Mikonytė Dalia

 

Paroda “bust”, 2020. Instaliacija. si: said gallery.

Paroda “bust”, 2020. Sienos piešinys. Prospekto galerija.

Ištrauka iš video “bust”, 2020.

Asmeninis puslapis – http://www.daliamikonyte.lt/

MENOTYRININKAS APIE:

Dalia Mikonytė pristato save kaip menininkę, fotografę, dėstytoją ir tyrėją. Ji yra ne tik LTMKS, tačiau ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos, menininkių grupės „Cooltūristės“ narė. Šių dviejų sakinių Lietuvos šiuolaikiniu menu besidominčiam žmogui pakaktų, kad vaizduotėje imtų ryškėti nepatvarus ir  sunkiai artikuliuojamas Dalios Mikonytės kūrybinių interesų, jos įvaldytų meno „kalbų“ ir instrumentų (tarpsritiškumo, fotografijos meno, feminizmo teorijos, akademinio-tiriamojo žvilgsnio ir t. t.) kontūras… Vis dėlto, rengiant menotyrinę anotaciją apie Dalios kūrybą, siekiama ne įtvirtinti greitai ir be didesnio rūpesčio dabarties kultūrinėje kartografijoje pažymimas gaires, tačiau skirti kokybiško dėmesio šios kūrėjos į(si)vietinimui Lietuvos šiuolaikinio meno laike (sic.), atsižvelgti į Dalios projektų ir jų meninės raiškos motyvaciją. 

Kurdama drauge su „Cooltūristėmis“, jautrius ir konceptualius socialinės lyties (gender), tapatybės, individo savivokos (atminties, laiko, kūno, vietos atžvilgiu) klausimus Dalia sprendžia kliaudamasi anonimiškumo, bendruomeniškumo, meninio aktyvizmo strategijomis. Tačiau ilgainiui menininkė suformuoja požiūrį, jog „vieningas bei išskirtinis asmenybės tapatumo naratyvas – tik idealus literatūrinis projektas“. Tokia idėjinė laikysena verčia naujai pažvelgti ir į Dalios Mikonytės kūrinių vizualumą, kurį kai kurie kritikai (pvz., D. Mikonytės parodas kultūros leidiniuose recenzavę Karolina Rimkutė, Linas Bliškevičius) gana pagrįstai aktualizuoja simboliško dekoratyvumo, eklektikos, visumą kuriančių „paviršių tektonikos“ naratyve. Vis dėlto D. Mikonytės „paviršių“ nevertėtų inertiškai atributuoti rankdarbių sferai. Kiekvienas jos projektuose prasiskleidžiantis gėlės žiedas, kūno siluetas ar fotografijoje regimas atsainus buitiškumas mėgina iš pagrindų performuoti kalbos žaidimų orkestruojamą tikrovę (sakytume, ją „nulaužti“) Trivialiais arba pirminio konteksto netekusiais vaizdiniais menininkė perteikia atskiro momento žodinės išraiškos negalimybę (t. y. sąmoningai vengia literatūrinį pasakojimą kuriančių vaizdinių ir kliaujasi patirtiniu trumpalaikių įvykių, emocijų, pojūčių išgyvenimu, įvaizdinamu laikinuose „daiktuose“, jų siluetuose). Ši D. Mikonytės kūrybinė prieiga sėkmingai funkcionuoja pirmiausia kaip performatyvūs įsisąmoninimo bei pasipriešinimo kalbinei tikrovei bei jos represuojamai socialinei tapatybei būdas.

2014 metai, kai Daliai Mikonytei suteiktas Lietuvos respublikos meno kūrėjos statusas, žymi ir simbolinį jos atsitraukimą nuo akademinės kūrybos (2007–2013 m. Vilniaus dailės akademijoje Dalia studijavo fotografijos ir medijų meno bakalauro bei magistro programas, paraleliai baigė istorijos studijas Vilniaus universitete), nuoseklų parodinės veiklos, kūrybinių  bendradarbiavimų intensyvėjimą. 

2013–2016 metais vyksta Dalios projektų „Žaidimas ženklais“ (2013), „analogofilija / analogophilia / aналогофилия“(2015), „rankos ir kojos“ (2016) pristatymai Vilniuje ir Palangoje. Įsiliejusi į LTKMS veiklą, tuometėje projektų erdvėje „Malonioji 6“ menininkė bendradarbiauja su Lina Zaveckyte, Marija Jociūte. Tarp Berlyno ir Vilniaus viešųjų ir privačių erdvių ilgam susikerta Dalios ir gatvės meną bei interneto ezoteriką tyrinėjančio Adomo Žudžio keliai. Šie vykdyti projektai svarbūs ne vien kaip Dalios Mikonytės kūrybinės biografijos faktai, tačiau ir kaip meninių strategijų gryninimo, technikų tobulinimo (pvz., fotogramų, skaitmeninių ir analoginių vaizdo projekcijų, medicininės MRT (magnetinio rezonanso tomografijos) technologijos panaudojimo ir t. t.), o taip pat – ir asmeninės kūrybinių interesų bei pozicijų „peržiūros“ laikas. Jau studijų metu Dalios permąstyta feminizmo teorija, sociokultūrinių vaidmenų ir tapatybių nestabilumo, reliatyvumo klausimas ilgainiui įgyja dar aiškesnę liminalumo bei simuliakriškumo nuojautą, . Menininkės kuriamuose darbuose atsiskleidžia giliai išjaustas konfliktas tarp asmeninės patirties ir jos reprezentacijų (ne)galimumo viešojoje erdvėje (pvz., tęstiniame projekte „bust“ (2019), „savi | svetimi“ šviesos tūrio skulptūrose (2018). Kurdama drauge su Adomu Žudžiu, Dalia Mikonytė šias menines nuostatas pritaiko technologinės tikrovės vaizdinių sferoje, programines (technologines) miestų siluetų estetinio kodo klaidas („Miesto Studijos“) – tam tikrus skaitmeninio meno kalbos sistemos „riktus“ –  išnaudodama siurrealaus, koliažiško, nuolat kintančio, ir tokiu būdu žiūrovo regą bei juslinį suvokimą virtualizuojančio (sic.) turinio egodokumentikoje. 

Alberta Vengrytė