Agnė Gintalaitė yra menininkė, fotografė, iliustratorė ir tekstų rašytoja. Nuo 2015 m. Fotomenininkų sąjungos narė.
Kūryba man:
Posthumanistinėje erdvėje, kurioje jaučiuosi esanti, keičiasi subjekto patyrimo bei subjekto kaip patyrėjo koncepcijos. Į šį kontekstą atsinešu D.Haraway kūrybos simpoetikos terminą, kuris rezonuoja su mano patirtimi dirbant psichologijos mokslo lauke suformuluotu fenomenologiniu tyrimu, jo nuostatomis ir metodologija. Suskliaudimas patirties (visa ko, ką žinojome) ten yra esminė nuostata, kuri mano kūrybinėse erdvėse transformuojasi į introspektyvų veiksmą, kai pats patyrėjas save suvokia kaip daugialypį, todėl patirtis ne represuojama, o priimama kaip vienas iš daugialypumo sluoksnių, kuris įtraukiamas į patirčių daugialypumus. Tokiu būdu patirtys sumuojasi su erdve ir daugialypiškumas ateina ne tik iš išorės, stebimo objekto, bet ir manęs, kaip sistemos.
Patirčių ,,suskliaudimo” technikos analogija antropologijoje yra kultūrinio relacionizmo nuostata. Filosofijoje galbūt tai būtų galima apibrėžti pasinaudojus Deleuzo tyrinėtojo S. Bryanto sąvoka “susitikimų fenomenologija”, kada fenomeno nebandoma “išvalyti” nuo skirtumų, o atvirkščiai, tuos skirtumus rinkti, kolekcionuoti, nes mąstant, kad tiesa yra subjektyvi kategorija, fenomenas yra tuo teisingiau apibrėžiamas, kuo didesnė ir neužbaigtesnė yra jį aprašanti skirtumų kolekcija. Taigi, mane domina nevienpusiškas ir sudėtingas žinojimo apie pasaulį diskursas – skirtingų mokslinių teorijų semantiniai žaidimai, idėjinis tarpdiscipliniškumas, tyrimo metodų kūrimas siekiant vieno aiškaus tikslo – geriau suprasti pasaulį jo nesupaprastinant.
Kūryboje dažnai naudoju tipologijos techniką, užsiimu kultūrinių reiškinių stebėjimu ir fenomenų skirtumų kolekcionavimu, derinu skirtingas medijas ir tekstus.
Šiuo metu įdomiausios su valstybingumu susijusios temos, internetas, kultūros statusas, meno suvokimas, nacionalizmo ir etnocentrizmo suvešėjimas, identiteto politika. Mėginu suprasti, kodėl susiformavo tabu kvestionuoti tautiškumo vertybių hegemoniją. Įdomu žmonių judėjimas – migracijos klausimai, santykis su „prigimtine” kultūra. Apie tai yra mano tapybos projektas ,,Čiurlionis.Drive”, kuriame siekiu emociškai ir estetiškai įtraukti žiūrovą kurdama asociacijas su kultūrinėmis patirtimis, naudodamasi tradicine medija ir tokiu būdu siekiu kvestionuoti stereotipines meno sampratas.
FABIJONIŠKĖS
2019 metais Agnė surengė personalinę parodą Vilniaus fotografijos galerijoje, kurioje pristatė projektą ,,Be perspektyvos” – dronu fotografuotų ir iš dalių sumontuotų Sovietinių gyvenamųjų namų nuotraukas.