Griškonytė-Volungė Aušra

„Adomas ir Adomas“, 2009, fotoskulptūra, 1,8 x 1,05 m

Pasak Carlo Gustavo Jungo, lytiškai bręstant sąmonės nepaliestose jauno vyro psichikos gelmėse susiformuoja „savosios“ moters vaizdas, tipas – Anima; lygiai taip pat jaunos moterys nesąmoningai subrandina savo sieloje vyro paveikslą, atitinkamai vadinamą Animus. Meilės jausmas užgimsta, kai šio vidinio, „savojo“ tipo projekcija į išorinį objektą pasiekia tam tikrą rezonansą. Taip pastebime, anot Jungo, tarsi jos natūralų simetriškumą: vyras turi savyje moters vaizdą, o moteris – vyro. Kokios projekcijos yra vyro, kurio išorinis objektas yra vyras? Nejučiom mintys krypsta prie mitų. Pasakojimas apie narcizą kilo iš graikų mito apie jaunuolį, kuris įsimylėjo save. Tačiau egzistuoja dar vienas intriguojantis Narcizo mirties variantas. Jis atstūmė ne tik jaunų moterų, bet ir jaunuolio Aminio meilę, dėl to vėliau nusižudė, o iš jo kraujo lašų išdygo narcizai. Narcizas įsimylėjo savo atvaizdą, tačiau suvokė tos meilės beprasmiškumą. O jei Narcizas neatstūmė jaunuolio meilės ir naujieji adomai raško uždraustus meilės vaisius nuo uždrausto medžio? Deja, narcizų bendravimas ypatingas tuo, kad jie tarsi negali būti lygiaverčiame santykyje: kitas žmogus idealizuojamas arba nuvertinamas. Idealizuodami kitą žmogų narcizai ima laikyti save panašiais į jį ir taip nesąmoningai pakelia savo vertę. O gal Narcizas ieško sielos dvynio – savo atvaizdo, kurį mylėdamas gali mylėti tik save?

Serija „Kekšės“, 1999–2003

Studijos

2005–2009 m. – Vilniaus dailės akademija, fotografijos ir medijos meno studijos

1997–2000 m. – Vilniaus aukštesnioji technologijos mokykla, fotografijos studijos

1993–1996 m. – fotografijos pamokos, dėstytojas Alvydas Vaitkevičius

Svarbiausios parodos

2013 m. – „Fotografijos-dokumentai“, Marijos ir Jurgio Šlapelių namas-muziejus, Vilnius

2013 m. – „Nuo sutemų iki aušros. 20 LGBT laisvės metų Lietuvoje“, Šiuolaikinio meno centras, Vilnius

2012 m. – „Žmogus Lietuvos fotografijoje: požiūrių kaita XX ir XXI a. sandūroje“, Prospekto galerija, Vilnius

2011 m. – tarptautinė paroda „Šeima“, Talinas, Estija

2004 m. – „Akies krašteliu“, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Vilnius

2002 m. – „Kekšės II“, Kaunas

2001 m. – AIDS dienai paminėti skirta ekspozicija, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, Vilnius

2000 m. – personalinė paroda „Kekšės“, „Užupio meno inkubatorius“, Vilnius

Menotyrininkas apie…

Aušra Griškonytė (Volungė) – viena iš nedaugelio autorių Lietuvoje, savo kūryboje analizuojanti lytinės tapatybės problematiką. Iš kitų šią tematiką atskiromis serijomis nagrinėjusių lietuvių menininkų, pavyzdžiui, Ugniaus Gelgudos ar Akvilės Anglickaitės, Griškonytė išsiskiria ilgalaike lytinio identiteto temos plėtote daugelyje darbų. Be to, autorės kūriniai pasižymi „žvilgsniu iš vidaus“ į tradicinės lytinės tapatybės sampratos neatitinkančių asmenų gyvenimą, o tai jos darbams suteikia asmeniškumo ir autentiškumo, kurie šiuolaikinio meno kontekste dažnai tampa kūrybinės sėkmės pagrindu. Nors didelę dalį Griškonytės kūrybos sudaro fotografijos, autorę būtų teisingiau apibūdinti ne kaip fotografę, bet kaip fotografiją naudojančią menininkę. Fotografija jai yra ne būdas siekti estetinių, meninių tikslų, bet įrankis, leidžiantis tyrinėti artimą socialinę aplinką, joje užsimezgančius žmonių tarpusavio santykius ir besikeičiančias asmenų tapatybes. Be to, Griškonytė kai kuriuose savo kūrybiniuose projektuose fotografiją jungia su kitomis meno rūšimis. Visų pirma – su instaliacijos menu. Autorė savo fotografijas pateikia netradiciniu būdu, jai svarbus atvaizdo santykis ir su konkrečia ekspozicijos erdve, ir su materialia plokštuma, kurioje jis atspaustas. Tai daliai Griškonytės darbų suteikia tarpdisciplininio meno atspalvį ne tik formos, bet ir turinio, komunikacijos su žiūrovu požiūriu.

Tomas Pabedinskas

Kūrybos raktažodžiai:

transvestitas, intymumas, kekšės, vyriškumas, moteriškumas, Kenas, transformacija, tarpdiscipliniškumas, homofobija.