Novickas Audrius

2012 Galimas modernizmas

Tai paroda, tirianti Lietuvos modernios architektūros kūrimo sovietmečiu reikšmes. Parodą sudaro trys instaliacijos. Nuotraukose matomi instaliacijos „Nacionalinis paviljonas“(erdvinė konstrukcija su fotografiniais ir grafiniais atvaizdais) ir „Atodangos“ (10 žodžių iššlifuotų ant Šiuolaikinio meno centro grindų atidengiant pirminį jų pavidalą akmens ir betono mozaikos sluoksnį) fragmentai.

2011 Meno vieta, DVD, 29 min

Video filmas, dokumentuojantis inscenizuotą dailės istorijos pamoką – ekskursiją – kelia institucinės galios, nacionalinės tapatybės efektų klausimus. Dailės mokyklos mokytoja ir moksleiviai atlieka jiems būdingus vaidmenis – nagrinėja XX a. Lietuvos tapytojų paveikslus. Tačiau pamoka vyksta ne muziejuje, o LR vyriausybės rūmuose. „Meno vietoje“ pamoka yra intervencijos forma, leidžianti aptikti kultūroje slypinčias prieštaras ir jas aktyvuoti kismui, nujaučiamam filmo kulminacijoje: mokiniams diskutuojant su ministru pirmininku apie K. Šimonio paveikslą, kabantį jo kabinete.

2011(2004) ID, DVD, 8.30 min

Video pagrįstas autoriaus performansu Trakuose. Jo metu kūrinio autorius turistų lankomoje vietoje pasistato stalą ir atsisėdęs už jo suvalgo su savimi atsineštą lietuvių nacionalinės virtuvės patiekalą cepeliną ir karaimų nacionalinės virtuvės patiekalą kibiną. Kūrinyje folkloro elementai panaudojami permastyti nacionalinio tapatumo temą hiperrealiame vartotojiškame kontekste.

2005 Trispalvės dėlionė

Instaliacija su 10 geltonai žaliai raudonų vėliavų (Bolivijos, Etiopijos, Lietuvos, Gvinėjos, Kongo, Senegalo, Benino, Malio, Kamerūno, Burkina Faso). Instaliacijos matmenys 450X170X285cm.

2002 Galios vaizdai

Trys fotografijos su vaizdais pro LR Prezidento, LR Ministro pirmininko ir LR Seimo pirmininko darbo kabinetų langus.

2002 V.I.P. Ekskursija po Vilnių

VHS/DVD – 15:40 min. V.I.P. Ekskursijoje po Vilnių panaudota medžiaga iš LR Prezidento spaudos tarnybos archyvo. Šioje medžiagoje užfiksuoti Lietuvos Respublikos prezidento pasivaikščiojimai po Vilniaus senamiestį su garbiais užsienio valstybių svečiais – Vokietijos kancleriu G. Schröderiu, Norvegijos karaliumi Haraldu ir jo žmona Sonja, NATO generaliniu sekretoriumi G. Robertsonu, Prancūzijos prezidentu J. Chiracu. Video atskleidžia miestą kaip hierarchizuotą erdvę, o eiseną, kaip teatralizuotą galios žymėjimo ritualą.

1995 Naujai išbandytos senos legendos

14 Vilniaus ubagų kepurių, metalas, 250X250 cm

Menotyrininkas apie…

Audrius Novickas – kūrybinį kelią pradėjęs XX a. 10-deš., vienas tų menininkų, kurie įtvirtino Lietuvoje tarpdisciplininio, objektinio meno, instaliacijos, meninio tyrimo ir kitas sąvokas.

Vilniaus dailės akademijoje jis studijavo tapybą, o vėliau bene pirmasis iš savo kartos menininkų studijavo užsienyje. Po studijų Prahos dailės akademijoje galutinai pasuko į objektinę, instaliatyvią kūrybą.

Plačiąja prasme, Novicko ankstyvąją kūrybą galima būtų apibūdinti kaip „kasdienybės estetikos lauką“, kuriame telpa įvairiausi kontekstai – daiktai, objektai, socialinė (urbanistinė) aplinka kaip tokia, kalbos terpė ir t.t.. Novickui, kaip ir daugeliui jo kartos atstovų, svarbiu kūrybos impulsu tapo kasdienybė ir socialinė aplinka kaip erdvė kurioje veikiama, ir medžiaga, su kuria dirbama, iš kurios „lipdomas“ kūrinys arba projektas. Tai, kas apibūdina tapybos ar skulptūros kūrinį – kompozicija, tam tikri spalvų deriniai ar tam tikrų formų santykis erdvėje, persikelia į socialinę plotmę, o „kompozicine struktūra“ plačiąja prasme tampa socialinė aplinka. 1995 m. Novickas surinko iš benamių kepurių kolekciją ir sukūrė „kepurinę“ („Naujai išbandytos senos legendos“, objektas, 14 elgetų kepurių) – ne tik fizinis konstrukcijos pavidalas – primenantis mechanizmą, tačiau būtent valkatų kepurių socialines potekstes. Kitaip sakant, kūrinį formuoja ir apibūdina ne tik fizinis objekto „kūnas“ ir jo vieta erdvėje, bet ir tiesiogiai nematomas, tačiau nemažiau svarbus, numanomas socialinis kontekstas.

