Autorius: Vaida Stepanovaitė

Pokalbis apie kultūros decentralizaciją Lietuvoje

2016-11-21

Spalio 31 d.–lapkričio 14 d. Kauno projektų erdvėje „Kabinetas“ vyko „Šilainiai Project“ –tarptautinės meno rezidencijos paroda, pristačiusi naujus laikinai Šilainių blokinių daugiaaukščių mikrorajone CouchSurfing’o būdu apsistojusių menininkų kūrinius. Lapkričio 7 d. parodos kontekste „Šilainiai Project“ vadovė Evelina ŠIMKUTĖ kartu su viena iš „Kabineto“ vadovių Vaida STEPANOVAITE į pokalbį pakvietė kitų Lietuvoje veikiančių kultūros iniciatyvų, kurios veikia toliau nuo geografinio miesto centro arba dirba su socialinę atskirtį patiriančiomis visuomenės grupėmis, atstovus:Indrę MISIULYTĘ (meno dirbtuvės „Beepart“ Pilaitėje, Vilnius), Austėją BLIUMKYTĘ-PADGURSKIENĘ (atvira iniciatyvų platforma „Šančių kioskas“, Kaunas), Tadą ŠIMKŲ ir Godą SKĖRYTĘ (Kauno gatvės meno festivalis „Nykoka“), Agotą ADOMAVIČIŪTĘ (Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultetas, socialinio meno projektas „(ne)LAISVAS menas), Ievą PETKUTĘ ir dr. Simoną KARPAVIČIŪTĘ (VšĮ „Socialiniai meno projektai“, projektas „Padainuok man labanakt“, Vilnius). Pokalbio metu iškelti klausimai: kodėl, kokio poreikio vedini jie vykdomi, su kokiais iššūkiais susiduria organizatoriai ir kaip juos sprendžia, ką pavyko pasiekti, kokia tokių projektų ateitis ir bendradarbiavimo galimybės?

Evelina ŠIMKUTĖ („Šilainiai Project“): Norėčiau pradėti nuo pasakojimo, kodėl pradėjau plėtoti veiklas Šilainiuose. Man buvo svarbu į juos sugrįžti. Čia pilka, nyku, trūksta veiklos. Mano, kaip menininkės, įkvėpimas kilo iš asmeninio ryšio su gimtuoju rajonu, kuris išliko svarbus net ir daug metų gyvenant Londone. Dideli pokyčiai Šilainiuose mane veikia. Naudodama skulptūrą, fotografiją, bandžiau tirti aplinką ir komunikuoti. Tačiau to nepakako, labai trūko bendravimo su žmonėmis, kurie yra svarbiausi daugiabučių rajonuose, turi daug istorijų. Bendruomenė – nors šis žodis man nepatinka, tačiau dar nerandu kito apibūdinimo – keičiasi, norėjosi tai dokumentuoti ir intensyviai, glaudžiai su ja dirbti. Todėl pakviečiau kelis menininkus iš užsienio patirti miegamojo rajono kasdienybę bei pakeisti gyventojų kasdienybę įsitraukiant į įdomias veiklas jų kieme. Man įdomiausia buvo tarp menininkų ir vietinių gyventojų vykstantys pokalbiai per kūrybos procesą ar susitikimuose Šilainių bibliotekoje jau įgyvendinus kūrinius. Jų metu su bendruomene buvo kalbama, kaip menininkams sekėsi gyventi Šilainiuose. Apie veiklos pradžią galvojau penkerius metus. Maniau, kad žmonėms nepatiks mano veikla, sulauksiu daug negatyvių nuomonių, tačiau turbūt nuvertinau auditoriją. Taip pradėjau sau pačiai ir šiai bendruomenei įdomų procesą.

Austėja BLIUMKYTĖ-PADGURSKIENĖ („Šančių kioskas): Man iškilo klausimas, kodėl tau, Evelina, nepatinka žodis „bendruomenė“? Kaip norėtum tai įvardyti?

