Pavliukevičius Ignas
Vandeniui atspari širdis, 2017, Laurynas Skeisgiela
Ko aš kitas noriu, 2019, 3D DI Simuliacija, darbo fragmentas, menininko asmeninis archyvas
(Tempimas, 2019, Nidos meno kolonija, Andrej Vasilenko
MENOTYRININKAS RAŠO:
Ignas Pavliukevičius – Hagos Karališkosios menų akademijos (BA) ir Vilniaus dailės akademijos (MA) absolventas. Nuo 2020 m. – VDA dailės krypties meno doktorantas, o nuo 2020 m. – Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos narys. Pavliukevičius yra interaktyvių instaliacijų, naujųjų medijų meno ir performanso kūrėjas.
Praktikoje menininkas nagrinėja ir vysto dvi pagrindines, iš pirmo žvilgsnio vieną nuo kitos nutolusias temas. Tai – šiuolaikinio žmogaus santykis su technologijomis ir vyriškumas sociokultūriniame diskurse. Tačiau autorių dominančius skirtingus interesų laukus susieja emocinis aspektas, meniniuose projektuose tapęs kertine ašimi. Suvokdamas save kaip postsocialistinės kartos atstovą – jausmus ir emocionalumą slopinantį vyrą (dėl visuomenėje konstruotos vyriškosios tapatybės bruožų), Pavliukevičius formuoja visuomenės požiūrio reversiją į šiuolaikinius žmones, ribojančius skaitmeninių ir automatizuotų technologijų suasmeninimo, neidentifikuojant jų kaip juslingų būtybių. Šiuolaikines išmaniąsias technologijas suvokiant kaip organinio kūno neturinčius skaičiavimų, programavimo ir algoritmų rezultatus, tokie tvariniai kaip dirbtinis intelektas ar mašininio mokymosi principu veikianti įranga žmogaus linkstama traktuoti kaip bejausmė ar negyva – daiktiška, nepaisant to, kad vartotojas ir technologijos tarpusavyje kuria interaktyvų ryšį. Kitaip tariant, ne tik žmogus reaguoja į įrangą, tačiau ir pastaroji – į žmogų. Pavyzdžiui, atsižvelgiant į naršymo istoriją internete, vartotojui yra siūlomos konkrečios reklamos ar, priklausomai nuo to, kokios muzikos klausytasi „Spotify“, programa gali pasiūlyti klausytojui panašių muzikinių kūrinių ir t. t. Šiuo požiūriu Pavliukevičius savo kūryba žiūrovams užduoda klausimus, koks yra žmonių emocinis ryšys su technologijomis ir kada technologiniai tvariniai tampa būtybėmis žmogaus požiūriu.
Menininką dominančių temų integralumas brandžiai atsiskleidė projekte „Vandeniui atspari širdis“ (Waterproof Heart, 2017), kuris buvo pristatytas kaip personalinė paroda galerijoje „Atletika“ (Vilniuje, Lietuvoje) ir „Nordic & Baltic Art Centre“ (Taline, Estijoje) bei nepriklausomoje meno mugėje Turine (Italijoje) reprezentavo LTMKS galeriją „Atletika“. Viename iš projekto kūrinių, pasitelkdamas savo atvaizdo avatarą, Pavliukevičius reflektuoja vyrų gniaužiamą emocionalumą ir kartu suteikia pavidalą savo kurtai dirbtinio intelekto būtybei. Susisluoksniavę ar susidvejinę personažai, su kuriais žiūrovas gali plėtoti interaktyvią patirtį, referuoja į dualumą tarp to, kas tikra, ir to, kas dirbtina. Viena vertus, žiūrovas mato konkretaus asmens projekciją, su kuria gali tapatintis bandydamas pagal veido išraiškas identifikuoti emocijas. Kita vertus, nors ir įvilkta į žmogaus atvaizdą, projekcija yra skaitmeninė būtybė, kuri egzistuoja virtualiu kūnu, o jos emocijos yra suprogramuotos ir perimtos iš žiūrovų, pastarąjį skenuojant.
Pavliukevičiaus kūriniai reflektuoja dabarties sociokultūriniame lauke veikiančias technologijas ir užduoda ne tik daugumai aktualius ateities perspektyvų klausimus, pristato jos scenarijų spekuliacijas, bet ir išsiskiria šiuolaikinio meno kontekste, kadangi susieja žiūrovą su jau egzistuojančiomis automatizuotomis būtybėmis, siūlydamas svarstyti esamojo laiko progresą. Taip menininkas vysto dialogą su žiūrovu, kaip pastarasis suvokia dabartinius išmaniuosius įrenginius, ar yra tikras, kad supranta jų funkcionavimo principus bei kokias prieigas suteikia prie savo asmeninių duomenų. Visi šie klausimai rodo menininko svarstymus apie interpretuojamos situacijos dualumą: kaip technologijos formuoja žmonių elgseną ir atvirkščiai.
Ignas Pavliukevičius savo kūrybą yra pristatęs personalinėje parodoje galerijoje „Atletika“ (Vilnius) ir grupiniuose projektuose – „/prɒkˈsiːmɪks/ (proksemika*)“ (Sodų 4, Vilnius), „Meno Celės 2019“ (Titanikas, Vilnius), „Paroda | 2090“ (Lokomotif, Lentvaris). Dalyvavo Turino nepriklausomo meno mugėje „The Others“. Pavliukevičius kolaboruoja su kitais menininkais ir 2018 m. galerijoje „Vartai“ prisidėjo prie Julijono Urbono projekto „Planeta iš žmonių“, kurdamas 3D simuliacijas ir animacijas bei programuodamas. 2019 m. kūrinys „What the other I want“ konkurse „Nordic & Baltic Young Artist“ Pavliukevičiui pelnė apdovanojimą už geriausią instaliaciją.
Monika Valatkaitė