Nuo dešimtojo dešimtmečio pirmosios pusės menininko kūrybai būdingas ir dėmesys „tradicijos“, istorinės atminties mitologemoms, jų funkcionavimui ir konstravimui Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Novickas vienas pirmųjų atvirai palietė ginkluotos pokario rezistencijos temą (instaliacija „Atsakymas vėjuje“, 1995, vėtrungės, archyvinės fotografijos). Tradicijos diskursą plėtojo naudodamas tam tikrus „tradicinius“ artefaktus ir kartu su jais susijusius naratyvus, instaliuodamas juos gana groteskišku būdu (pvz. „Suktinis“, 1998, 25 m. austinės juostos, variklis).

Beje, nuo tradicijos netoli iki tapatumo problematikos. Ankstesniuose darbuose labiau gilinamasi į asmeninio tapatumo problematiką, vidinės pusiausvaros paieškas (Instaliacija „Pusiausvyros veiksmas“ 1996, „Ekvalaizeris“, 1998). Novicko kūryboje natūraliai ir aktualiai plėtojama ir nacionalinio tapatumo problematika. Jos kontekste sukuriami kūriniai, užgriebiantys lietuvišką ir karaimų arba lietuvišką-karaimų tapatumą. Tokios tematikos darbais galima būtų laikyti Novicko instaliaciją „Trispalvė dėlionė“ (2005, 10 vėliavų), kurioje menininkas manipuliuoja, kuria erdvinę instaliaciją iš skirtingų dydžių šalių vėliavų, kuriose vienokiomis ar kitokiomis kombinacijomis dalyvauja geltona žalia ir raudona spalvos. Tokiu būdu Lietuvos valstybinė vėliava vėlgi gana ironiškai įpinama į platesnį sociokultūrinį kontekstą, beje, labiausiai susijusį su Afrika ir Pietų Amerika…). Kartu šioje instaliacijoje galima apčiuopti ir šiokių tokių „tapybinio“ formalizmo liekanų, kadangi instaliaciją galima traktuoti kaip žaidimą ribotais spalviniais deriniais. Tiesa, tas žaidimas neišvengiamai politizuojasi, kadangi tai yra valstybinių vėliavų spalviniai deriniai.

Kūriniuose/instaliacijose „Karaimų kalendorius“ (2001) arba „ID“ (2004/2011) Novickas gilinasi į karaimų ir/arba karaimų/lietuvių tapatybės klausimus. Video performanse „ID“ menininkas Trakų pilies fone, pasistatęs staliuką, valgo cepeliną (suprask, lietuvių nacionalinį patiekalą) ir kibiną (karaimų nacionalinį patiekalą), sąmoningai nacionalinio tapatumo klausimus kiek „subanalindamas“, perkeldamas į „turistinį“ lygmenį, kitaip sakant, keldamas populizmo šiandieniniame pasaulyje problemą, kalbant apie (bet kokį) „nacionalinį tapatumą“.

Neretai Novicko objektinės kūrybos ašimi tampa urbanistinė erdvė, tiek socioarchitektūrine, tiek ir socioideologine prasmėmis. Iš tokio santykio gali būti sukurtas miesto kokio nors elemento „pakartojimas“ – „kopija“, modifikuota tiek, kiek reikia, kad ji taptų komentaru ir kartu beveik savarankišku estetiniu objektu. Tokiu objektu galėtų būti Novicko 1995 m. projektui „Kasdienybės kalba“, vykusiame Vilniaus miesto senamiesčio ir centrinės dalies viešose erdvėse, sukurtas „Tavo kelias, mano kelias“ (1995, organinis stiklas). Tai metalinių dekoratyvinių elementų aplink Gedimino prospekto medžius, kopija, pagaminta iš organinio stiklo, pakabinta erdvėje vertikaliai. Taigi, miesto dekoro elementas, kurio paprastai nepastebime, dekonstekstualizuojamas ir vėl rekontekstualizuojamas, kiek pakeičiant šio elemento, objekto funkcionalumo prasmes.

