Autorius: Goda Aksamitauskaitė

Meniškai atsakinga komercija

2017/08/09

https://vimeo.com/223449775

Elitistinė meno samprata atgyveno. Savaime joks menas (meno kūrinys) negali būti elitistinis, tačiau kartais juk taip knieti prieš viešą ekspozicijos atidarymą surengti uždarą kviestinį priėmimą ar kitaip sukti uodegą aplink potencialų investuotoją. Taip veikia meno rinka, sako. Aš, būdama jaunesnė ir ūmesnio charakterio, niršdavau, o dabar tik palinksiu galva ir ieškau laiko, kada durys bus atviros ir man. Taip veikia meno rinka ir retas bepyksta. Tačiau vos tik parodą inicijuoja telekomunikacijų operatorius, padedamas reklamos agentūros (tarsi nebesvarbu, jog pagrindinis parodos herojus – visgi menininkas), menas / ne menas ir jo komerciškumas reikalauja apie juos kalbėti iš naujo.

2017 m. gegužės-birželio mėnesiais Vilniaus „Tsekh’e“ veikė Andriaus Šarapovo kinetinė generatyvinės muzikos instaliacija. Ši galerija vis dar ieško savo veido ir bando įsitvirtinti vilniečių galvose; galbūt dėl to instaliacijai buvo pasirinkta būtent ji (buvusios bažnyčios navoje skambančios, aidinčios, rezonuojančios natos įgyja tam tikro sakralumo). Projekto iniciatorius – TELE2, jiems talkino „Oglivy“, „SomeFilms“ ir daugiau nei 70 savo sričių (kūrybinių ir techninių) profesionalų. Instaliacijoje skambėjo keturios (do, re, mi, fa) keturiems regionams (Aukštaitijai, Žemaitijai, Suvalkijai ir Dzūkijai) priskirtos natos, o jų garsumas, aukštumas ir dažnumas priklausė nuo TELE2 vartotojų prisijungimo prie 4G tinklo. Šio operatoriaus „Inovacijų biuro“ teigimu, tinklas dengia 99% Lietuvos teritorijos, tą jie anksčiau įrodinėjo eksperimente su automobiliu, važiuojančiu tik tuomet, kai pavyksta prisijungti prie 4G ryšio. Šiuo atveju buvo rinkta TELE2 vartotojų naudojimosi internetu statistika (prisijungusiųjų bei siunčiamų duomenų kiekis kiekvieną minutę) ir ji generuota į muzikines natas. Kitaip tariant, viena sekundė TELE2 data atitiko sekundę garso. „Tsekh“ lankytojas girdėjo dalinį live’ą – buvo grojama tos savaitės dienos ir būtent tos valandos statistika, tačiau savaitės senumo. Apdoroti duomenis čia ir dabar būtų buvę pernelyg sudėtinga, 5 ar 15 min. atsilikimo instaliacijos komanda nenorėjo, o savaičių ar mėnesių duomenys mažai skiriasi – daugiau įtakos turi paros, ne sezono metas.

Pirmos (todėl – karščiausios) reakcijos buvo dažniau neigiamos. Neva kaip gi verslas drįsta žaisti meną – jo liesti savo purvinomis kapitalistinėmis rankomis nevalia. Menas turi būti pats sau, su savim arba bent jau neišsiduoti, kas jį finansuoja. Anot vienos iš definicijų, komercinio meno tikslas yra parduoti produktus, jam priklauso grafinis dizainas, knygų iliustracijos, reklama etc. „Aukštojo“ meno (fine art) tikslas – būti vienetiniu estetišku ir unikalias savybes inkorporuojančiu objektu, jam priklauso tapyba, skulptūra, instaliacija etc. Pataisykite, jei klystu, tačiau tiesiogiai Šarapovo instaliacija pardavimų neskatina. Retas apsilankęs pagalvojo, kad jam pats laikas keisti operatorių, nes pasiklausė gražios muzikėlės. Taigi komercinį meną per se dedu į šalį. Be abejo, galima kalbėti apie simbolinį, kultūrinį kapitalą ir tiesiogiai neapskaičiuojamą naudą ilgalaikėje perspektyvoje – po tokių eksperimentų bei parodų statistinis vartotojas TELE2 prekinį ženklą vargiai sietų su raktiniais ir rinkodaros strategijoms aktualiais žodžiais „tradicija“, „stabilumas“ ar „neinovatyvumas“.