E. Šimkutė: Šilainiuose gyvena apie 55 tūkstančiai žmonių, tad sunku tai įsivaizduoti kaip vieną žmonių grupę, kuri susitiktų keliskart per metus kokiai nors veiklai vykdyti. Kol kas tokios bendruomenės čia neradau. Teko aptikti tik nedideles žmonių grupes, kurie užsiima labai įdomia veikla, tačiau jie arba nežino apie vienas kitą, arba žino, tačiau niekada nebuvo susitikę vienoje erdvėje. Ieškant Kaune panašių iniciatyvų, atradau „Šančių kioską“. Jūsų veikla plėtojama trejus metus. Norisi paklausti, kaip jums sekasi, nuo ko pradėjote, kas šiuo metu vyksta? Čia žodis „bendruomenė“, manau, yra kitoje situacijoje ir istorijoje.

A. Bliumkytė-Padgurskienė: Taip, čia yra kitoks požiūris į bendruomenę. Aktyviai veikia keletas žmonių, iš viso yra keliasdešimt narių. Veikia atskiros bendruomenės – Žemųjų ir Aukštųjų Šančių, tačiau norėčiau, kad būtų bendri Šančiai, ir žingsniai link to daromi. Žemųjų Šančių bendruomenės pirmininkė yra daug kam žinoma menininkė Vita Gelūnienė, o tai kuria kontekstą Šančiuose vykstantiems renginiams. „Šančių kioskas“ kilo iš V. Gelūnienės inicijuoto projekto „Draugiška zona“. Bendruomenė ir menas čia visada eina greta. Paskutiniu metu veiklos vyksta aktyviai, bendruomenė tvirta ir matoma. Nors Žemųjų Šančių bendruomenė ir „Šančių kioskas“ yra atskiros iniciatyvos, tačiau vieni kitus palaikome. Aš pati prie „Šančių kiosko“ prisijungiau vėliau. Jo atidarymo metu buvo galimybė užsirašyti vesti, kaip paaiškėjo, šančiškių pageidautų ekskursijų ir su kolege „Šančių kiosko“ ir Žemųjų Šančių bendruomenės dėka tapome gidėmis, mums apmokėjo kursus. Kaip įsiliejusiai vėliau, atrodė, kad tikslas pasiektas – estafetė perduota, veikla tęsiama.

Vaida STEPANOVAITĖ („Kabinetas“): Šančiuose vyksta labai daug kultūrinių veiklų – „Šančių kioskas“, Žemųjų Šančių bendruomenė, „Draugiška zona“, „Kopūstų laukas“. Viename miesto mikrorajone per tam tikrą laiką sukurta daug iniciatyvų. Kyla klausimas, ar išsitenkate, ar šiuose decentralizacijos projektuose vėl nevyksta centralizacija, kaip galėtų atrodyti iš šono?

A. Bliumkytė-Padgurskienė: Pagrindinės iniciatyvos yra „Šančių kioskas“ ir Žemųjų Šančių bendruomenė. Pirmoji daugiausia rengia ekskursijas, o Žemųjų Šančių bendruomenės ir V. Gelūnienės iniciatyva plėtojamas „Kopūstų laukas“, „Draugiška zona“. Mūsų veiklos yra gana skirtingos, tačiau renkamės į bendrus susitikimus ir priimame bendrus sprendimus. Pavyzdžiui, kai įgyvendinome ant sienos piešinį bendradarbiaudami su festivaliu „Nykoka“, bandėme tai daryti kaip Žemųjų Šančių bendruomenė. Kai nepavyko, tai buvo vykdoma per „Šančių kioską“. Keli asmenys esame aktyvūs abiejose iniciatyvose, tad ne trukdome, o kaip tik palaikome vienas kitą.

V. Stepanovaitė: Ar jūsų atskirų iniciatyvų auditorijos susipina, ar pritraukiate skirtingus segmentus?

A. Bliumkytė-Padgurskienė: „Kopūstų lauko“, „Draugiškos zonos“ iniciatyvos labiau skirtos meno vartotojui, o „Šančių kioskas“ pritraukia miesto, istorijos pažinėjus. Kituose renginiuose, kaip ekskursijose, auditorijos susipina, dalyvauja tie patys šančiškiai.

