kontravesiškas projektas tiek patafizikos diskurse, tiek platesniame meno kontekste. Šlapias kultūros politikos sapnas virsta tikrove: įsivaizduojamų sprendimų mokslas sutinka menininkų diegimo programą. Programos esmė yra trumpalaikis, neįpareigojantis menininko įdarbinimas šiuolaikinių technologijų įmonėje siekiant sukurti hipotetinį sprendimą. „Vizionierius“ yra save ryjanti gyvatė, tai lyg ir „normali“ „artist placement“ programa, kita vertus, ją plėtoja Vilniaus patafizikos institutas, à la kūrybinė industrija. Čia atsiranda vidinė prieštara, nes toks projektas „pjaunasi“ su patafizikos sampratomis, Karaliaus Ūbo absurdu ir grotesku, bet tai taip pat yra būdas „penetruoti“ technologijas, galios struktūras, žinių ekonomikas, sekamas pagal dr. Faustrolį.

Š. M.: Ačiū už atsakymą, Robertai. Eilutės, kurias čia įkėlei apie „Vizionierių“, jei neklystu, yra iš projekto aprašymo. Sakykime, kad šis pastebėjimas irgi yra savo rūšies penetravimas (prasigraužimas) į instituto ir tavo veiklos reprezentaciją. Norėčiau, kad paaiškintum, kaip šiais metais veikia „Vizionierius“?

R. N.: Atsakysiu trumpai, nes sfera delikati, bet galiu papasakoti „į ausį“. Projektas ne tik apie hipotetinio augalo bei išmanios biosferos sukūrimą, tačiau ir apie iš to kylančias „problemytes“. Menininkai nuolat volioja ar prastūminėja paraštines idėjas, kurios dažnai disonuoja su dominuojančiomis normomis. Gyvybės inžinerija (o gal labiau etiniai aspektai) vyksta apgraibomis. Tai viena iš tų temų, apie kurias nėra labai lengva kalbėti. O ar reikia?

Š. M.: Ar reikia? Technohumanistinės fantazijos apie profesionalų supervalstybės karį, mokslininką arba, Donnos Haraway žodžiais tariant, kyborgą atsisuko prieš žmogų, ta prasme, kad neliko pasaulio, kuriame tas „galiūnas“ galėtų gyventi. Tai teikė pasipriešinimą etikoms, bet ir aiškų supratimą, kad yra technomoksliškai neišnaudojama sritis, kurios studijomis, netrukus užsiėmė feminizmas, persekiodamas supervalstybių vyriausybinius projektus. Bet tavo mėginimas kalbėti apie gyvybės inžineriją skamba paslaptingiau, sakyčiau, privačiau?

R. N.: Gaila paslapčių. Kaip kokių po akmeniu pasislėpusių sliekų. Kalbama apie intymumą: norėdamas kažką sužinoti, turi atsiverti – tokios yra kontrakto sąlygos. Gyvename skaidriame ir permatomame amžiuje, paslaptyse nebėra jėgos, juk dabar debesis yra galios tropas. „Vizionierius“ ir klausia, kiek tu pasiryžęs nusirengti technologijos akivaizdoje.

Š. M.: Senas apsinuoginimo pavyzdys yra Egipto svečias – piramidės statytojas, bet jis yra visatos vergas, prieš kurią jis savo arba kitų noru turi visiškai nusirengti. Ar galėtum papasakoti daugiau apie „Vizionierių“ kaip technologiją?

R. N.: Gal problema dėl technologijos kilo tada, kai žmogus išmoko susitarti su ugnimi? Tai yra kažkur giliai mumyse. Anot legendos, mirusios Barboros Radvilaitės gedintis Žygimantas Augustas kreipėsi pagalbos į Joną Tvardauskį (ar Twardowskį), kuris sudaręs sutartį su nelabuoju turėjo priėjimą prie technologijos ir veidrodyje galėjo iškviesti velionės dvasią. Tačiau, nesėkmingai susiklosčius aplinkybėms, jam teko sprukti iš karčiamos. Jis šoko ant gaidžio ir nuskriejo į mėnulį, kur ir dabar gyvena. Sakoma, kad kartais nuleidžia vorą, kuris jam papasakoja, kas vyksta žemėje. Jonas yra Fausto istorijos prototipas, bet prieš Joną tūkstančiu metų anksčiau kažkur Turkijoje buvo pasakojama labai panaši legenda ir taip toliau.

Š. M.: Ir vis dėlto, kokia yra  „apsinuoginimo“ prieš „Vizionierių“ priežastis? Panašiu laiku kaip Barbora Radvilaitė ir Jonas Tvardauskis gyveno Prūsijos hercogas, kuris galėjo nusirengti abitą, nes vyko reformacija.

R. N.: Šiandien priežasties ir pasekmės ryšiai sutrūkinėjo, manifestai nusibodo, o padrožtas pieštukas nebegali išstovėti ant savo smaigalio – tai fizika. Konsolidacija? Taip. Ar yra čia politikos? Taip, porą abstrakčios, prašytume. Bet šiame etape apie tai kalbėti būtų anksti ir deklaratyvu.

Š. M.: Kodėl kalbi tik apie abstrakčią konsolidaciją? Juk, tarkime, abstrakcionizmas mene prasidėjo kaip individualumo, o ne laisvės išraiška. Ar manai, kad konsolidacija su menu yra paveldima, jei menininkas neturi prieštaraujančių norų?

R. N.: Tai tu man ir pasakyk. „Laisvė“ ir „Individualumas“ – praėjusio amžiaus žodžiai, kuriuos keičia anonimiškas avataras ir įvairaus plauko ortodoksijos. Net ir santykis su technologija kažkuo darosi okultiškas. Abstrakcija yra naftos produktas, tai grynai techninis, komunikacinis tepalas, kuriame sukasi labai konkretūs dantračiai kaip greičių dėžėje. Bet kaip ir nafta, taip ir abstrakcija yra prielaida daugybei kitų dalykų atsirasti.

Š. M.: Apie kokias ortodoksijas ir avatarus kalbi? Kaip jie reiškiasi?

R. N.: Neoliberali sistema yra ortodoksiška ir reikalauja teisingų pažiūrų, buvimas jos išorėje yra sunkiai įmanomas: bet koks bandymas išeiti yra kaipmat inkorporuojamas į virusinę ekonominės sistemos plėtrą. Richardas Bransonas sukūrė „Sex Pistols“. Tu gali būti individualus ir laisvas, bet tik per savo avatarą, o tiksliau, per tai, ką ir kaip tavasis vartoja, – tapatybės yra projektuojamos pro prekinio ženklo prizmę (pačia plačiausia prasme). Kultinis produktas? Beje, turiu pažymėti, kad savaime nelaikau to blogybe, tiesiog taip yra ir aš pats esu šios sistemos dalis.

Š. M.: Bet sutinki būti sistemos dalimi.

R. N.: Aš nesutinku būti auka, bet tik suvokdami, kur esame, galime rasti geresnį sandėrį. Neabejoju ir dalyvauju kitokiose ekonomikos paradigmose. Mes galime keistis nuosavybe ir kompetencijomis, dosnumu. Menas ir yra tas laukas – jame galime įsivaizduoti, kurti kitokius santykius, kurie nebūtų pagrįsti kovos už būvį rėžimu.

Š. M.: Ačiū už pokalbį.

R. N.: Prašom.

 

Viršelyje fragmentas iš 2015 m. „eeKūlgrinda“ stovyklos, fotografija R. N.

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,