Bon Alog

MENOTYRININKAS RAŠO:

Bon Alog kūrybą laikau politiška. Rašydama šiuos žodžius, anaiptol nesieju menininkės kūrinių su jokia politine ideologija, tačiau skiriu Bon Alog apibendrintą komplimentą už kritišką požiūrį į meno patirties galimybę aproprijuotų, medijuotų ir įkainotų „paveikslėlių“ rinkoje. 

Bon Alog kūryboje veikiančios saugumo ir gynybos, gyvybės ir mirties, galios ir jos neturėjimo, technologinio normatyvumo ir šiuolaikinių (bio)technologijų etikos, disciplinos bei paklusnumo temos įprasmina vėlyvojo kapitalizmo visuomenėms (ir jų menui) būdingą situaciją. Joje sociopolitinės bei kultūrinės tikrovės atvejų analizė vis dažniau funkcionuoja ne vien etiniame, tačiau ir estetiniame lygmenyse vienu metu, taip įgaudama tam tikrą Lakaniškojo jouissance „vaidmenį“. 

Nemažai jaunosios kartos (jai priklauso ir Bon Alog) menininkų leidžiasi į kompleksiškų, nepatogių, hipotetinių, bauginančių, o kai kada ir vyraujančiame kultūriniame diskurse beveik neartikuliuotų (iš pažiūros – jam „nepriklausančių“) temų analizę, savo kūrinių pavidalus ir menines formas aktyviai išnaudodami kaip kritinę šiuolaikybės bei ją (in)formuojančių aktualijų tyrimo platformą. Kaip tik meninėse šių refleksyvių darbų formose – nuolatinėje jų estetinės „išvaizdos“ ir „etinio“ turinio dialektikoje – įgalinamas kokybinis (est)etinio pasipriešinimo momentas, dėl kurio ir aukščiau tekste minimas XXI amžiaus jouissance čia galėtų būti suprantamas kaip vizualinės patirties malonumą „išaugęs“ kūrybinio sąmoningumo, individualaus (meninio) išsilaisvinimo aktas. 

Bon Alog darbuose susijungia kritiškas, jautrus požiūris į dabarties procesus bei subtilus „mėgavimasis“ estetinio turinio (pvz., skaitmeninių vaizdų, minimalių objektų, iš kurių sudaromos instaliacijos arba kurie tampa menininkės „išieškotos“ informacijos, kūrinyje išryškėjančios problemos, filosofinės idėjos, sugretintos su nūdienos aktualijomis, ir t. t. „įvaizdžiais“) kūrimu. Tokia pozicija įprasmina savitą „tarpdisciplininį aktyvizmą“, išsiskleidžiantį Bon Alog kūrybos procese, kurio galutinė forma yra konceptualaus dabarties komentaro – meno kūrinio – įgalinimas tolesnei žiūrovo(-ės), kritiko(-ės), menininko(-ės), politiko(-ės), mokslininko(-ės), piliečio(-ės) refleksijai. 

Alberta Vengrytė