V. Stepanovaitė: Mane domina šiuolaikinio meno atnešimas į miestų mikrorajonus. Esame diskutavę su Evelina, kad galbūt būtų sunku pristatyti šiuolaikinio ar konceptualaus meno projektus kaip svetimkūnį, bandant pritraukti bendruomenę, nes nežinia, ar pavyktų komunikacija.

E. Šimkutė: Iš tiesų – ką reiškia menu negąsdinti žmonių? Priėmiau tokį sprendimą prieš organizuodama „Šilainiai Project“ rezidenciją, kad šio proceso metu Šilainiuose neturėtų likti jokio fizinio objekto ar ženklo apie vykusią veiklą. Mano nuomone, reikia dirbti su auditorija, ją švelniai supažindinti su meno rūšimis, kaip performansu (pavyzdžiui, rezidencijos dalyvės Brooke Carlson kūryba). Apie performansą kilo daug diskusijų, susidomėjimo. Kitais metais bus galima veikti drąsiau, taip pat bendradarbiaujant su festivalio „Nykoka“ meno vadovu Tadu Šimkumi, taip pat užaugusiu Šilainiuose. Galima bandyti palikti ką nors fizinio ant sienų miegamajame rajone, išnaudoti šiemet rezidencijos metu aktyvuotas erdves.

Goda SKĖRYTĖ (Kauno gatvės meno festivalis „Nykoka“): Šiemet „Nykoka“ taip pat įžengė į Šančius. Man, iš Tado Šimkaus perėmus festivalio organizavimą, kilo idėja bendradarbiauti su Šančių bendruomene. Buvo matomas aktyvumas socialinėse medijose, žiniasklaidoje.

V. Stepanovaitė: Kaip vietinė bendruomenė priėmė bendradarbiavimo rezultatą?

A. Bliumkytė-Padgurskienė: Gražvydos Andrijauskaitės piešinys „Jis ir ji“ atrodo gražiai. Vietiniai gyventojai buvo įtraukti į procesą – reikėjo pagalbos įgyvendinant piešinį ant didžiulės sienos matomoje vietoje. Dalyvavo ir šeimų su vaikais, ir vyresnių žmonių. Įsitraukus ir rezultatas patiems atrodo visai kitaip.

Tadas ŠIMKUS (Kauno gatvės meno festivalis „Nykoka“): Prisidėjimas galbūt nebuvo pagrindinis tikslas, nes piešinio įgyvendinimas buvo techniškai sudėtingas dėl aukščio, saugumo ir kitų sąlygų. Pati menininkė iki tol nebuvo piešusi ant sienų ir tokiu formatu. Tačiau tai tapo bendruomeniškiausiu festivalio kūriniu, nors ir sulaukė neigiamų atsiliepimų laikraštyje Kauno diena [Elijaus Kniežausko straipsnis „Kai menas nebeverčia mąstyti: skeptiko balsas“ – red.]. Tačiau, jeigu visiems patiktų, turbūt būtų blogas turinys.

E. Šimkutė: Tęsiant pokalbį apie įsitraukimą, įdomu sužinoti, kaip „Beepart“ iniciatyvai sekasi išsilaikyti jau šešerius metus – Pilaitėje, taip toli nuo centro. Kokia yra vietinė bendruomenė panašiame į Šilainius rajone, kaip ji reagavo jūsų veiklos pradžioje ir ką esate pasiekę dabar?

