Projektas garso architektūra, 2019, D.P Meižio nuotrauka
Koncertas Tiumenėje, 2019, S. Samarskij nuotrauka
Garso teatro festivalis, Panevėžys, 2018, A. Gudo nuotrauka
MENOTYRININKAS RAŠO:
Armantas Gečiauskas (Arma Agharta) – eksperimentinio garso ir performanso menininkas bei prodiuseris, jau daugiau nei du dešimtmečius itin aktyviai veikiantis Lietuvos ir užsienio alternatyvios atlikimo kultūros scenose. Armantas – ne tik „žmogus orkestras“, bet ir alternatyvios garso leidybos kompanijos (audio kasečių leidyklos ir pardutovės) Tape Kiosk įkūrėjas, su niekuo nesupainiojamos estetikos „brand‘as“, puikus vadybininkas (pasikliaujant menininko interneto svetainėje skelbiamais duomenimis, nuo 2007 m. jis atliko daugiau nei 550 performansų skirtinguose pasaulio žemynuose).
Arma Agharta – tai dadaistinio humoro šamanas ir „tikintysis“ viename asmenyje, performansų metu meistriškai produkuojantis chaotišką, šiuolaikinių normatyvių visuomenių status quo suardantį triukšmą . Taip pat – įtaigus eksperimentinio garso meno „mediumas“, įtraukiantis daugiakultūres atlikimo bendruomenes į performatyvių, hipnotiškų garso ritualų seansus, kuriuose intuityviai įkūnijamas ir lygiavertiškai išgyvenamas tiek akustinis, tiek kūniškas atlikėjo bei publikos liminalumas. Per savo performansus Arma Agharta neapsiriboja „garsu savaime“: netikėti ir už tradicinių įreikšminimo sistemų išeinantys atlikėjo judesiai, improvizuoti žaidimai, DIY (pasidaryk pats) „pigios magijos triukai“ bei atlikimo metu A. Gečiausko išrandamos naujos, neegzistuojančios „kalbos“ perteikia principinį šio menininko antireferentiškumą ( iš anksto surežisuoto ir performanso metu ekspresyviai išreikšto A. Gečiausko „personažo“ su jam numatytomis ready-made „vidujybėmis“ dar neteko matyti).
Platesniame šiuolaikinio performatyvaus atlikimo kontekste – tyrinėdama Lietuvos performanso meno praktikas nuo 1988-ųjų, kai mūsų šalyje (sąlyginai) prasidėjo performatyviojo posūkio sąlygoti procesai, lėmę metaforišką perėjimą nuo semiotinio–literatūrinio meninių reiškinių suvokimo, taikliai apibūdinamo metafora „kultūra kaip tekstas“ (su atitinkamais teoriniais „perskaitymais“) link nuolat kintantį, laikišką atlikimo įvykį apimančios paradigmos, savo ruožtu perteikiamos metafora „kultūra kaip performansas“ (nuo XX a. 10 deš.), Armanto Gečiausko garsinius įvykius visuomet laikiau viena gryniausių (kone – „teoriškai pageidautinų“!) tarp atlikėjo bei publikos užsimezgančios grįžtamojo ryšio kilpos autopoezės (nepertraukiamų performanso bendruomenės tarpusavio sąveikų mainų) pavyzdžiu. Savaime suprantama, menotyrininkių „pageidavimai“ Armanto kūrybinėje praktikoje neturi lemiamo vaidmens, ir atvirkščiai… Vis dėlto, kaip tik ši pilnavertė vieno menininko „institucija“, neišsitenkanti nei konkrečios muzikinės dermės, nei vieno apibrėžto formato ar vizualinio metodo rėmuose, puikiai įprasmina daugelio XX a. vid. – XX a. II pusės performanso menininkų saviidentifikaciją performatyvymo, kaip anti-institucionalizmo, anti-konsumerizmo, ar net „anti– vyraujančios aktualaus meno tikrovės“ diskurse.
Armantas Gečiauskas išlieka vienodai ištikimas tokiai performatyvumo sampratai net ir tada, kai naujausiųjų (nuo XXI a. pr. iki mūsų dienų) performatyvaus meno praktikų jau kurį laiką nebeapibrėžia jų „gyvumo“ (liveness) – kaip atlikimo autentiškumo ir maištingumo – rodikliai, o globalūs skaitmenizacijos ir šiuolaikinių medijų įtraukties į „analogines“ atlikimo praktikas procesai sklandžiai tapo gyvai atliekamų meninių įvykių dalimi.
Alberta Vengrytė