Vis dėlto stambios pelną generuojančios įmonės tikrai nevengia imtis visuomenei aktualių temų. Tiesiog tai jos daro, įvesdamos saugiklių ir nekvestionuodamos, juolab nekritikuodamos pirminės tikslinės savo auditorijos. Analogų galima atrasti įvairių: išvaizdos industrijos firmos staiga tampa feministinėmis ir savo produkciją mėgina parduoti nebe akcentuodamos grožį, o keldamos lygybės ir moterų įgalinimo klausimus (dažykis ne tam, kad patiktum vyrui, o kad labiau pasitikėtum savimi, bet vis tiek būtinai dažykis); finansų ar kito ekonomiškai suinteresuoto sektoriaus architektūriniai projektai iš miesto centro ar kito tankiai užstatyto rajono eliminuoja laisvas erdves (kad iki tol miestiečiams jos būdavo nejaukios, nesutvarkytos – atskira tema), tačiau imasi visuomeninio, urbanistinio atsakingumo retorikos ir išvengia kritikos, o kartais net sulaukia pagyrų ir lengvatų, priklausančių kietiesiems galiojančioms taisyklėms, sukuria naujas (vis dėlto į pastato bei jo šeimininkų galios struktūrą įkomponuotas) viešąsias erdves ir pan. Dažnai tai, mano nuomone, tėra odos keitimas, o viduriai lieka tokie patys.

Galbūt man pasisekė, bet apie Šarapovo kūrinį sužinojau iš meno lauko „kolegų“ –  juridinių ir privačių asmenų, – tad TELE2 pavadinimas tebuvo antrinis dėmuo. Autoriaus kinetinėje instaliacijoje data galėtų būti daug kas ir tai, kad ja tapo komunikacijos paslaugų tiekėjo klientai, yra puikus, gal net lemtingas sutapimas. Cituojant Beatriz Colomina (ir ne tik ją, be abejo), dabartinė visuomenė yra priversta gyventi 24 valandas per parą. Įvykiai ir internetas nemiega, o po nakties poilsio vis tiek būsime kažką praleidę, pramiegoję ir turėsime pasivyti. Dėl į(si)tinklinimo viešoji erdvė ir visas pasaulis persikelia į vonios kambarį, o labiausiai – į miegamąjį (tyrimai įrodo, kad namuose žmonės būtent šiame kambaryje praleidžia daugiausiai laiko, naudodamiesi internetu). Tokiame kontekste pasidaro apmaudu, jog parodą buvo galima aplankyti tik iki 20:00 val. – patyrinėję duomenis pamatytume, jog muzika joje būtų skambėjusi visą parą ir tik 3 valandas naktį (~2:00-5:00 val.) – tyliau, ramiau. Reiškia, prisijungusių vis dar yra, bet persiunčiamas duomenų kiekis sumažėjęs. Operatoriaus paslaugų vartotojas gali jaustis integralia kūrinio dalimi, netgi bendraautoriu, ateiti paklausyti savo sugeneruotų natų, tačiau ši instaliacija veikia ne tik kaip garsu bei architektūra atraktyvus estetinis patyrimas, o ir tam tikra medijų (ypač – tinklų) kultūros kritika.

Sekdama XIX a. pab. tradicija, žaviuosi amato ir meno, techniškumo ir estetikos sinteze. Nors muzikine prasme instaliacija vis dėlto nebuvo itin įdomi (bet buvo atpalaiduojanti ir maloni, gal todėl neįdomi), įspūdį paliko įgyvendinimas ir idėja. Kelios dešimtys nedidelių, iš pažiūros identiškų konstrukcijų-dėžučių repetityviai išdėstytos eilėmis sulig grindimis bei ant sienų ir apšviestos blausia šviesa. Ekspozicijos preciziškumas ir atmosferiškumas atitiko paties Šarapovo mintį, kad muzika bene labiausiai tarpininkauja menams, o jos patirtis – abstrakti. Tokiam darbui reikėjo itin tikslaus, netgi konstruktyvaus redukuoto vizualumo.

Tiesa, gali būti, jog potencialią komercinę projekto sėkmę nurašiau be reikalo, tačiau mano akyse tai būtų tik papildomas Šarapovo kinetinės instaliacijos dėmuo, ne lygiavertė kūrybinei ar net pirminė paskirtis. Techninius jos parametrus ir veikimo principą perprasti nėra paprasta, kiekvienam norinčiam juos kantriai mėgino paaiškinti į galeriją parodos veikimo laikotarpiu pasodintas Žilvinas. Taigi ši ekspozicija galėtų gulti ir į edukacijos stalčių. Bet kuriuo atveju galerija buvo atvira visiems, o jei kas nors vis dar norėtų piktintis „užsakovu“, pagal tą pačią logiką vertėtų permąstyti ir barokinio (ar bet kokio kito kultūriškai reikšmingu laikomo laikotarpio) Vilniaus fundatorių atsakomybę visuomenei.

Žymos:, , , , , , , , , , ,

Leave a Comment