Indrė MISIULYTĖ („Beepart“): Esu savanorė, prisijungusi prie „Beepart“ tik rugpjūčio mėnesį. Andriaus Ciplijausko, iniciatyvos įkūrėjo, tikslas buvo supažindinti didesnę dalį visuomenės su šiuo miegamuoju rajonu, įkurti bendruomenės traukos centrą. „Beepart“ prasidėjo nuo mažesnių veiklų, pavyzdžiui, blusturgio, sutraukiančio visos Pilaitės gyventojus, taip pat vyksta būreliai. Pagrindinis projektas – šviesų festivalis „Beepositive“, vykstantis jau šešerius metus, pasiekęs didžiausią susidomėjimą, tapęs tarptautiniu projektu. Per šešias valandas Pilaitėje apsilanko dvidešimt tūkstančių žmonių. Gyventojus iš miesto centro, iš kitų rajonų sutraukia ir „Nepatogaus kino“ festivalis. Yra buvę atsiliepimų, kad apie „Beepositive“ renginį Pilaitės gyventojai sužino stovėdami eismo kamščiuose link mikrorajono, tad ir vietiniai gyventojai ne visada žino, kas vyksta šalia jų.

V. Stepanovaitė: Kartais nutinka, kad veiklos vykdomos bendruomenėje ir bendruomenei, tačiau patys vietiniai gyventojai mažai apie tai žino. Kokie galimi būdai pasiekti vietinę auditoriją vykdant tokio pobūdžio iniciatyvas? Turbūt įprastos komunikacijos priemonės socialinėse medijose veikia tik dalį žmonių, o, tarkime, vyresnės auditorijos taip nepasieksi?

E. Šimkutė: Dažniausiai pasiteisina buvimas tose vietose, kuriose lankosi vietiniai gyventojai. Pavyzdžiui, lankymasis vienintelėje rajono nekomercinėje erdvėje – Šilainių bibliotekoje, fotografijos parodų rengimas ten. Įprantama daug tiesiogiai bendrauti su žmonėmis, kurie papasakoja apie kitus dėmesio vertus asmenis, veiklas, suteikia kontaktų, taip plečiasi tinklas. Facebook’e pranešti apie renginį neužtenka. Labai vertinami žmogiškieji ryšiai, kad galima dalyvauti, tavęs klausys, bus įdomu. Manau, žmogiškieji ryšiai itin svarbūs ir tokiuose projektuose, kaip „Padainuok man labanakt“, kai kažkas įvyksta ir su žiūrovais, ir su pačiais dalyviais.

Ieva PETKUTĖ („Socialiniai meno projektai“, „Padainuok man labanakt“): „Padainuok man labanakt“ traukia benamius ir skurdą patiriančius asmenis. Mūsų vykdytas projektas yra toks, kuriam Facebook’as nėra geriausias būdas pasiekti reikiamą auditoriją. Žmogiškas kontaktas yra pagrindinė priemonė. Tokiose visuomenės grupėse, su kuriomis dirbome, dažniausiai būna taisykles nustatantis žmogus, kurio visi klauso, kurie gali patarti likusiems, su kuo galima bendrauti. Sužinojome taškus, kur buriasi tokie žmonės, bandėme paskleisti žinutę, užmegzti kontaktą.

Manome, kad menas, kultūrinė veikla lemia pokyčius žmogaus gyvenime – asmeniui, jo aplinkai kaip bendruomenei bei visuomenei. Mūsų projektai siekia išjudinti kiekvieną jų.

E. Šimkutė: Manau, kad pokyčiai bendruomenėje vienija visų šios diskusijos dalyvių iniciatyvas. Kartais gali prireikti ir geros provokacijos, kad jie įvyktų. Agota, gal galėtumėte papasakoti apie projektą „(ne)LAISVAS menas“?