Bėgant laikui, santykis su urbanistine erdve tampa sudėtingesnis. Novickas pradeda dirbti su architektūrine problematika kaip mokslinis tyrėjas, todėl ir meninės praktikos kiek koreguojamos, kinta nuo pavienių objektinių urbanistinės erdvės komentarų, kaip kad objekto „Tavo kelias, mano kelias“ atveju, iki kompleksinių tyrimų, įsipina į platesnį, gilesnį, tyrimą, kuriame „meninė praktika“ ir mokslinė analizė neretai papildo viena kitą. Ilgainiui socioarchitektūrinė ir socioideologinė urbanistinės erdvės problematika tampa esmine Novicko meninės ir mokslinės tiriamosios veiklos ašimi.

Vienu atveju, koncentruojamasi į ideologinius urbanistinės erdvės lygmenis, kitu – į architektūrinius. Vienu tokių erdvės reideologizavimo pavyzdžių galėtų būti Novicko organizuota ir filmuota ekskursija pas Lietuvos ministrą pirmininką. „Dailės mokyklos mokytoja ir moksleiviai atlieka jiems būdingus vaidmenis – nagrinėja XX a. Lietuvos tapytojų paveikslus. Tačiau pamoka vyksta ne muziejuje, o LR vyriausybės rūmuose. „Meno vietoje“ pamoka yra intervencijos forma, leidžianti aptikti kultūroje slypinčias prieštaras ir jas aktyvuoti kismui, nujaučiamam filmo kulminacijoje: mokiniams diskutuojant su ministru pirmininku apie K. Šimonio paveikslą, kabantį jo kabinete.“ (https://www.letmekoo.lt/artists/audrius-novickas/)

Inscenizuota dailės istorijos pamoka reideologizuojama, pakeitus pamokos kontekstą (erdvę), kurioje nepastebimai, subtiliai ir paveikiai vėl surišami meno ir ideologijos mazgai. Pasikeičia ne tik ideologinė erdvės įkrova, tačiau ir pats kalbinis kontekstas (ministro pirmininko pasakojimas) tarsi apverčiamas aukštyn kojomis, per „dailės istorijos“ naratyvą atsiskleidžiant tam tikriems galios lygmenims.

Beje, kalbant apie urbanistinės erdvės „tyrimus“, reikia pasakyti, jog Novickas kaip menininkas dažnai renkasi daugiasluoksnes psichogeografines praktikas, kai kūrinys išskaidomas į eilę veiksmų, susijusių su miesto erdve ir veiksmų tiesiogiai šioje erdvėje. Viena tokių menininko psichogeografinių praktikų yra „ekskursijos“, tarkime po muziejus kaip urbanistinės erdvės, kolektyvinės atminties ir ideologinių naratyvų susidūrimo vietas.

Vienu atveju Novickas tiesiog naudoja video medžiagą, kurioje „ekskursija“ tampa galios savilegitimaciniu maršrutu, kaip kad „V. I. P. ekskursija po Vilnių“ (2002), arba jas organizuoja pats. Tačiau ekskursijas ne kaip mechanišką ritualinį tam tikrų vietų lankymą, o kaip „tiriamąją“ ir kontekstualizuojančią praktiką. „Architektūros (ekskursijų) fondo organizuotų ekskursijų į Vilniaus muziejus metu taip pat buvo atliekami kaupimo ir sklaidymo gestai. Atskirų muziejų atvejai buvo jungiami tarpusavyje į fragmentišką, subjektyvią visumą, kurią sklaidė aplankytų institucijų tipologiniai ir kultūros skirtumai.“ (http://www.archfondas.lt/leidiniu/alf-01/audrius-novickas-ekskursijos-ieskant-reginio-architekturos-vilniaus-muziejuose). Kitaip sakant, tokiu būdu tarsi išryškinami, iškeliami į „paviršių“ galios maršrutai, jų gijos, besidriekiančios, persmelkiančios visas urbanistines erdves.

Šalia labiau efemeriškų psichogeografinių praktikų, Novickas neatsisako ir labiau tradicinio parodinio formato. Taip atsiranda kompleksiškas projektas „Galimas modernizmas“ (2012), kuriame menininkas pristato sovietmečio architektūros tyrimus ir tam tikras kvaziretrospektyvias vizualines manipuliacijas sovietmečio urbanistinių erdvių samprata ir joje funkcionavusiomis prasmėmis. Šiame projekte Novickas susieja sovietmečio ir dabarties socioideologinius naratyvus per architektūrinių ir istorinių audinių persluoksniavimą, ir suteikia galimybę pažvelgti į juos nauju kampu.

Kęstutis Šapoka

Kūrybos raktažodžiai

Meninis tyrimas, kritinė erdvinė kūryba, dailės ir architektūros sąveika, socialumas, politiškumas, nacionalinė tapatybė, instaliacija, video.

Gyvenimo aprašymas