Autorius: Sibilia Tores

Apie tai, kaip galima pasigesti priešnuodžio simbolizmui

2017/11/14

„negarbingojo ››evangelija‹‹ negarbingai daro“

F. Nietzche „Antichrist“

 

Įsiūtis nesuvaldomas. Laužau mitochondrines ląsteles, keikiu jų vardais vadinamas kales. „Gmail“ laiško ženklas, kabantis kaip prijuostė tarp Liuciferio [1] šlaunų , mane įtikina jo egzistavimu labiau nei jūs tikite manuoju!

Štai tuojau imsiu ir paversiu kursyvu kokias tris ar keturias eilutes ir, jei ne dėl mano blogo takto, tai dėl baimės pamatyti save teksto paviršiuje, užfiksuotą ir paslėptą kažko siaubingo nuojautoje, jūs paprašysite manęs, kad lyg geras krikščionis atitolinčiau nuo jūsų tą taurę.

Neseniai mano demonų ir angelų patronažas man parodė kaip mirties baimė ir galimybė jos nebijoti gali būti suvienyti kaip visiška ramybė, kaip pats žemės raštas. Iš kitos pusės, ant visokių universalinių parduotuvių ir iš supermarketų nusipirktų kietų ir išsikišusių kaip ledo lytys atvaizdų parazituojančios Agapa ar Oannes dvasios mane moko, kad, viena vertus, neturėjimas arba stoka, kita vertus, prievarta – va, šitie du ir nustato tavo orientaciją bei kryptį.

Prieš užmingant man dažnai pasirodo simbolis, kuris pažymi mano miegojimo pradžią. Po to nieko nebevaldau, bet prieš tai regiu labai tamsų, pūkuotą, gal šiek tiek raguotą, bet tik tiek, kiek tie ragai yra visai maloniai įlenkti, lyg būtų priešybė ir net geras sprendimas išrišti ir perkurti euklidiškai diferencijuotą kosmoso tvarką.

„Štai gal čia mano Agapa?“ – manyje sušnabžda mažo parazito lūpos, o aš puolu trinti savąsias, visaip žadindamas ir budindamas savyje dienos galias.

Verduosi kavą, geriu, spjaudausi jos tirščiais, kovoju su vidiniu tartum nano adatėlėmis sukeltu mano lūpų paralyžiumi, turiu išspjauti tą kūdikį, noriu išsipjauti visus vaikus ir kažkodėl prisimenu kažkokiame romane aprašytus šnipo ir retų dokumentų padirbinėtojo auksinius iltinius dantis. Su kiekvienu spjūviu, kaip atoslūgis, vėl kažką prisitraukiu, aplink mano lūpas jau zuja ratais viena su kita kalbėdamosi renesansinės musės, Niutono ketursparniai, Siera Leonės termitai, jie negalvodami deda kiaušinius ant mano įsivaizduojamų lūpų, iš kurių tuoj ritas lervos, o aš jau nebesispjaudau, bet tik inkščiu, spausdamas servetėlę tarp nosies ir burnos, kol užsnūstu mizansceniškai užtemusios virtuvės aplinkoj…

Rytas pilyje prasideda iš labai toli krintant mono(mano?)romantiniam šešėliui, prieš kurį kaip avys drebėdamos krinta ant kelių moterys, o vyrai prisiekinėja viskuo ir tuoj už kvailumą yra sušaudomi. Iš mano burnos išbraižytus vapsviškus užpakalius traukia eklerų kepyklėlės vedėja, o aš mirštu cukruje ir savų bei svetimų slapta sudarytos sąjungos prievartos palaimos prievartos palaimos prievartose.

Na taip, visiškai spalvoti skėčiai, na taip, spektras yra universali kategorija – ačiū už daiktus. Trenkiu durimis ir, kramtydamas pypkę, kaip pamišęs laukinis katinas žolės stiebą, einu neseniai pradėtos statyti ultrarealistų sekuliarios šventovės pamatais. Turiu atsiimti už angelų ir demonų protekciją, turiu atsiimti už eklerus, turiu išsivalyti nuo simbolizmo ir tikrai, dieve mano, kas atsitiko, aš juk visiškai neturiu priešnuodžių simbolizmui!

Prieš keletą metų lankiausi Amsterdamo knygynėlyje „Neurotiko užrašai“, kurį, manydamas esant jei ne hipsterišku, tai bent stilingu sprendimu, praėjusiame amžiuje įkūrė kažkoks arabas Mohamedas al-Tabari.

Tikslus knygynėlio pavadinimas – „BloOom! Neurotiko kuratoriaus užrašai ir žemėlapiai“. Tai, kad aptikau jį be rekomendacijos, mane pastūmėjo prie minties, kad už šio šešėlio tai jau tikrai pasislėpsiu. Su Mohamedu laisvai susikalbėjome, jis pažino kaip savą ir pasiūlė įsigyti Olandijos anestetikų draugijos leidžiamą žurnalą „Antisimboliniai nuskausminamieji“, kuriame aptikau anestetiko chaldono istoriją, bet, kaip jis gaminamas arba kaip pasigaminti jį pačiam, parašyta ten nebuvo.

Žodžiu, aš skaičiau apie chaldoną, taip, bet ne daugiau apie jį sužinojau negu apie mano likimą ateityje nulemsiančias transcendentines jėgas.

Prisimenu, kad chaldonas yra kažkaip susijęs su Balzaco atskleista raudonojo namo skerdynių paslaptimi, Russo Salono aprašymu, kuriame minimas šerno portretas, Platano medžiu, po kuriuo pribuvėjo darbą dirbo Sokratas, o taip pat austrų gydytoju, pirmuoju panaudojusiu nuskausminamuosius gimdymo metu, bei kunigaikščiu Radvila Našlaitėliu, sumaniai pritaikiusiu laiko valdymo per maldą metodą tyrinėjant ir aprašant chameleonų gyvenimą. Ką po velnių šita informacija gali kam nors suteikti? Kuo ji gali būti naudinga?

Vedamas tokių minčių, sukau daugiakampiais ultrarealistų šventyklos pamatais, vėjas švilpavo Pierrot Lunaire primenančias akordeono melodijas su kartais užsikertančiais priedainiais apie kryžiuotį, kiekvienas naujai pasiektas pastato kampas man reiškė naują prasidėjimą, tolimą nuo paslapties ir artėjimą prie nesuvokiamo – nei matomo, nei girdimo – šaltinio vyno šaltinio vyno šaltinio vyno, kurį savo akimis aš gersiu.

 

_____

[1]  Vieną XIX a. prancūzų masonų ryšius su šėtono garbinimu reprezentuojančių simbolių randame pridengtą laiško voką primenančia figūra, kuri yra identiška „gmail“ simboliui. Plg: http://www.logiahermes.org/masoneria-y-satanismo/

 

Viršelio nuotraukoje: Odilon Redon kūrinys. Stopkadras iš dokumentinio filmo „The Secret World of Odilon Redon (1840-1916)“, režisierius Stephen Cross, filmo produkcija: Arts Council of Great Britain Wilmette, Ill.: Films Inc. 1973.

Žymos:, , , , , , , , , , ,

Leave a Comment