Agota ADOMAVIČIŪTĖ (VDA KF, „(ne)LAISVAS menas“): Projektas prasidėjo nuo atsitiktinės pažinties, kvietimo atvykti į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių – pataisos namus. Kaip pasakojo prof. Rolandas Rimkūnas, inicijavęs projektą, jis taip pat, pirmą kartą nuvykęs, bandė suprasti, kuris iš vaikinų yra viršiausias. Buvo siekiama išlaikyti lygų santykį, atvykti ne kaip profesoriui ko nors išmokyti, bet pasidalyti patirtimi. Iš pradžių tiems vaikinams tai buvo nesuvokiama. Bendradarbiaudami su VDA KF Grafikos katedra, dalyviai galėjo perkelti savo piešinius ant pataisos namų sienų, buvo galima matyti jų didžiavimąsi dėl atlikto darbo, pagalvota apie kito kelio pasirinkimą. Manome, kad, jeigu bent vienas iš dalyvių apie tai susimąsto, tai jau laimėjimas. Todėl rezultatai nėra apčiuopiami.

V. Stepanovaitė: Kaip socialiniuose projektuose jaučiasi su marginaliomis visuomenės grupėmis dirbantys menininkai? Ar lengva būti tokiam atviram?

A. Adomavičiūtė: Tokiuose projektuose dalyviai yra parenkami, kad su jais būtų įmanoma dirbti kartu, ir patys menininkai dalyvauja savanoriškai. Visuomenėje vyrauja nusistatymas, kad į nuteistųjų gyvenimą geriau nesikišti, tačiau manau, kad mes kaip tik turime padėti jiems susivokti, ypač turint omenyje, kad tai yra pataisos namai. Projekto iniciatorius prof. R. Rimkūnas yra išsakęs, kad menininkai, apsupti intelektualios, kultūrinės aplinkos, dažnai yra pamiršę meno prasmę – kad tai dvasios išraiška.

V. Stepanovaitė: Meno prieinamumo tema yra aktuali, ypač į skirtingas visuomenės grupes nukreiptuose projektuose. Yra tekę išgirsti, kad, pavyzdžiui, socialiniai meno projektai gali nesulaukti tam tikros meno pasaulio auditorijos. Ar tai, kaip bendruomenių iniciatyvų organizatoriai, esate patyrę?

I. Petkutė: Sulaukėme tikrai daug palaikymo, teigiamo įvertinimo iš įvairios auditorijos. Visada svarbu apie ją galvoti, kaip projektas bus priimtas. Meno įvairovė, tikslai yra tikrai platūs, ir mūsų veikla parodo meno galimybes. Ne kiekvienas gali tapti tokio projekto dalyviu, yra nemaža menininkų kaita. Menininkas turi kitaip įvertinti savo ego, pergalvoti savo indėlį į kūrinį, kuris nebebus individualus. Kai kas į tokį santykį gali žiūrėti menkinamai dėl darbo su specifinėmis visuomenės grupėmis, žvelgti į tai tik per socialinio meno projekto prizmę. Tokia klišė tam tikrame meno lauko lygmenyje gaji. Todėl dalyvaujantis menininkas turi priimti tokį vaidmenį ir nematyti jo kaip žemesnio, o traktuoti tai kaip meno kūrinio kuravimo patirtį, kurios rezultatas gali būti labai įdomus ir platesnei visuomenei.

Savo veikloje atsiribojame nuo požiūrio, kad menininkai ir dalyviai yra ant skirtingų laiptelių, kitaip negalėtume vesti kokybiško dialogo su tokiomis visuomenės grupėmis, kaip benamiai. Turime mokytis vieni iš kitų, ne tik mokyti. Ir „Padainuok man labanakt“, ir kituose mūsų vykdomuose projektuose matome, kad tarp, pavyzdžiui, benamių ar skurdą patiriančių žmonių gimsta bendruomenė. Jie jaučia daug nuoskaudų dėl visuomenės, ir meninė veikla padeda sukurti teisingos visuomenės modelį, kuriame jie norėtų gyventi.

Dr. Simona KARPAVIČIŪTĖ („Socialiniai meno projektai“, „Padainuok man labanakt“): Norėčiau paklausti, koks yra projekto „(ne)LAISVAS menas“ tikslas? Dailės terapija ir kūryba dalyvaujant yra skirtingi dalykai.

A. Adomavičiūtė: Išeiti iš mūsų kaip ugdymo institucijos ribų, pasiekti kitokią auditoriją. Vienas projekto tikslų taip pat yra dailės terapija. VDA KF vykdo dailės terapijos specialybės programą ir nuoširdžiai tiki, kad dailė gydo. Taip pat vykdome projektą su kita jautria socialine grupe „Tu negali, menas gali“ Ventos socialinės globos namuose, kur menininkai veda dailės terapijos užsiėmimus.

E. Šimkutė: Menininko vaidmuo nuolatos keičiasi, įgauna skirtingas formas. Dirbdama „Šilainiai Project“, esu sulaukusi komentarų, kad „juk esu menininkė, o ne socialinė darbuotoja“. Kūrėjai, dalyvaujantys tokiame procese, susiduria su nemažais iššūkiais – pavyzdžiui, siekiant nustatyti ribą, kurios nesinori peržengti su projekto dalyviais.

A. Adomavičiūtė: Ribą kiekvienas nusistato pagal save. Dirbant su socialiai jautriomis grupėmis, neįmanoma išlaikyti visiško atstumo. Pavyzdžiui, vykstant į globos namus tikimasi, kad pavyks į save emocijų per daug nepriimti, tačiau, atradus ryšį su kitu žmogumi, jis išlaikomas ir toliau.

I. Petkutė: Tikrai sunku išlaikyti tą ribą. Projekto „Padainuok man labanakt“ kolegos iš Didžiosios Britanijos patarė su dalyviais išlaikyti ne draugų, o gerų pažįstamų santykį. Tada galima nebijoti, kad pasidalyta informacija pažeis giliau. Tokie žmonės turi skaudžią patirtį, kuri skleidžiama, tarsi apkeroja, ją labai sunku išklausyti. Kūryba tampa būdu kalbėti apie tai, nes kiti bandymai gali būti per sudėtingi ar nerišlūs. Tai galimybė parodyti savo balsą, papasakoti savo istoriją.

Lietuvoje benamystė yra apibrėžiama kaip nuolatinio gyvenamojo ploto neturėjimas. Tarptautiniu lygmeniu kur kas svarbesnis bruožas yra socialinių ryšių nutrūkimas, o to priežastimi ar pasekme tampa ploto neturėjimas. Projekte bandome užčiuopti pokytį trimis lygmenimis – asmeniui, bendruomenei, visuomenei. Rezultatuose jaučiamas bendras žmogaus vidinis sustiprėjimas, galimybių atradimas, drąsa bandyti, užsimezgę ryšiai. Tačiau vieno projekto neužtenka, kad žmogus nebūtų benamis, tam reikia ilgo veiklos proceso, meninės, psichologinės pagalbos, įdarbinimo sprendimų. Kūryba gali sustiprinti bendrą žmogaus veikseną.

Dr. S. Karpavičiūtė: Rezultatams matuoti naudojame kokybinį, meninį tyrimą, tačiau reikia atsižvelgti, kam galima tai taikyti, koks ir kokio dydžio yra siekinys.

V. Stepanovaitė: Ar tai būtų vedama poreikio spręsti socialines problemas, ar iš meninio, kultūrinio intereso, nebūtina skirstyti projektų pagal svarbą – kad meniniai projektai vyksta tik dėl meno, o socialiai angažuoti projektai yra visuomenei svarbesni, bei atvirkščiai. Juose siekiama skirtingų tikslų, dirbama su skirtingų poreikių grupėmis. Atsisakius skirties, galbūt mažėtų atstumas tarp veikiančių profesionalaus ir socialinės krypties meno lauke.

E. Šimkutė: Visos čia esančių dalyvių iniciatyvos kyla iš stipraus poreikio – menininkui, menininkų bendruomenei ar bendruomenei, visuomenei. Kyla daug iššūkių, kuriuos reikia išspręsti – nuo darbo su savimi iki finansų stygiaus. Tačiau vis tiek tai darome, ir ne vienerius metus, kažkas stipriai skatina eiti į priekį. Apibendrinant diskusiją – nematomi dalykai tampa matomi.

Žymos:, , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,